Gedimino Kajėno nuotrauka

Mintis, jog literatūra – tai gyvenimo mokykla nėra nauja. Tačiau kad ir kaip šiais laikais skambėtų banaliai, ji yra labai tiksli. Kuo daugiau vaikas skaitys, tuo geriau orientuosis gyvenime ir pažins žmones. Pratindami vaiką prie knygos, padėsime jam tapti kūrybingu žmogumi gyvenime.

Mes abu su vyru esame knyginiai. Mėgstame skaityti knygas, negana to, abu filologai. Ir vaikiškų knygų namuose turime tikrai nemažai, einame į knygų muges, vaikams knyga – vertinga dovana. Yra keletas knygų, kurios kiekvienai dukrai mėgstamiausios – pavartyti, paklausyti skaitomos, neštis į lauką ar vežtis pas močiutę. Bet ateina laikas, kai vaikui pačiam reikia pradėti skaityti. Ir kaip padaryti, kad jam tai būtų įdomu, malonu, teiktų džiaugsmą...

Mūsų vyresnioji dukra bus trečiokė. Skaityti mokykloje jiems reikia tikrai nemažai. Galbūt tai priklauso ir nuo klasėje besimokančių vaikų lygio, bendro tempo. Kiekvieną mėnesį kiekvienas vaikas turi visai klasei pristatyti po keletą savo perskaitytų knygų. Ir klasės „taryba“ įvertina knygos pristatymą. Knygos pristatymas paruošiamas ant specialaus „malūno“, kuriame trumpai reikia apibūdinti kinygą ir nupiešti pešinį. Baigiant pirmą klasę buvo užduota per vasarą perskaityti 14 knygų (iš 50), kai kurios jų buvo ir daugiau nei 100 puslapių apimties, gana sudėtingo turinio. Bet buvo galima rinktis. Dabar gi, baigus antrą klasę, neuždavė jokio konkretaus sąrašo, viso labo penkias storesnes knygas per vasarą perskaityti. Bandžiau domėtis pati, kas rekomenduojama būsimiems trečiokams. Buvau apstulbusi, kai internete teko rasti vieną vienintelį sąrašą, kurį VISOS mokyklos įsidėjusios prie savo internetinių puslapių, ir visos šias knygas rekomenduoja trečiokams. Sąrašas visiškai nediferencijuotas. Kai kurios knygos ikimokyklinuko lygio, kai kurios – galbūt per rimtos. Manau, trūksta sąsajų su konkrečiais vadovėliais ar jų programomis. Jokios motyvacijos ar patarimo, kaip knygą pasirinkti, į ką kreipti dėmesį, kiek skaityti vaikiškos poezijos ir pan. Beje, tame sąraše yra per devyniasdešimt knygų. Man ir besidominčiai labai sunku padėti vaikui išsirinkti knygą skaityti. Į ką žiūrėti – lengvą turinį, bet didelę apimtį, į šiuolaikines madingas knygas, klasiką, alternatyvią skandinavų literatūrą?.. Dar prisideda ir tai, kad ši mūsų mokyklinukė nelabai (švelniai tariant) mėgsta skaityti. Visai nelabai, palyginti su mumis. Taigi turime dvi dilemas – ne tik kad KĄ SKAITYTI, bet ir KAIP PADARYTI, KAD VAIKAS NORĖTŲ SKAITYTI. Labai tikiuosi, jog tai ne mūsų vienų problema, kad ji išaugama ir kad reikia tik teisingos bei kryptingos priežiūros, ir viskas susitvarkys. Anksčiau ar vėliau.

