Kovo pabaigoje Lietuvoje viešėjo Mažesniųjų brolių ordino gerenalinis ministras Michaelis Anthony Perry. Jis sutiko atsakyti į klausimus apie brolių misijas Sirijoje ir Libane, kuriją ištikusią finansinę krizę, būsimą popiežiaus Pranciškaus encikliką ekologijos tema, savo didžiausią džiaugsmą ir skausmą būnant generaliniu ministru.

Generaliniu ministru tapote gana netikėtai, kai tuometinis generolas Jose Carballo buvo paskirtas Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo kongregacijos sekretoriumi. Jums, daugelį metų tarnavusiam kaip misionierius, tai buvo didelis pokytis. Ką Jums reiškia ši tarnystė?

2009 metais buvau išrinktas generaliniu vikaru arba generolo pavaduotoju ir šiose pareigose tarnavau ketverius metus. Prieš dvejus metus, kai brolis Jose Carballo buvo paskirtas į Vatikaną, broliai paprašė manęs būti jų generaliniu ministru ir tarnu.

Šį įvykusį pokytį įvardinčiau kaip pasikeitusią perspektyvą – žvelgimą į tai, kaip Mažesniųjų brolių ordinas atrodo šiandien, kokius specifinius iššūkius jis patiria, kokiais būdais per mano tarnystę broliams ir per jų tarnystę pasauliui ir Bažnyčiai suaktualinti skelbiamą žinią, kaip padaryti ją jaudinančią ir įdomią žmonėms, kaip parodyti, kad kalbame apie pasaulio perkeitimą ir kad negalime paprasčiausiai toliau rūpintis savo reikalais. Turime pasiūlyti naują pasaulio viziją, kaip popiežius Pranciškus rašo savo paraginime Evangelii Gaudium ir kaip mūsų tėvas šventasis Pranciškus pabrėžė jau prieš daugelį amžių. Turime pasiūlyti naują planą pasauliui, kuriame žmonės įgyvendintų solidarumą ir visuotinę brolystę.

Tapus generaliniu ministru, atsirado galimybė į viską pažvelgti iš naujos perspektyvos ir panaudoti šią tarnystę stebėjimui, kad būtų skelbiama Dievo Karalystė.

Tapęs generaliniu ministru sužinojote apie finansinę krizę Generalinėje kurijoje. Ačiū už Jūsų nuoširdų ir atvirą pasidalinimą. Gal galite trumpai pakomentuoti, ar situacija gerėja?

Ten, kur yra žmonės, visada pasitaiko ir suklupimų, o kartais net labai didelių nesėkmių. Kaip pasakytų popiežius Pranciškus ir mūsų įkūrėjas šventasis Pranciškus, mes kovojame su žmogiškuoju silpnumu, kuris ir tapo dabartinės situacijos priežastimi. Tai, su kuo susiduriame šiandien, yra korupcijos ir žmogaus dvasios bei institucijos sugedimo rezultatas. Jeigu matome įvykius šioje šviesoje, galime įsitikinti, kad net ir pačiame krizės centre yra Dievo malonė.

Finansinė situacija šiek tiek pagerėjo, tačiau manau, kad daug svarbesnis atskaitos taškas yra dvasinė plotmė. Tai verčia mus apmąstyti savo santykius su resursais, kuriuos mums parūpino Dievas ir žmonės. Turime atsitraukti ir įvertinti savo gyvenimo būdą, atsitraukti ir pažiūrėti, kaip naudojame finansus ir kaip atsiskaitome fondams. Viena vertus, tai skamba keistai, tačiau toks yra kryžiaus paradoksas, kad iš mirties kyla naujas gyvenimas. Iš moralinės ir dvasinės pusės ši krizė suteikia mums galimybę giliau pažvelgti į pagrindines mūsų gyvenimo vertybes ir į asmenį, kuris turėtų būti mūsų gyvenimo centru, – Jėzų Kristų.

Manau, kad tai Jis mums duoda šią galimybę. Kaip ir daugelyje šeimų, kurios patiria ekonominę krizę... Ar tai susiję su pinigais, ar labiau su šeimos ir tikėjimo vertybėmis? Taip pat ir mes per šią krizę esame kviečiami pažvelgti ir iš naujo įsivardinti, kas yra mano gyvenimo centras. Pinigai tik tarnauja gilesnėms vertybėms. Manau, kad mums, pranciškonams, mažesniesiems broliams, tai turi tapti tiesa.

