Kovo pabaigoje Lietuvoje viešėjo anglakalbių pranciškonų provincijų konferencijos ministrai ir Ordino vadovybė. Tarp jų – Konferencijos prezidentas, lietuvių kilmės brolis Jonas Puodžiūnas OFM ir generalinis definitorius Rogeris Marchallas OFM. Su jais kalbėjomės apie pašaukimus, pranciškonų situaciją ir misiją Vakarų Europoje bei JAV ir kaip broliai stengiasi atsiliepti į popiežiaus Pranciškaus paraginimus.

Tėve Jonai, ar galėtumėte papasakoti apie savo ryšius su Lietuva? Jūsų pavardė skamba labai lietuviškai.

Gimiau Jungtinėse Amerikos Valstijose, mano tėvai yra lietuviai, migravę po II pasaulinio karo. Taigi užaugau lietuviškoje namų aplinkoje, kalbėjau lietuviškai. Nors gimiau ne čia, kas kartą, kai skrendu į Lietuvą, jaučiuosi lyg grįžčiau namo.

Ar galėtumėte pasidalinti, kaip pajutote pašaukimą stoti į Mažesniųjų brolių ordiną? Kodėl šv. Pranciškus?

Jonas Puodžiūnas OFM: Šiandien į Ordiną ateinantys jauni žmonės daug naršo ir skaito internete, kol randa, kas jiems turėtų tikti. Kai aš prisijungiau prie Ordino aštuntajame XX a. dešimtmetyje, buvau dvidešimtmetis ir jutau pašaukimą pašvęstajam gyvenimui. Dievas kvietė mane kažkam daugiau, nei tuo metu dariau. Nemanau, kad buvau pašauktas kažkam geresniam, bet tam, kas man atneš džiaugsmą ir pilnatvę. Vidurinė mokykla, kurioje mokiausi, priklausė broliams pranciškonams. Po kurio laiko pasibeldžiau į brolių vienuolyno duris ir paklausiau, ar galiu ateiti ir išbandyti jų gyvenimą. Širdyje radau drąsos eiti ieškoti kažko daugiau. Tai didžiausias iššūkis šiandieniam jaunimui, kuris jaučia pašaukimą: rasti drąsos eiti ten, kur manai, kad esi kviečiamas. Gyvenau gerą gyvenimą, grojau grupėje, turėjau gerą darbą, mąsčiau apie karjerą, tačiau žinojau, kad noriu kažko daugiau, kažko kito. Po truputį supratau, kad pranciškoniškas kelias yra kaip tik man ir iki šiol juo einu.

Evgenios Levin nuotrauka

Rogeris Marchallas OFM: Trys mano dėdės buvo pranciškonai, tad žinojau apie šv. Pranciškų nuo ankstyvos vaikystės. Tačiau mano pirmoji mintis nebuvo tapti pranciškonu. Galvojau stoti į cistersų vienuolyną, nes perskaičiau jų įkūrėjo šv. Bernardo biografiją ir monastinis gyvenimas mane labai domino. Kurį laiką gyvenau jų vienuolyne ir dvasios tėvas paklausė, kodėl nenoriu tapti pranciškonu. Nesupratau, kodėl jis manęs to klausia. Turbūt jautė, kad mano savybės labiau atitinka pranciškonišką, o ne cistersų charizmą. Nuvykau susipažinti su broliais ir galiausiai tapau pranciškonu. Gyvenu brolijoje jau 46 metus.

Anglakalbių mažesniųjų brolių konferencija susideda iš 14 provincijų Jungtinėse Valstijose, Kanadoje, Anglijoje, Airijoje, Maltoje ir Lietuvoje. Tai daugiausiai turtingos Vakarų šalys, kurių nevargina karas, badas ar krikščionių persekiojimas. Ar galėtumėte apibūdinti pagrindines šių provincijų veiklos kryptis?

