Ištrauka iš Josepho Ratzingerio/Benedikto XVI veikalo „Jėzus iš Nazareto. II dalis“.

Jėzus mirties kelią prisiėmė iki kartaus ir iš pirmo žvilgsnio beviltiško galo kape. Akivaizdu, jog žinota, kur Jėzaus kapas. Ir čia iškart savaime kyla klausimas: ar Jis liko kape? Ar tas kapas buvo tuščias, kai Jis prisikėlė?

Šiuolaikinėje teologijoje šis klausimas išsamiai aptarinėjamas. Dažniausiai pabaigiama konstatuojant, kad tuščias kapas negali būti prisikėlimo įrodymas. Jei taip ir būtų buvę, tai šitą dalyką galima būtų paaiškinti ir kitaip. Iš to daroma išvada, kad tuščio kapo klausimas nesvarbus ir šį momentą, vadinasi, galima palikti nuošalyje, o tai dažnai kartu reiškia, jog kapas galbūt nebuvo tuščias, taip mažų mažiausiai galima išvengti ginčo su šiuolaikiniu mokslu dėl fizinio prisikėlimo galimybės. Tačiau to pagrindas yra klaidingai keliamas klausimas.

Žinoma, tuščias kapas savaime negali būti prisikėlimo įrodymas. Marija Magdalietė, pasak Jono, atrado kapą tuščią ir pamanė, jog kažkas paėmė Jėzaus kūną. Tuščiu kapu prisikėlimo įrodyti neįmanoma, tas tiesa. Tačiau paklausti galima priešingai: ar prisikėlimas suderinamas su kūno pasilikimu kape? Ar Jėzus gali būti prisikėlęs, kai guli kape? Koks tada tai prisikėlimas? Šiandien išrasta prisikėlimo idėjų, kurioms mirusio kūno likimas nesvarbus. Bet tada ir prisikėlimo turinys pasidaro toks miglotas, kad tenka klausti, su kokio pobūdžio tikrove apskritai turime reikalą tokioje krikščionybėje.

Kad ir kaip būtų: Thomas Södingas, Ulrichas Wilckensas ir kiti pagrįstai konstatuoja, kad anuometinėje Jeruzalėje būtų buvę absoliučiai neįmanoma skelbti prisikėlimo, jei būtų buvę galima parodyti kape gulintį mirusį kūną. Tad tinkamai iškėlus klausimą, reikia pasakyti, kad tuščias kapas, kaip toks, tikrai neįrodo prisikėlimo, bet yra kaip tik tikėjimo prisikėlimu būtina sąlyga, – kūno prisikėlimu ir per tai viso asmens prisikėlimu.

Šventojo Pauliaus išpažinime tuščias kapas ne išreikštai konstatuojamas, bet aiškiai suponuojamas. Apie tai išsamiai kalbama visų keturių evangelijų pasakojimuose apie prisikėlimą.

Teologiniam tuščio kapo supratimui, mano akimis, svarbi viena pastraipa iš šventojo Petro Sekminių pamokslo, kur šis susirinkusiai miniai skelbia Jėzaus prisikėlimą. Jis tai daro ne savo žodžiais, bet cituodamas Ps 16, 9–11: „... mano kūnas ilsėsis su viltimi, nes tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neduosi savo šventajam supūti. Gyvenimo kelius tu man atvėrei...“ (Apd 2, 26 ir tt.). Petras psalmės tekstą cituoja pagal graikiškosios Biblijos tekstą, skirtingą nuo hebrajiškojo, kuriame parašyta: „Nepaliksi manęs Šeolui, neleisi savo teisiajam Duobės regėti. Tu parodysi man taką, kuris į gyvenimą veda“ (Ps 16, 10 ir t.). Anot šio varianto, maldininkas tikras, kad Dievas taip pat apsaugos jį grėsmingoje situacijoje, į kurią jis akivaizdžiai patekęs, ir neatiduos mirčiai; kad jis gyvens saugiai – neregės kapo. Kitoks yra Petro cituojamas variantas: čia kalbama, jog maldininkas nepasiliks Šeole, kad nesutrūnys.