Ar galėtumėte trumpai apibūdinti finansinę Ordino sistemą? Kai kurie žmonės buvo pasimetę, girdėdami prašymą padėti vargstantiems ir karo pabėgėliais besirūpinantiems broliams Sirijoje ir tuo pačiu metu sužinodami apie dingusius milijonus eurų.

Pirmiausia kiekviena Ordino provincija ir kustodija turi visišką teisinę nepriklausomybę. Jų biudžetas ir jo valdymas visiškai nepriklausomi nuo Generalinės kurijos. Generalinė kurija atsakinga už misijas, ugdymo ir studijų projektus, taip pat už dalį pranciškonų namų, kurie priklauso nuo Generalinės kurijos paramos. Taigi Generalinės kurijos biudžetas yra atskiras nuo kiekvienos provincijos ir kustodijos. Niekas nepersidengia – viskas teisiškai atskirta ir prižiūrima atsakingų institucijų, kurios veikia pagal atitinkamos šalies valstybinę, bažnytinę ir ten esančių pranciškonų tvarką.

Svarbu žinoti, kad net ir patirdami kurijos finansinę krizę, užtikriname, jog parama Sirijai ar kitoms karštoms vietoms pasiekia gavėjus. Kai kada ši parama net nekeliauja per Generalinę kuriją, o siunčiama iš fondų ar rėmėjų tiesiai broliams, kurie padeda pabėgėliams ar žmonėms, kenčiantiems ypatingus gyvenimo išbandymus. Taigi teisiškai yra padaryta atskirtis. Mes viešai kreipiamės į žmones, tačiau pinigai nekeliauja per mus, o tiesiai tiems, kam reikia. Jau seniai priimtas toks sprendimas, kad neliktų painiavos tarp sąskaitų.

Kadangi pradėjome kalbėti apie Siriją, papasakokite apie dabartinę padėtį Šventosios žemės kustodijoje. Ar broliai tebedirba su karo pabėgėliais ir ar jaučia šiame regione išaugusią įtampą tarp musulmonų ir krikščionių?

Svarbu pabrėžti, kad Sirijoje tebetarnauja keturiolika mažesniųjų brolių ir vienas pranciškonas vyskupas. Jie lieka su savo žmonėmis ir yra apsisprendę jų nepalikti, net kai daugeliu atvejų jų pačių gyvybėms gresia pavojus. Kai kurie broliai buvo suimti, dviem iki šiol taikomas namų areštas. Tačiau jie apsisprendė likti su Dievo žmonėmis, su krikščionimis ir katalikais.

Gražus liudijimas, jog net ir areštuojami bei jausdami skirtingų kovojančių grupių spaudimą, jie toliau rūpinasi musulmonais, krikščionimis ir visais, reikalingais pagalbos. Kai tuo tarpu politinė situacija Sirijoje turi įtakos skirtingų religijų žmonių santykiams, broliai tai įtakai nepasiduoda ir stengiasi išlikti neutralūs, o visus iš išorės gaunamus resursus padalina visiems stokojantiems, taip pat ir musulmonams.

Pranciškonų misija Libane

Dalis brolių dirba Libane, kur glaudžiasi apie pusantro milijono pabėgėlių, nors šiandien jų skaičius gali būti ir dar didesnis. Pranciškonai Libane tiesiogiai padeda šiems žmonėms, lanko pabėgėlių stovyklas. Sakydamas „pabėgėlių stovyklos“ kalbu apie laikinas pašiūres. Nenoriu išsiplėsti, vertindamas Libano politiką, nes ji labai paini. Broliai stengiasi žmonėms parūpinti namus, kur jie galėtų persikelti ir normaliai gyventi. Broliai moka nuomą, teikia kitą būtiną pagalbą. Visi siunčiami pinigai skiriami šiai paramai. Taigi Šventosios Žemės kustodijoje mažesnieji broliai ir toliau skatina dialogą, drąsina žmones smurto akivaizdoje bei dirba ieškodami politinių sprendimų.

