Rašytojas Andrew Davidson

Debiutinis romanas ir iškart didžiulė sėkmė – tai kanadiečių autoriaus Andrew Davisono „Chimera“ (iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, išleido „Tyto alba“), ką tik pasirodžiusi mūsų knygynuose. Vos išleista 2008-aisiais „Chimera“ iš karo patraukė skaitytojų ir kritikų dėmesį ypatingu meistriškumu. Knyga tapo populiari visame pasaulyje, šiuo metu ji išversta į daugiau kaip 30 kalbų.    

„Chimera“ – mistiška ir ironiška knyga; meilės istorija, detektyvas ir istorinis romanas. Kritikai ją lygina su garsiuoju Umberto Eco „Rožės vardu“.    

Prieš septynis šimtus paslaptingomis aplinkybėmis žuvo jaunas samdinys, pagrobęs iš atkampaus vienuolyno nepaprasto grožio vienuolę...  Realus nusikaltimas, keistu būdu susipina su šių laikų įvykiais. Garsų aktorių, kuris filmuojasi erotiniuose filmuose, užklumpa keistas regėjimas: žmonės su viduramžių apdarais leidžia į jį degančias strėles. Iš netikėtumo ir siaubo jis nesuvaldo automobilio ir vos nežūva. Ligoninėje jį aplanko paslaptinga moteris – Mariana Engel. Ji tvirtina esanti... pagrobtosios vienuolės reinkarnacija.

Mariana tikina – jis mirs, jeigu nesužinos, kas atsitiko tuo metu, prieš septynis šimtmečius...

Taip prasideda viena iš paslaptingiausių pastarųjų dešimtmečių knygų, kupina iliuzijų, užuominų ir kodų.

Interviu A. Davidsonas pasakoja, kaip jį apkumščiavo pagrindinė romano veikėja, apie savo domėjimąsi nudegimais ir bėgiojimą Islandijos lavos laukais.

Savo debiutinį romaną „Chimera“ rašėte net septynerius metus. Kaip viskas prasidėjo?

Trisdešimties nusprendžiau persikelti į Japoniją. Ten dėsčiau anglų kalbą ir rašiau tekstus japoniškiems tinklalapiams. Tuo metu susirašinėjau su artimu draugu, bet staiga į laiškus ėmė brautis keistas personažas, vis dažniau jėga užvaldantis mano plunksną. Pirmąkart ją išvydau rėžiančią kalbą prie bažnyčios – pasišiaušusiais plaukais, mėlynai žaliomis akimis, – ir vos jai pasirodžius, supratau, kad tai Mariana Engel. Ji tol mane stumdė ir kumščiavo, kol sutikau skirti jai daugiau dėmesio. Buvo akivaizdu, kad ji ketina tapti romano heroje.

Tuo metu labai domėjausi sunkių nudegimų gydymu. Suprantu, kad toks hobis gali pasirodyti labai specifinis ir keistas, bet jau tada turėjau sumanymą pradėti naują istoriją, ir mano susidomėjimas buvo tiesiogiai susijęs su jos įgyvendinimu. Pasvarsčiau, kad kiekvienas iš mūsų yra išgyvenęs santykių pabaigą ir ne kartą jautėsi nudegęs. Ši metafora jau seniai virto kliše, bet tik todėl, kad ji išties teisinga ir taikli. Mane intrigavo, kas būtų, jeigu viską apversčiau aukštyn kojom – tai yra jei nudegimo pojūtis ženklintų ne santykių pabaigą, o pradžią?

Dauguma mūsų, išgirdę frazę „meilės nudegintas“, pagalvojame apie kažką, kas mus išdavė ar paliko, kai to mažiausiai tikėjomės. Bet Jūsų knygoje ši frazė įgyja daug pozityvesnę prasmę – jums ji reiškia „nudegintas stiprios aistros“. Ar pats esate patyręs tokių nudegimų?

Fiziškai niekada nesu nudegęs, neteko girdėti ir kad būtų tą patyrę mano šeimos nariai ar draugai. Taigi, šį žodį vartoju labiau perkeltine prasme. Beje, turiu pripažinti, labai taikliai apibūdinote manąją frazės „meilės nudegintas“ sampratą.

Man jau keturiasdešimt metų, tad savaime suprantama, kad ne kartą buvau įsimylėjęs. Kartais jausmai būdavo stipresni, kartais silpnesni – neketinu leistis į detales, bet pasakysiu taip: nematau prasmės palaikyti santykius, jei nejauti stiprios aistros. Negi tikrai norite mylėti nejausdami aistros? Dar daugiau, ar tokį jausmą išvis galime vadinti meile?

Kaip jums sekėsi rinkti medžiagą romanui?

