Gendrutis Morkūnas „Vasara su Katšuniu“. – Vilnius: „Aštuntoji diena“, 2015.

Tai knyga, kurios aprėpti ir aprašyti beveik neįmanoma. Biblijos apimčių gal ji ir nesiekia, tačiau temų temelių išsišakojimas – tikrai įspūdingas. Turbūt todėl pasakojimo pradžioje simboliškai iš kosmoso tolių nusileidžiama į vieną mažą miestelį. Tai gal ir nestebintų, jei nebūtų skirta vaikams ir paaugliams. Jų knygos dažniausiai turi vieną išryškintą veiksmo liniją ir mintį, kurią ne taip sunku suformuluoti. O Gendučio Morkūno „Vasara su Katšuniu“ – visiškai kitokio autoriaus kitoks kūrinys. Gal todėl ir sulaukė antro leidimo. Pirmą kartą knyga buvo išleista lygiai prieš dešimtmetį. Tuomet „Tyto alba“ išdrįso leisti visai nežinomo techninių mokslų daktaro kūrinį vaikams. Nes jis staiga panoro bent jau sau rašyti tekstus į stalčių, o jei pavyks, atiduoti knygą kitiems. Ir tie kiti susidomėję priėmė, nes tokį savitą pasaulį retai kada pasitaiko pamatyti. G. Morkūno knygos (bent jau ankstyvosios) dažnai paneigia tvirtus vaikų literatūros konstravimo principus ir vis tiek intriguoja, prikausto dėmesį. Toks slaptas ginklas tikriausiai įvardijamas paprastai – rašytojo talentas.

Naujame leidime atkurtas išskirtinis ir išties unikalus G. Morkūno kalbos stilius, kuris anuomet buvo gerokai nugludintas. O knygos dailininkė susiturėjo nuo iliustracijų, kad kiekvienas skaitytojas susikurtų savitą katšunį. Knyga švelniai ir pasteliškai ornamentuota – beveik taip, kaip rašytojo papasakota.

Būna tekstų, kuriuos skaitydamas aiškiai pagauni autoriaus balso tembrą, net jei nesi niekada jo girdėjęs. Tikriausiai tai nutinka tada, kai svarbiau kaip, o ne kas pasakojama. G. Morkūnas savo knygoje kalba apie gerą berniuką, negalintį patirti džiaugsmo, ir jo kelionę šviesesnių dienų link kartu su keistuoju Katšuniu. Šis pasakojimas dėliojamas tarsi patylomis, švelniu, ramiu balsu. Kartais primena ilgą ir labai įdomią, vaizdingą paskaitą, kurioje patyręs profesorius nori perteikti ne tik žinias, bet ir sukauptą gyvenimo išmintį, vis nuklysta į pakeliui pasitaikančias temas. Tai knyga apie gyvenimą pačia plačiausia šio žodžio prasme. Apie tokį, koks jis būna vaikystėje ir kaip pakeičia spalvas vėliau, suaugus.

Mažas apsnūdęs provincijos miestelis G. Morkūnui atrodo įdomesnis net už Paryžių Naujųjų metų naktį. Tikriausiai todėl, kad nurimus, patylėjus ir atidžiai įsižiūrėjus galima pamatyti begales nepaprastų dalykų. „Vasara su Katšuniu“ ir yra tokių mažų kasdienių stebuklų lobis. Juos G. Morkūnas tikriausiai galėtų vardyti nesustodamas, kol šis miestelis taps įspūdingiausia, pasakiškiausia vieta planetoje. Taip, planetoje, nes čia taip darniai į visumą liejasi makro- ir mikropasauliai, kuriantys užburiantį pilnatvės jausmą. Kiekviename taške slypi visata: „Gali prirašyti krūvas knygų, visiems išūžti galvas, pasakodamas apie mažytę visų užmirštą senučiukę, iš savo trobelės miško viduryje neišeinančią jau trisdešimt metų, visas dienas ir naktis gulinčią lovoje ir matančią tik vinies galvutę sienoje“ (p. 32).