Pirminiu šios psalmės maldininku Petras laiko Dovydą ir dabar gali patvirtinti, kad Dovydui ši viltis neišsipildė: „Jis mirė, buvo palaidotas, ir jo kapas yra pas mus po šiai dienai“ (Apd 2, 29). Kapas su mirusiu kūnu yra neprisikėlimo būklės įrodymas. Tačiau psalmės žodžiai teisingi: jie galioja galutiniam Dovydui; taip, Jėzus kaip tikrasis Dovydas pasirodo kaip tik per tai, kad Jame išsipildo pažado žodžiai: „Neduosi savo šventajam supūti.“

Čia nebūtina aptarinėti, ar ta kalba tikrai Petro, ar kieno nors redaguota ir kada bei kur tiksliai atsirado. Bet kuriuo atveju tai senas prisikėlimo skelbimo tipas, kurio didelis autoritetingumas pirmapradėje Bažnyčioje reiškiasi tuo, kad jis priskiriamas pačiam šventajam Petrui ir laikomas pirminiu prisikėlimo skelbimu.

Jei Pauliaus perteiktame Jeruzalės pirminiame credo sakoma, kad Jėzus prisikėlė, kaip skelbia Raštai, tai 16-oji psalmė gimstančiajai Bažnyčiai neabejotinai yra svarbiausias Rašto liudijimas. Čia atrasta aiški ištara, kad Kristus, galutinis Dovydas, nesupūsiąs, – kad Jis tikrai turėsiąs būti prisikėlęs.

„Nesupūti“ – tai tiesiog prisikėlimo apibrėžimas. Supuvimas laikytas neatšaukiama mirtimi. Suirus kūnui, kuris suskyla į elementus, todėl suardo žmogų ir grąžina jį į visatą, pergalę švenčia mirtis. Šio žmogaus kaip žmogaus nebėra – lieka tik jo šešėlis požeminiame pasaulyje. Remiantis šiuo požiūriu, senajai Bažnyčiai buvo iš pagrindų svarbu, kad Jėzaus kūnas nebūtų supuvęs. Tik tada būtų galima tarti, kad Jis neliko miręs, kad jame tikrai gyvybė įveikė mirtį.

Tai, ką senoji Bažnyčia išskaitė Ps 16, 10 Septuagintos variante, lėmė ir viso Bažnyčios tėvų laikotarpio požiūrį. Prisikėlimas esmiškai apima tai, kad Jėzaus kūnas nesupuvo. Šia prasme tuščias kapas kaip prisikėlimo skelbimo dalis yra faktas, griežtai atitinkantis Raštą. Teologinės spekuliacijos, jog Jėzaus supuvimas ir prisikėlimas suderinami, yra šiuolaikinio mąstymo dalykas, aiškiai prieštaraujantis Biblijos požiūriui. Būtent ir tai patvirtina, kad skelbti prisikėlimo būtų buvę neįmanoma, jei Jėzaus kūnas būtų gulėjęs kape.

Pasakojimo tradicija

Aptarę svarbiausias išpažinimo tradicijos dalis, pereikime dabar prie pasakojimo tradicijos. Pirmoji bendrą krikščionijos tikėjimą autoritetingai sutelkė į tvirtas formules ir reikalavo, kad jos net pažodiškai saistytų visą tikinčiųjų bendruomenę, o pasakojimai apie Prisikėlusiojo pasirodymus atspindi įvairias tradicijas. Jie susiję su skirtingų tradicijų subjektais ir geografiškai kilę iš Jeruzalės ir Galilėjos. Skirtingai negu išpažinimai, visomis savo smulkmenomis nėra saistantys, tačiau vis dėlto, kaip įtraukti į evangelijas, laikytini galiojančiais liudijimas, kurie tikėjimui teikia turinį ir pavidalą. Išpažinimai pasakojimus suponuoja ir yra iš jų išaugę. Sutraukia to, kas papasakota, esmę ir kartu kreipia į pasakojimus.