Irako pabėgėliai su broliais pranciškonais Libane

Praėjusiais metais susitikote su Šventuoju Tėvu Pranciškumi ir kalbėjotės apie būsimą encikliką, skirtą ekologijos temai. Ar mažesnieji broliai prisideda prie jos rengimo?

Tai fantastiška enciklika, kurios visi laukiame ir kuri taip pat taps dideliu iššūkiu kiekvienam. Ji kvies mus visus permąstyti būdus, kaip naudojame žemės gėrybes – gerbiame kūriniją ar ją išnaudojame. Pasekmės yra įvairios, pavyzdžiui, globalinis atšilimas, kuris įrodytas moksliškai.

Manau, kad apie būsimą encikliką galima pasakyti tris pagrindinius dalykus.

Pirmiausia popiežius kalbės apie žmogaus santykį su gamta ir naudojimąsi jos ištekliais, remdamasis Biblija ir Bažnyčios Tradicija. Turime suprasti, jog negalime paprasčiausiai nekontroliuojamai eksploatuoti kūrinijos, nekreipdami dėmesio į jos ribas. Gamta nėra beribė ir skirta eikvojimui. Jau dabar imame matyti trūkius, ribotą Žemės talpą ir nepajėgumą atlaikyti dabartinio mūsų gyvenimo būdo. Manau, kad popiežius būtent tai pabrėš pirmiausia.

Antra, popiežius kalbės apie pasekmes. Jis apžvelgs, kas nutinka, kai negerbiame kūrinijos ir nustumiame ją už jos gebėjimo prisitaikyti ir bendradarbiauti su mumis ribų. Aplinka ima jausti stresą. Tam tikra prasme ji yra gyvas sutvėrimas, o ne vien negyvi elementai, kuriuos naudojame. Savo prigimtimi ji yra gyva ir patiria grėsmę. Jos gyvybei iškilo pavojus. Planetos gyvybė yra pavojuje. Bus keliamas klausimas, kokius konkrečius žingsnius turime žengti, kad sustabdytume šį išnaudojimą.

Pasekmės nebus vien tokios, kad nebeliks miškų. Kita iš to kylanti pasekmė bus lietaus vandens trūkumas. Tai stipriai paveiks ilgus šimtmečius taikiai gyvenusias žmonių bendruomenes. Trūkstant vandens žmonės ima migruoti, sukelia papildomą spaudimą visuomenei, į kurią migruoja, atsiranda konfliktai. Taip tokie konfliktai dėl išteklių išauga iki politinių ir religinių konfliktų. Popiežius siekia parodyti ir pabrėžti šias problemas. Tai, jog mūsų elgesys tiesiogiai veikia žmonių bendruomenę. Mes ne tik išnaudojame ir naikiname gamtą, bet galiausiai tokiu elgesiu naikiname save.

Trečia enciklikos dalis bus skirta aptarti teigiamiems žingsniams, kuriuos galime pradėti žengti jau dabar. Manau, apie tai ir bus ši nauja enciklika.

Koks yra Jūsų didžiausias džiaugsmas ir skausmas, susijęs su Ordinu?

Didžiausias džiaugsmas yra man dovanoti broliai. Apie tai kalbėjo ir rašė pats šventasis Pranciškus. Tuo pat metu, kaip ir šeimoje, didžiausias džiaugsmas gali būti didžiausiu skausmu. Kai matau sergantį brolį, tai kelia susirūpinimą. Kai matau šeimos nario netekusį brolį, kaip kad vieną iš broliukų Kaune, kuris vakar važiavo į sesers laidotuves, gedžiu su juo ir visa jo šeima. Jaučiu netekties skausmą.

Kitas didelis džiaugsmas yra matyti brolius, pašventusius savo gyvenimą ir besistengiančius su kitais tikinčiaisiais, pasauliečiais pranciškonais ir pranciškoniškuoju jaunimu keisti pasaulį, siūlyti naują modelį šiems laikams. Tam, kad pasaulis būtų žmoniškesnis, kad žmonės labiau rūpintųsi vieni kitais. Džiaugiuosi matydamas parapijose tarnaujančius brolius, kurie kuria nuostabius santykius, o ne vien krikštija, teikia Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus. Jie įžengia į žmonių gyvenimus, užmezga tvirtas dvasines ir žmogiškas draugystes. Tai man kelia milžinišką džiaugsmą. Taip pat ir daugelis kitų brolių veiklų.