Jonas Puodžiūnas OFM: JAV esančių anglakalbių provincijų misijos pirmiausia yra švietimas, patarnavimai parapijose ir pagalba vargšams didžiuosiuose miestuose – Niujorke, Čikagoje, Bostone. Dalis brolių dirba vargšų valgyklose, o kiti – miestų parapijose. Be to, JAV auga poreikis dirbti su ispaniškai kalbančiais žmonėmis bei indėnais. Žvelgiant pasauliniu mastu, žmonės nelaiko mūsų vargšais, tačiau dirbame su vargšais savo aplinkoje.

Esate atsakingas už pranciškonų provincijas Vakarų Europoje – Belgijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose. Šios provincijos beveik neturi naujų pašaukimų. Kaip broliai ten jaučiasi?

Rogeris Marchallas OFM: Šiuo metu gyvenu Romoje, Generalinėje Ordino kurijoje. Esu vienas iš aštuonių definitorių, atsakingas už Vakarų ir Rytų Europą – nuo Nyderlandų iki Rumunijos. Regionui priklauso 8 provincijos ir 2 kustodijos (mažesnės brolių grupės).

Šiuo metu brolių skaičius Vakarų Europoje mažėja – Prancūzijoje praeitais metais tebuvo vienas naujokas. Šiemet yra trys kandidatai, ir tikimės, kad jie tęs ugdymą Ordine. Padėtis Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje yra problemiška, o Austrija laikosi truputį geriau. Vengrija ir Rumunija, prieš 20 metų turėjusios daug pašaukimų, dabar taip pat išgyvena nuosmukį. Pagrindinis ateinančių 10-20 metų iššūkis bus patraukti daugiau jaunų žmonių. Tačiau šią problemą patiria ne tik pranciškonai, bet visi religiniai ordinai Vakarų Europoje.

Kokias matytumėte pagrindines susidariusios situacijos priežastis? Kur turėtume būti atidūs savo tikėjimo kelyje? Būdama Europos Sąjungoje Lietuva susiduria su panašiomis grėsmėmis.

Rogeris Marchallas OFM: Vakarų Europos sekuliarizacija prieš 30 metų buvo labai stipri ir tebesitęsia iki šiol. Tačiau lankydamas katalikų bendruomenes Prancūzijoje per šv. Mišias matau pilnas bažnyčias. Taigi yra daug gyvų ir aktyvių bendruomenių, bet jos sudaro labai nedidelę populiacijos dalį. Tikinčiųjų mažėja, bet bendruomenės, ypač miestuose, yra karštos.

Svarbiausia neužstrigti ties dejavimu, kokia tragiška situacija ir kaip niekas nebetiki Dievu. Svarbiau galvoti, kaip elgsimės ir dirbsime šiomis aplinkybėmis, kaip liudysime Jėzų Kristų ir krikščionišką gyvenimą. Pirmiausia turime būti patikimi. Ne vien mes, broliai, seserys ar kunigai, bet visi krikščionys. Turime tikėti tuo, kuo gyvename, kelti pasitikėjimą.

Ar ruošiate naujas iniciatyvas patraukti jaunus žmones į Bažnyčią ir Ordiną?

Rogeris Marchallas OFM: Taip. Viso pasaulio provincijose yra jaunų brolių komisijos, užsiimančios pašaukimų pastoracija. Pavyzdžiui, Italijoje kiekvienais metais rugpjūčio pradžioje vyksta jaunimo Taikos žygis į Asyžių. Jame dalyvauja nuo tūkstančio iki dviejų tūkstančių jaunų žmonių. Tai geras pavyzdys, kurį turėtume pritaikyti ir kitose Europos šalyse.

Pasikartosiu, kad labai svarbus yra mūsų asmeninis liudijimas. Jauni žmonės, būdami toli nuo Bažnyčios ir Kristaus, stebi, kaip gyvename. Per mūsų krikščioniško gyvenimo pavyzdį Dievas gali juos įkvėpti atsiliepti į pašaukimą. Ir, žinoma, pranciškoniškas džiaugsmas. Manau, kad džiaugsmas yra labai svarbi liudijimo forma jauniems žmonėms.