Kiekvienam skaitytojui iš karto į akis kris keturių evangelijų pasakojimų apie prisikėlimą skirtingumas. Matas, be Prisikėlusiojo pasirodymo moterims prie tuščio kapo, nurodo dar vieną pasirodymą Vienuolikai Galilėjoje. Lukui žinomos tik Jeruzalės tradicijos. Jonas pasakoja apie pasirodymus ir Jeruzalėje, ir Galilėjoje. Nė vienas iš evangelistų nevaizduoja paties Jėzaus prisikėlimo: tai vyksmas tarp Jėzaus ir Tėvo Dievo slėpinyje, jo mūsų išgalėmis perteikti neįmanoma ir iš esmės jis žmogaus patyrimui neprieinamas.

Ypatingą problemą kelia Morkaus evangelijos pabaiga. Anot autoritetingiausių rankraščių, Evangelija baigiasi 16, 8: „Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir sąmyšis. Persigandusios jos niekam nieko nesakė.“ Autentiškas Evangelijos tekstas mūsų turimu pavidalu baigiasi moterų baime ir išgąsčiu. Prieš tai pasakota, kad patepti atėjusios moterys kapą rado tuščią ir išvydo angelą, paskelbusį joms apie Jėzaus prisikėlimą ir nurodžiusį mokiniams „pirmiausia Petrui“ pasakyti, jog Jėzus, kaip yra sakęs, einąs pirma jų į Galilėją. Neįmanoma, kad Evangelija būtų baigusis žodžiais apie moterų niekam nieko nesakymą: juk Evangelijoje suponuojamas jų susitikimo atpasakojimas. Ir akivaizdu, kad Evangelijai žinomas pasirodymas Petrui ir Dvylikai, apie kurį kalbama daug senesnėje žinioje Pirmajame laiške korintiečiams. Kodėl mūsų tekstas šioje vietoje nutrūksta, nežinome. II a. buvo pridurta svarbiausių prisikėlimo tradicijų santrauka kartu su mokinių išsiuntimu į visą pasaulį skelbti Evangelijos (16, 9–20). Kad ir kaip būtų, ir trumpoje Morkaus evangelijos pabaigoje minima, jog moterys rado kapą tuščią, suponuojamas žinojimas, kad Jėzus prisikėlė, kad pasirodė Petrui ir Dvylikai. Klausimą, kodėl ji taip mįslingai nutrūksta, turime palikti neatsakytą.

Pasakojimo tradicija perteikia susitikimus su Prisikėlusiuoju ir tai, ką Jis jų metu pasakė; išpažinimo tradicija užfiksuoja tik svarbiausius faktus, būtinus tikėjimui patvirtini: šitaip galime dar kartą nusakyti esminį skirtumą tarp abiejų tradicijų tipų. Iš to paskui išplaukia konkretūs skirtumai.

Pirmo esmė ta, kad išpažinimo tradicijoje liudytojais įvardijami tik vyrai, o pasakojimo tradicijoje pagrindinis vaidmuo, negana to, pirmenybė vyrų atžvilgiu tenka moterims. Taip yra dėl to, kad judaistinėje tradicijoje teisme liudyti leidžiama vien vyrams, o moterų liudijimas laikomas nepatikimu. Ta „oficialioji“ tradicija, tartum stovinti Izraelio ir pasaulio teismo akivaizdoje, turi laikytis šio nuostato, kad galėtų atsilaikyti tam tikru būdu tebesitęsiančiame Jėzaus teismo procese.

Pasakojimų ši teisės struktūra nesaisto, todėl jie atskleidžia visą prisikėlimo patirties platybę. Kaip prie kryžiaus – išskyrus Jono evangelijoje – stovėjo vien moterys, taip joms buvo skirtas ir pirmas susitikimas su Prisikėlusiuoju. Bažnyčia teisinės struktūros požiūriu įsteigta ant Petro ir Vienuolikos, tačiau konkrečiame bažnytiniame gyvenime vis moterys atveria duris Viešpačiui, eina su Juo ligi kryžiaus ir todėl gali patirti Jį ir kaip prisikėlusį.