Tuo pat metu vienas didžiausių sunkumų yra matyti tuos brolius, kurie išklysta iš kelio, praranda artimą ryšį su Viešpačiu Jėzumi, su Dievu, netenka ryšio su broliais ir todėl pasiklysta. Tai man kelia didžiulį skausmą.

Kokie popiežiaus Pranciškaus mokymai yra patys reikšmingiausi Jums ir visiems mažesniesiems broliams?

Praėjusią savaitę išgirdome žinią, kad popiežius kitus metus paskelbė jubiliejiniais Šventaisiais Gailestingumo metais. Manau, kad du pagrindiniai dalykai, kuriuos popiežius sujungia ir kurie yra labai ryškūs mūsų įkūrėjo Pranciškaus Asyžiečio gyvenime ir raštuose, tai gailestingumas ir teisingumas. Šios dvi temos turėtų užimti centrinę vietą mūsų gyvenimuose. Mes, mažesnieji broliai, turime būti gailestingumo žmonės. Turime būti pasirengę priimti Dievo gailestingumą už mūsų pačių nuodėmes, mūsų ribotą prigimtį. Mes turime būti pasiryžę dalintis tuo gailestingumu su savo broliais, kurie yra mūsų šeima, kuriuos mylime, su kuriais kartu gyvename ir su kuriais kursime ateitį, o taip pat ir su visais kitais žmonėmis. Turime nešti besąlygišką Dievo meilę ir gailestingumą, kuris yra toks beribis, jog mūsų mažyčiai protai nepajėgūs aprėpti.

Priėmę Dievo gailestingumą, ne tik turime nešti jį kitiems, bet ir turime vaikščioti Dievo tiesoje, kaip kalba pranašas Michėjas. Ypač mes, Pranciškoniškosios šeimos nariai, turime rūpintis žmonių gyvenimo sąlygomis, kenčiančių ir stokojančių maisto brolių ir sesių padėtimi... Turime tapti broliškumo ir solidarumo su visa žmonija ir kūrinija nešėjais. Eiti Dievo teisingumo ir meilės keliu.

Rengiatės būsimai Generalinei rinkimų kapitulai, kuri vyks gegužę Asyžiuje. Kokius svarbiausius klausimus norėsite ten aptarti?

Kaip tapti tuo, kas esame? Esame Evangelijos vyrai, turime būti jos patraukti ir uždegti, patys tapti Evangelii Gaudium – Evangelijos džiaugsmu sau patiems, broliams ir pasauliui. Daug kalbėsime apie tai, kaip tapti Evangelii Gaudium, kaip geriau sugyventi kartu, kaip nugalėti gyvenant kartu iškylančius sunkumus, tapti misionieriais ir likti visada evangelizuojančia bendruomene.

Popiežius Pranciškus sako, kad turime išeiti iš savęs. Tai labai artima ir brangu taip pat ir mūsų įkūrėjui šventajam Pranciškui. Jei pastebėjote, jis panirdavo į maldą, o tada išbėgdavo į pasaulį. Grįždavo į maldą kalbėtis su Dievu ir gauti daugiau aiškumo, o tada vėl išbėgdavo. Per kapitulą daug kalbėsime apie tai, kaip išgyventi šią gilią patirtį su Dievu ir išbėgti į pasaulį. Mes neiname ko nors atvertinėti. Ne mūsų reikalas atvertinėti, Dievas atverčia. Mūsų reikalas – paprasčiausiai dalintis Gerąja Naujiena, kuria tikime, kuria gyvename ir kurią laikome nuostabia, fantastiška žinia šiandieniam pasauliui.

Kai kurios mažesniųjų brolių provincijos mažėja ir neturi naujų pašaukimų. Kaip vertinate galimybę stiprinti bendradarbiavimą su Trečiuoju ordinu?