Vis dėlto skaitymas – sudėtingas procesas, kurio metu dirba abu smegenų pusrutuliai. Tam, kad skaitymas teiktų malonumą, vaikas su knygomis turi būti susipažinęs nuo pat kūdikystės. Knyga nuo mažumės turi būti prie vaiko žaislų, o laikas su tėvais ar seneliais prie knygos – pats gražiausias. Gerai, kai nuo mažumės vaikas turi galimybę pažinti daug įvairių herojų, piešti juos, vaidinti, perpasakoti įvairias žinomas pasakas, istorijas... Man atrodo, kad skaitymas padeda tobulinti vaizduotę. Būtent knygos suteikia neribotas galimybes vaikams ir paaugliams atrasti savo mylimus herojus, susikurti savo idealus, sužinoti daugiau apie patį gyvenimą. Tačiau pats svarbiausias dalykas, kurį kaip susitarę tvirtina bene visi, kažką nutuokiantys apie skaitymo naudą, jog skaitymas turi būti savanoriškas dalykas. Vaikas turi norėti skaityti pats. O šiais laikais visi tik ir skundžiasi, kad vaikai nebeskaito. Kur glūdi to vaikų nenoro skaityti priežastys? O kaip elgtis su privalomomis perskaityti (ir, pripažinkim, ne visada itin įdomiomis) knygomis (nuolatos girdime kalbant apie perkrautas skaitymo programas mokyklose. Vaikai verčiami DAUG skaityti ir skaityti nuolatos)?

Viena priežasčių, kodėl vaikai neskaito yra ta, kad jiems vaikystėje skaitoma per mažai. Deja, bet mūsų laikais dingsta toks įprotis, kaip skaitymas vaikams vakarais. Žinoma, galėtume dėl to kaltinti televizorių arba didelį tėvų užimtumą ir ilgas darbo valandas. Turbūt esama ir objektyvių priežasčių, paaiškinančių šį reiškinį. Bet svarbiausias veiksnys kaip visada – žmogiškasis. Kai vaikai maži, visi atranda laiko išmokyti juos naudotis šaukšteliu, naktipuodžiu, valytis dantis... Randama tam ir jėgų, ir noro, ir kantrybės. O knygą lyg ir užtenka pavaryti – paskui kai pradės skaityti, vaikas pats ją perskaitys. Deja, taip yra ne visada.

Svarbu, kad vaikai matytų ir tėvus su knyga rankoje. Pavyzdys visada įkvepia. Galima skaityti tėvams kartu su vaikais. Arba klausytis, kaip pradinukas jums garsiai skaito. Bepradedantį skaityti vaiką galima paskatinti patį skaityti paskaičius knygą iki itin įdomios, intriguojančios vietos ir tada sakyti, jog pratęsime kitą dieną. Pasirodo, jei vaikas „užsikabino“, nelaukia to rytojaus ir bando pats išsiaiškinti, kas nutiko toliau. Svarbiausia, sukurti intrigą apie knygas, aiškinti, kodėl jos reikalingos, nes taip ilgai egzistuoja. Ir tikrai neišnyks net mūsų itin techniniame amžiuje. O būna taip, kad tėvai nepaprastai mėgsta knygas, namuose yra daug knygų, o vaikas skaityti ne tik kad nenori, bet ir visiškai nemėgsta. Šiuo atveju, sako psichologai, reiktų ieškoti gilesnių priežasčių. Pavyzdžiui, pastebėta, kad paprastai tokie vaikai turi šiokių tokių kalbinių problemų: rašydami daro klaidų, painioja tam tikras raides (b su d, ei su ie ir pan.), sunkokai rezga sakinius, jiems sunku apibūdinti žodžių reikšmes. Nesusiformavęs raidės vaizdinys atveda iki to, kad skaitymo procesas tampa beveik neįmanomas, vaikui sudėtinga suvokti to, ką skaito prasmę, nes jam ne iki galo aiški konkrečių žodžių reikšmė.

Kaip sudominti vaiką skaityti? Teoriškai žiūrint, atsakymas labai paparastas – neversti. Visų pirma bandau galvoti, kada aš pati skaitau, kokios man reikalingos sąlygos, aplinkybės. Kas mane paskatina skaityti vieną ar kitą knygą – susidomėjimas, smalsumas, malonumas skaityti, naujų patirčių būtinybė... Ir jei vaikas nenori skaityti, vadinasi, nė vienos iš šių emocijų jis nesieja su skaitymo procesu. Sudominti vaiką skaityti – gana ilgas ir nemažai tėvų pastangų reikalaujantis procesas. Ir jei tėvai neturi laiko skirti šiam procesui, vargu ar pavyks kažko pasiekti. Tokiu atveju, matyt, lieka laukti ir tikėtis, jog viskas pasikeis savaime.