Kartu su Visuotine Bažnyčia švenčiame Pašvęstojo gyvenimo metus. Kaip įvardintumėte mažesniųjų brolių užsibrėžtus tikslus šiems metams ir apskritai? Kokia yra svarbiausia misija?

Jonas Puodžiūnas OFM: Šie metai pašvęstojo gyvenimo asmenims yra proga grįžti prie savo šaknų, švęsti savo pašaukimą ir pakviesti kitus tapti to pašaukimo dalimi. Kiekviena JAV provincija pasirenka skirtingą būdą švęsti šiuos metus. Broliai kviečia žmones praleisti kartu popietę ar vakarą jų vienuolynuose.

Šie metai yra galimybė permąstyti, kas esame ir kokia yra mūsų tarnystė. Kalbu ne tiek apie tai, ką darome, bet tai, kas mes, kaip broliai, esame. Ką reiškia būti broliu? Tai mūsų pirmasis ir svarbiausias pašaukimas Bažnyčioje. Nors dirbame parapijose, tą daro ir daugybė kitų kongregacijų bei vyskupijų. Dirbame mokyklose, kur aktyviai įstraukę ir pasauliečiai. Kuo mes išsiskiriame kaip broliai? Esmė ta, kad viską darome kaip brolija. Pamokslaudami, mokydami, tarnaudami ligoninėse ir vargšų valgyklose, darome tai kaip brolija. Pašvęstojo gyvenimo metai skirti sustiprinti šiuos ryšius, nes labai lengva nuslysti į individualizmą, susitelkti į savo pačių darbą, prarasti suvokimą, kad viską darome kaip brolija.

Nors šiandieniame pasaulyje yra puikios komunikacijos galimybės, mūsų santykiai tebereikalauja daugybės pastangų, patiriame daugybę problemų. Geriausia, ką galime padaryti per Pašvęstojo gyvenimo metus, tai tapti pasauliui broliško gyvenimo pavyzdžiu.

Kokie yra jūsų santykiai su Trečiuoju ordinu ir kaip matote jo misiją JAV?

Jonas Puodžiūnas OFM: Daugelį metų Trečiasis ordinas JAV buvo senyvo amžiaus žmonių grupė, artimai susijusi su vienuolinėmis bendruomenėmis. Šiandien yra nauja Trečiojo ordino vizija. Skirtingose vietose susibūrė studentų ir jaunų šeimų brolijos. Prieš 50 ar 40 metų šios grupės būrėsi maldai ir bendravimui tarpusavyje. Pasauliečių pranciškonų dėmesio centre šiandien yra ne tik susirinkimas maldai ir brolystei, bet ir veikimas bendruomenėse, šeimose, nešimas Pranciškaus charizmos, gyvenimo būdo, teisingumo ir taikos vertybių į sekuliarų pasaulį. Pokyčiai vyksta lėtai, bet vyksta. Mūsų pačių bendruomenėje yra kelios brolijos, kurias pradėjome studentų miestelyje. Stengiamės parodyti, kad pasauliečiai pranciškonai yra labai reikalingi. Šiandien jauni žmonės ypač nori kurti socialinį teisingumą ir pokyčius pasaulyje, daryti kažką gero. Nuo ko jie galėtų atsispirti? Pasauliečių pranciškonų ordinas teikia tam tinkamą struktūrą. Prieš keletą metų JAV įkūrėme Pranciškonų misijų tarnybą, kurioje pasauliečiai gali pasirinkti ir įsijungti į konkrečią brolių misiją pasaulyje arba pačiose Jungtinėse Valstijose. Šiai Tarnybai vadovauja pasaulietis direktorius.

Kokie popiežiaus Pranciškaus mokymai jums atrodo reikšmingiausi Vakarų kontekste ir ar bandote kaip nors į juos atsiliepti?