Manau, kad turime išmesti visus senus modelius, kuriais iki šiol vadovavomės. Turime pradėti nuo taško, kurį popiežius Pranciškus nurodo Evangelii Gaudium. Tam tikra prasme tai buvo atrasta gerokai anksčiau, prieš daugelį metų. 1220 m. datuojamame šventojo Pranciškaus laiške visiems tikintiesiems yra užrašyti tokie jo gyvenimo momentai, į kuriuos daugelis galbūt neatkreipė dėmesio. Kai Pranciškus su Bažnyčios leidimu eidavo pamokslauti, jis kartu su savimi pasiimdavo pasauliečius vyrus ir moteris, kurie pamokslaudavo kartu su juo. Kodėl negalime to daryti ir šiandien? Kodėl negalime pradėti? Yra vietų, kur tai jau vyksta, ypač Italijoje. Girdėjau ir patyriau, jog toks bendradarbiavimas vyksta taip pat ir Lietuvoje, Lenkijoje, keliose kitose šalyse. Turime jį stiprinti ir kovoti su klerikalizmu, kaip mus kviečia popiežius, o savo gyvenimu parodė tėvas Pranciškus. Turime atsisakyti klerikalizmo, apvalyti savo protus ir širdis, kad pradėtume matyti savo brolius ir seses pasauliečius pranciškonus, pranciškoniškąjį jaunimą ir tikinčiuosius nebe kaip mūsų darbo asistentus ar pagalbininkus, bet kaip tuos, kurie yra pačioje Bažnyčios širdyje, atlikdami jos misiją, būdami apaštalai ir misionieriai. Turime atrasti arba susigrąžinti šį supratimą. Turime tuo tikėti ir tam skirti visas jėgas. Dešimt metų dirbdamas Afrikoje, aštuonerius kaip misionierius ir dvejus – kaip tyrėjas, daugiau nei pusę savo laiko skyriau ugdyti pasauliečiams ir jaunimui, kad šie galėtų pamokslauti, mokyti ir būtų tikri misionieriai. Dirbau kartu su jais. Būtent toks yra Bažnyčios modelis.

Ką norėtumėte pasakyti katalikams ir Pranciškoniškajai šeimai Lietuvoje?

Remdamasis Švč. Trejybės modeliu norėčiau pasakyti tris dalykus.

Pirmasis – Dievas yra su jumis. Niekada tuo neabejokite – Dievas su jumis. Dievas yra gailestingas ir mylintis. Jis sustiprins jūsų šeimas, apsaugos jūsų vaikus. Nesirūpinkite jais, bet nepaliaukite jų aukoti Dievui, atnešti jų į Jo akivaizdą. Nenustokite liudyti, kodėl tikite, kokia yra jūsų išpažįstama Geroji Naujiena, leiskite jiems sužinoti ir suprasti, jog gyvename ne mirties, bet gyvybės visuomenėje, kad tikėjimas neša džiaugsmą ir gėrį.

Antras dalykas, kurį noriu pasakyti šiuo metu, kai jaučiate spaudimą iš Rusijos ir konkrečiai Putino, nebijau jo įvardinti. Būkite tikri, jog pranciškonai melsis už jus. Bažnyčia visame pasaulyje ir pranciškonai jus palaiko ir palaikys. Kadangi dirbau ir politikos srityje, esu tikras, kad pasaulis, Vašingtonas ir Jungtinės Tautos taip pat yra su jumis. Nepaisydami to, žinokite, kad Dievas yra ištikimas. Pasitikėkite Juo. Net ir šiuo momentu nepaliaukite pasitikėję Dievu. Darykite tai, ką turite, kad sukurtumėte patikimas saugumo sistemas, bet žinokite, kad pirmiausia Dievas bus su jumis ir jus apsaugos.

Ir trečia – išdrįskite tikėti ir pasitikėti, išeiti ir atsikratyti senų įpročių. Turite rasti naujus būdus gyventi mūsų krikščionių tikėjimą Lietuvos kontekste. Lietuva jau yra, bet gali tapti dar tvirtesniu pavyzdžiu, kokia stipri yra Dievo meilė. Liudijimu, kad Dievas tiki mumis ir perkeičia mūsų gyvenimus. Lietuvos Bažnyčia ir žmonės gali likti ir tapti dar stipresniais vilties, meilės, solidarumo, teisingumo ir taikos liudytojais. Drąsos ir pirmyn! Nesigręžiokite atgalios.