Tik nemanykite, kad pirmiausia parašiau istoriją, o tada papildžiau ją reikiama informacija. Rašydamas knygą daug skaičiau ir kartais nauja informacija pakreipdavo romaną visiškai kita linkme. Iš esmės mano tyrimai rėmėsi rašytiniais šaltiniais – nuo enciklopedinių leidinių apie vokiečių gyvenimą viduramžiais iki medicininių žurnalų apie nudegusių pacientų gydymą, nuo knygų apie namų statybą Islandijoje iki Meistro Eckharto ir Heinricho Seuseʼo pamokslų. Įdomu tai, kad iki tol niekada nebuvau lankęsis nei Vokietijoje, nei apskritai žemyninėje Europoje. Ką jau kalbėti apie tai, kad pats nebuvau niekada nudegęs.

Tiesą sakant, pasakojimas apie viduramžių Vokietiją yra puikiausias pavyzdys, kaip tiriamasis darbas gali paveikti romano struktūrą. Tikrai neplanavau nukelti istorijos ištakų į ano meto Vokietiją. Pirmajame rankraštyje nebuvo nė menkiausios užuominos apie sesers Marianos gyvenimą viduramžiais. Bet paskui kažką skaitinėdamas užtikau nuorodą į Engeltalio vienuolyną. Iki tol nebuvau apie jį nieko girdėjęs, bet vien pavadinimas man pasirodė be galo žavus – juk „Engelthal“ vokiškai reiškia „Angelų slėnis“. Kaip jau sakiau, Mariana Engel iškilo iš mano pasąmonės gelmių iškart su vardu, ir aš jau žinojau, kad jos pavardė vokiškai reiškia angelą, taigi sumaniau tą vienuolyną įterpti į knygą... Akivaizdu, kad mano smegenys veikia keistai, nes ėmiau ieškoti būdo, kaip įkišti Marianą į šį vienuolyną prieš septynis šimtmečius be laiko mašinos. Taip knygoje atsirado skyrius apie viduramžių Vokietiją...

„Chimeroje“ gausu aliuzijų į senovines istorijas ir legendas iš viso pasaulio. Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių, iš kur sėmėtės įkvėpimo?

Mano skaitiniai neapsiribojo vien specifine literatūra, reikalinga knygos siužetui plėtoti. Dar prieš pradėdamas rašyti „Chimerą“ domėjausi legendomis ir mitais, skaičiau viską, kas pakliūdavo į rankas – nuo Brolių Grimų pasakų iki Stano Lee komiksų. Jei neklystu, būtent jis sukūrė garsųjį „Torą“.

Didžiulę įtaką man padarė ir filmai. Pavyzdžiui, yra bent dvi man patinkančios „Gražuolės ir pabaisos“ versijos: animacinis Disneyʼaus filmas (nejuokauju!) ir Jeano Cocteau „La Belle et la Bête“.

Mėgstu tą fazę: man patinka rinkti medžiagą knygai, domėtis tuo, kuo domėtis niekada nebūtų šovę į galvą. Sužinojęs ką nors nauja, pasijuntu geresniu žmogumi, labiau išbaigta asmenybe.

Galbūt kuri nors iš Marianos pasakojamų istorijų jums yra ypač brangi, gal net asmeniška?

Jos visos asmeniškos, bet turiu pripažinti, kad šilčiausius jausmus puoselėju japonės Sei istorijai. 1999–2004 metais gyvenau Japonijoje ir didžiąją dalį „Chimeros“ parašiau būtent ten. Nors esu gimęs Kanadoje, Japoniją laikau savo antrąja tėvyne ir visada džiaugiuosi, kai tik pasitaiko proga nuvykti į šią šalį. O grįžęs visada nekantriai laukiu naujos kelionės.

Taip pat man brangi Sigurduro istorija. Knygoje ji atsirado todėl, kad turiu islandiškų šaknų – beje, tai dažnas atvejis Manitoboje. Manitoboje gyvena didžiausia islandų bendruomenė – žinoma, be pačios Islandijos.

Ar Mariana iš tikrųjų gyveno septynis šimtus metų? Jei taip, ką ji veikė visus tuos metus?

Geras klausimas. Bet aš negaliu į jį atsakyti. Yra dalykų, kuriuos geriau palikti skaitytojo vaizduotei.

Kiek suprantu, Jūs ne tik skaitėte literatūrą apie nudegimų gydymą, bet susirašinėjote su žmogumi, kuris tai patyrė. Kaip jį suradote? Ir kaip jis reagavo į jūsų klausimus?