Jonas Puodžiūnas OFM: Labiausiai mano dėmesį prikaustęs dokumentas, itin artimas Pranciškaus dvasiai, yra Evangelii Gaudium. Pranciškus Asyžietis buvo žmogus, priėmęs ir gyvenęs Jėzaus Evangelija su begaliniu džiaugsmu. Pasaulis yra suglumęs ir praradęs esminę džiaugsmo prasmę, o Dievas nori, kad atrastume džiaugsmą savo veikloje. Šventasis Tėvas sako mums, kad viskas labai paprasta: Evangelija suteiks mums džiaugsmą. Jeigu pasitikėsime Gailestingojo Dievo meile, patirsime džiaugsmą. Jeigu išeisime pas tuos, kurie yra atmesti ir pamiršti, atrasime džiaugsmą. Jeigu nustosime kovoti vieni su kitais – patirsime džiaugsmą. Šv. Pranciškus buvo džiaugsmo žmogus. Jis taip mylėjo Jėzų ir Jo Evangeliją, kad Kristaus kentėjimai neatitraukė jo nuo to džiaugsmo, o tik jį sustiprino. Taip turėtų būti visiems krikščionims. Mus, brolius, gyvenimas Evangelija padarys tikrai laimingus.

Rogeris Marchallas OFM: Prieš dvejus metus susitikome su popiežiumi privačioje audiencijoje. Aš jo paklausiau, ką mums daryti mažėjant pašaukimų vakarų Europos šalyse? Šventasis Tėvas atsakė, kad padėtis kebli, bet svarbiausia išlikti autentiškiems. Svarbiau ne kiekybė, o mūsų liudijimo kokybė. Mažėjantis brolių skaičius nėra priežastis nuleisti rankas, užsidaryti vienuolynuose. Ne, kaip tik turime eiti skelbti Evangeliją tol, kol Dievas duoda mums gyvybę ir sveikatą. Būti kuo arčiau žmonių, paprastiems ir prieinamiems, nešti Dievo meilę.

Broliškumas yra pirmoji ypatybė, kurią turime skleisti dabartinėje civilizacijoje. Daugelis žmonių jaučiasi vieniši, gyvena dėl savęs, nesidomi kitų reikalais. Turime nebijoti išeiti iš saugių zonų į periferijas, pasiekti vienišus žmones ir papasakoti jiems apie Jėzų, pasiūlyti brolystę. Tai naujas iššūkis pranciškonams – neapsiriboti tradicinėmis veiklos formomis ir pasiekti nuo Bažnyčios nutolusius žmones.

Pranciškus pabrėžė ir ekumeninį bei tarpreliginį ir dialogą. Dialogas su kitais yra mūsų krikščioniškos tapatybės dalis.

Kokie yra pagrindiniai klausimai ruošiantis Mažesniųjų brolių ordino Generalinei kapitulai Asyžiuje?

Jonas Puodžiūnas OFM: Tai bus renkamoji kapitula, išsirinksime Ordino vadovybę. Šalia to svarbiausia bus apmąstyti, ką reiškia būti mažesniaisiais broliais šiandieniame pasaulyje. Pasaulis toks milžiniškas, Mažesniųjų brolių ordino provincijos jungiasi į 14 konferencijų, o kiekviena provincija turi skirtingu būdu atsiliepti į savo aplinkos poreikius. Ieškosime atsakymo į klausimą, ką šiandien pasauliniu lygiu reiškia būti mažesniuoju broliu.

Pirmą kartą į mūsų Kapitulą kaip kalbėtojai atvyks žmonės iš pašalies. Svečiai mums kalbės apie šiandienę Bažnyčią ir pašvęstųjų misiją šiuolaikiniame pasaulyje. Taigi šioje kapituloje bus svarbiau įdėmiai klausytis. Vėliau patvirtinsime keletą atskaitos taškų, parengsime dokumentą ir mūsų tikslas bus grįžus į savo provincijas įgyvendinti jį vietinėse brolijose.

Kalbėjosi Monika Midverytė OFS