Svarbu nepraleisti to momento, kai vaikas iš klausytojo tampa skaitytoju. Tai paprastai įvyksta septintais ar aštuntais vaiko gyvenimo metais, bet gali nusitęsti ir iki penkiolikos. Jei vaikas nerodo didelės inciatyvos pats rinktis knygas, tėvai galėtų padėti išssirinkti vaiko interesus, charakterį, vystymosi lygį atitinkančia literatūrą. Galbūt jūs dar neatradote žanro, kuris vaikui labiausiai patiktų, galima pasikalbėti su vaikų draugais – ką jie skaito. Visada ateina tas laikas, kai draugų nuomonė tampa ne mažiau svarbi, negu draugų. Kai kurie psichologai net sako, kad jei vaikas mėgsta skaityti populiarias ar (jums taip atrodo) šiek tieks paviršutiniškas knygas, tegu skaito. Svarbu šiuo metu, kad vaikas pamėgtų patį skaitymą kaip procesą, laisvalaikio praleidmo būdą. Juk ir iš rožinės, taip vaikystėje mėgtos spalvos, bene visos mergaitės anksčiau ar vėliau išauga.

Pabaigai keletas trumpų patarimų, ką daryti, kad knyga taptų vaiko draugu:

  • Net ir pačiam mažiausiam vaikui knyga turi asocijuotis tik su teigiamais dalykais – mamos rankomis, jos šypsena, apkabinimu. Vaikas turi jausti, kad knyga – tai malonumas.

  • Sudarykite savo šeimos biblioteką. Nebūtina, kad ji būtų labai didelė, užtektų, kad knygos joje būtų neatsitiktinės. Kartais stimulu skaityti gali tapti jūsų papasakota istorija, kaip knyga atsirado namuose, kas ją turėjo/perskaitė prieš tai.

  • Nenurašykite skaitymo vaikams. Jei negalite skaityti kasdien, susikurkite tradiciją, kada skaitoma.

  • Stenkitės pastebėti, ar vaikas suprato tai, ką perskaitėte jūs ar jis pats. Pasitreniruokite su žodžių prasmėmis, mokykitės posakių, patarlių, tegu vaikas juos paaiškina. Galima paskaityti pasakėčias, bet be moralo – tegu vaikas pats pabando apibūdinti pamokymą.

  • Mokykite vaiką pasakoti. Nebūtinai iš karto atpasakoti tai, ką perskaitė. Iš pradžių tegu išmoksta papasakoti anekdotą, tada kažkokią istoriją, trumpai atpasakoti liaudies pasakas. Mes dabar su būsima trečioke bandome šiek tiek išsamiau aprašyti ir papaskoti apie perskaityti knygą, negu kad „man patiko...“ Pavyzdžiui, paprašiau, kad ji prisimintų vieną ar keletą įdomesnių/juokingų nutikimų iš knygos, kad apibūdintų labiausiai jai patikusį veikėją, papasakotų, kaip knyga baigėsi...

  • Stengdamiesi išvengti mokyklinės programos nuobodumo, iš anksto bandykite „užvesti ant jos“. Šiek tiek anksčiau negu kad rytoj reiks perskaityti tam tikro autoriaus knygą, papasakokite apie autorių kažką įdomaus, prisiminkite kokią juokingą ar netikėtą ištrauką.

  • Galima bandyti ir tokį variantą – nupirkti vaiko interesus atitinkantį žurnalą, kuriame būtų ne tik paveikslėliai, bet ir skaitomo teksto.

Kai kuriais iš šių patarimų bandome pasinaudoti ir mes. O taip pat ir laikytis svarbiausio – neversti vaiko skaityti arba skaityti tai, kas jam neįdomu ir nuobodu arba perskaityti tam tikrą skaičių puslapių. Bent kol pamėgs skaityti.

Beje, pamiršau paklausti: ar jus tėvai vertė skaityti? Ir koks buvo rezultatas?