Medžiagą apie nudegimus ir jų gydymą rinkau keletą metų. Atėjo metas, kai pajutau ištyrinėjęs viską, ką galėjau rasti, bet man vis kildavo neaiškumų. Tai buvo labai specifinės detalės, susijusios ne tiek su medicina ir mokslu, kiek su paties paciento požiūriu į nudegimus. Tada internete aptikau tinklalapį, kuriame vienas žmogus dalijosi savo pastabomis apie tai, ką patyrė apdegęs, koks buvo gijimo procesas. Man jis pasirodė protingas ir atviras, tad nusiunčiau jam elektroninį laišką, kuriame prisistačiau ir pasiteiravau, ar galėčiau jam pateikti kelis klausimus. Netrukus sulaukiau neįtikėtinai malonaus atsakymo. Jeigu nebūčiau prieš tai perskaitęs tiek literatūros, nebūčiau jo išvis suradęs. Ir apskritai būtų buvę nemandagu tiesiog prašyti papasakoti apie nudegimus. Visai kitas reikalas, kai klausi maždaug taip: „Visur ieškojau atsakymo, bet man taip ir nepavyko išsiaiškinti...“

Paauglystėje pasakotojas ilgai sėdėdavo bibliotekoje. Ar tą patį galima būtų pasakyti ir apie Jus?

Taip. Pamenu, dviračiu nulėkdavau į biblioteką ir grįždavau su pilnu krepšeliu knygų. Per savaitę perskaitydavau daugybę knygų – man nebuvo malonesnio užsiėmimo. Skaičiau įvairiausias knygas – nuo biografijų iki mokslo populiarinimo leidinių, nuo mitų iki rimtos grožinės literatūros, žodžiu,  mane domino absoliučiai viskas. Kai neskaitydavau, sėdėdavau kur nors kamputyje ir klausydavausi, ką kalba suaugusieji, o labiausiai man patikdavo pasakos. Kuo aiškiau suprasdavau, kad pasakojama istorija yra netikra, tuo labiau patikdavo.

Kada supratote, kad norite tapti rašytoju?

Kaip ir dauguma kanadiečių vaikų, paauglystėje mėgau žaisti ledo ritulį. Žaidžiau tikrai neblogai, bet nepakankamai gerai. Šešiolikos ėmiau suprasti, kad karjeros NHL tikrai nepadarysiu. Tai sutapo su netikėtai atsiradusiu potraukiu rašyti.

Ar prisimenate savo pirmąjį autografą?

Kai man buvo septyneri, turėjau vėžliuką vardu Dryžius. Jis buvo laukinis – vieną dieną aš jį pasigavau, kurį laiką paauginau, o paskui paleidau atgal į vandenį. Bet prieš tai žymekliu užrašiau savo vardą ant jo kiauto. Gali būti, kad pirmasis autografas iki šiol plaukioja kažkur Vinipego upėje, netoli mano vaikystės namų.  

Ar tiesa, kad jau parduotos knygos ekranizacijos teisės? Jei taip, kokius aktorius įsivaizduojate vaidinančius Pasakotoją ir Marianą?

Jei „Chimeros“ ekranizacijos teisės ir parduotos, tai niekas manęs dar neinformavo. Tokias naujienas man tikrai praneštų – bent jau tam, kad atsiklaustų mano nuomonės... Būtų įdomu paspėlioti, kas galėtų vaidinti mano personažus. Iki šiol apie tai negalvojau. Personažai seniai įsikūrę mano galvoje ir aš puikiai žinau, kaip jie atrodo...

Ar bus knygos tęsinys?

„Chimera“ – savarankiškas kūrinys, ne pirmoji ciklo dalis. Romano „Chimera 2“ tikrai nebus.

Rašydamas knygą skiriate daug laiko tiriamajam darbui. Kažin ar nebūsite spaudžiamas rašyti greičiau? Ar leidėjas sutiks laukti kitos knygos septynerius metus?

Manau, netrukus tai sužinosiu... Gali būti, kad po kokių šešerių metų perskaitysite žurnale apie tai, kad aš bėgioju Islandijos lavos laukais, slapstydamasis nuo piktų ir nekantrių leidėjų...

Jūsų debiutinis romanas sulaukė tokios sėkmės, apie kokią kiti rašytojai gali tik svajoti. Dar prieš knygos publikavimą pasirodė daugybė literatūros apžvalgininkų atsiliepimų, „Chimeros“ teisės leidybos teisės buvo parduotos daugiau kaip dvidešimtyje šalių. Ką patartumėt pradedantiems rašytojams?

Kūrybinio rašymo paskaitose dėstytojai dažnai patardavo rašyti apie tai, ką pats išmanau. Man visada atrodė, kad tai blogiausias patarimas, koks tik gali būti. Aš manau, kad rašytojas turi visada rašyti apie tai, ką norėtų žinoti, nes medžiagą knygai reikės rinkti ištisas savaites, mėnesių mėnesius, gal netgi metus. Todėl svarbu susirasti temą, kuri rašytojui visą tą laiką būtų įdomi.

Aš pirmiausia prirašau šūsnį popierių, o paskui pamažu nereikalingus dalykus išbraukiu. Pavyzdžiui, dabar „Chimerą“ sudaro apie 154 tūkstančių žodžių, bet pirminiame rankraštyje jų buvo apie milijoną – tiek prirašiau bandydamas išsiaiškinti, apie ką bus knyga... 

Parengė Jūratė Dzermeikaitė