Pasaulis čia kupinas daiktų ir smulkmenų, bet jo esmė glūdi toli už daiktiškumo. Išdidžiai tariant – dvasinėse sferose, į kurias veda poetiškas tikrovės suvokimas. G. Morkūno mintys apskritai primena poetų modernistų pasaulio sampratą. Jam patinka svajojantys, dykinėjantys, sapnuose skraidantys žmonės. Vilioja paslaptingumas, nekonkretumas, daugiaplaniškumas, sunkiai apibūdinami, tačiau nujaučiami dalykai. Jis išaukština vaikystę ir demaskuoja visokiausių blogybių sukaupusį suaugusiųjų gyvenimą. Brėžia gal net kiek per ryškią liniją jiems atskirti, nes siekiamybė vis dėlto yra susikalbėjimas. Suaugusieji skuba, turi begales nereikšmingų (jų nuomone – priešingai) reikalų, yra be galo rimti, nepaslankūs, kategoriški ir t. t. Tiesą sakant, suaugusieji čia atrodo visiški kvailiai. Pavyzdžiui, nutikimas su muilo burbulais, kurie nervina tvarkos saugotojus, įgauna beveik kafkišką nuotaiką. Burbulų pūtimas prilyginamas dideliam nusikaltimui:

„– Bet ką aš blogo padariau? – nesuprato Bernardas. – Įstatymą kartais galima pažeisti darant ir gera. Nes kas gera vienam, tas gali būti bloga kitam, – miglotai paaiškino tėtis“ (p. 61). Taigi griežtų taisyklių pasaulyje tampama kaltu be kaltės. Taip rašytojas stengiasi padėti vaikams išsivaduoti iš suaugusiųjų vergijos. Jo manymu, vaikai iki šiol patiria be galo daug diktato ir prievartos, yra žeminami ir menkinami. O knygos yra ištiesta pagalbos ranka.

Vaikystės pasaulyje G. Morkūnas pastebi begales stebuklų, kurie dažnai kitiems prasprūsta pro akis. Visus juos aprašydamas autorius ir veda Bernardą atradimų link. Vaikystėje oras pilnas spalvotų muilo burbulų, kuriuos pūsti – labai rimtas mažųjų užsiėmimas, čia atrandami paslaptingi blogų knygų namai, gaudomi pabėgę miestų vėjai, prakalbinami seni apleisti namai ir pralinksminami sendaikčių turguje liūdintys daiktai Vaikystėje, ypač jei turi savo katšunį, pienas – net tas, kurį ką tik ištraukei iš šaldytuvo, – būna šiltas ir kiekvieną dieną kvepiantis skirtingų žolynų aromatais. Ar tai gebėjimas pamatyti ir išgirsti daugiau nei įmanoma? Gebėjimas išeiti iš įprastumo ribų? Nebijoti nenuspėjamo ir pavojingo gyvenimo? Apie tai rašytojas svarsto ir pasakoja kiekviename knygos puslapyje. Joje daug refleksijos, filosofavimo, išminties dėstymo – to, ko vaikai dažniausiai nemėgsta. Kaip G. Morkūnui pavyksta šį srautą suvaldyti ir prikaustyti vaikus prie knygos – gryna paslaptis.

Tokių rimtų pokalbių su vaikais literatūroje retai pasitaiko. Knygoje viskas be galo sudėtinga: vaikystė, kurios problemas ir liūdesius suaugusieji pamažu pamiršta, Bernardas, kurio neįmanoma vienareikšmiškai apibūdinti kaip ir visų kitų „neplokščių“ žmonių, katšunis, kasdien atrodantis vis kitaip ir darantis netikėtus dalykus, ir t. t. „Vasaroje su Katšuniu“ itin atidžiai žvelgiama į emocines būsenas ir jausmus (pvz., Bernardui pasitaiko nevilties dienų, tada katšunis moko berniuką daugiau bendrauti mintimis, jausmais nei žodžiais...). Rašytojas tvirtai įsitikinęs, kad skaitantis vaikas tai supras. Neišvengiamai. G. Morkūno manymu, nėra nieko blogiau, nei bendrauti su vaiku taip, lyg jis būtų tik vaikas. Todėl ir kalbasi su mažaisiais skaitytojais apie draugystę, meilę, mirtį be sentimentalumų ir patoso – taip, lyg neturėtų užsiauginto apsauginio sluoksnio.

O dabar tenka grįžti į pradžią ir apgailestauti, kad net menkos dalies knygos čia nepavyko atskleisti. Visko dar tiek daug liko...