Šiandien Lietuvoje tapo įprasta konstruoti priešpriešą tarp „tradicinės“ ir „netradicinės“ šeimos, dažnai apie tradicinį šeimos pavidalą kalbant kaip apie tramdomuosius marškinius, apie Prokrusto lovą, nesuderinamą su santykių ir šeimos pavidalų įvairove.

Bernardinai.lt ir Šeimos institutas tęsia projektą „Šeima – bendrystės sodas“, kuriuo siekia atskleisti tą vidinę įvairovę, kuri sutelpa į „tradicinės šeimos“ sampratą. Nuo prėjusio rudens kalbiname šeimas, atveriame jų gyvenimus Jums.

Žmonės skirtingi, tad ir jų sukurtos šeimos skiriasi, skiriasi savo pradžia, savo nueitu keliu, keliavimo būdais, išgyventais džiaugsmais ir skausmu. Panašu tiek, kad kiekviena šeima trokšta būti laiminga, trokšta išgyventi bendrystės džiaugsmą. 

Šįkart skaitytojams siūlome pokalbį su „Pažink save“ šeima — Gryte (23 m.) ir Povilu (22 m.) Galnaičiais, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentais. Sesijų metu jų didžiausias pomėgis – miegas ir buvimas kartu ne bibliotekoje. Kitu metu jiedviem patinka žiūrėti filmus, išeiti prasiblaškyt į miestą, apsilankyti teatre, pasilinksminti su draugais.

Daugeliui jaunų žmonių rūpi, kaip poros susitinka, kaip atpažįsta, kad yra vienas kitam skirti. Papasakokite, kaip Jūs susitikote. Kada nusprendėte kurti šeimą? Kas lėmė šį apsisprendimą, kai tiek daug jaunų žmonių tiesiog gyvena kartu?

Grytė ir Povilas kartu. Mes susitikome vaikų vasaros stovykloje, kur buvome vaikų grupelės vadovais. Tuo metu visai nejautėme simpatijų vienas kitam ir buvo iššūkis dvi savaites praleisti kartu prižiūrint pulką vaikų. Po kurio laiko pradėjome bendrauti, turėjome bendrų interesų, norėjome studijuoti tame pačiame universitete. Atsiradę šilti jausmai peraugo į gražią draugystę, kuria džiaugėmės 3 metus.

Mums abiem buvo svarbu šeima, todėl nusprendėme ilgiau nelaukti, manėme, kad pakankamai pažįstame vienas kitą ir vienas kito šeimas, turėjome progų pakeliauti kartu ir pabūti atskirai, tiesiog džiugino meilė ir buvimas kartu, norėjome nebesiskirti ir dalintis kasdienybe – bendrais namais, buitimi, rūpesčiais, ateities planais. Visa tai ir lėmė mūsų apsisprendimą susituokti.

Nenorėjome gyventi kartu iki santuokos, nes nenorėjome vienas kito išbandyti, nenorėjome turėti „atsarginio plano“, jei po kurio laiko mums nesisektų būti kartu. Norėjome būti užtikrinti, kad ir kokie sunkumai lauks, būsime kartu ir stengsimės juos įveikti.

Papsakokite, kaip „pakliuvote“ į „Pažink save“. Kokį įspūdį Jums paliko dalyvavimas šioje programoje, gal tai net turėjo įtakos kuriant šeimą?

Grytė. Į „Pažink save“ atėjau gal 10 klasėje. Dalyvauti pasiūlė mokytoja, o aš pagalvojau, kad tai kažkokie seminarai apie psichologiją, savianalizę, pasirodė įdomu. Tačiau buvau maloniai nustebinta, „Pažink save“ man davė daug daugiau, nei tikėjausi. Susimąsčiau apie dalykus, kurie labai svarbūs paauglystėje, jaunam žmogui. Turbūt labiausiai palietė temos apie lytiškumą, santykius, meilę, šeimą.

Pati tuo metu blaškiausi ir nežinojau, kokios iš tikrųjų norėčiau draugystės. Labai džiaugiuosi, kad pati pamažu sau atradau atsakymus (galima sakyti, „pažinau save“) būdama „pažinksaviuke“ (savanoriaudama). Pradėjau labiau vertinti save, negaišti laiko lengvabūdiškoms pažintims ir draugystėms.

Pradėjus draugauti su Povilu teko keletą kartų pasavanoriauti kartu – puiki patirtis, labai dėl to džiaugiuosi. Manau, „Pažink save“ dėka savo šeimai padėjome tvirtus pagrindus – mokėmės nuoširdžiai mylėti, laukti vienas kito ir mūsų santuokos.

Ar kasdienybėje jaučiate, kad Jūsų šeima turi tvirtą pagrindą, ar tai padeda susiduriant su sunkumais?

Povilas. Mes dar esame labai jauna šeima, šviežut šviežutėliai. Šį laiką pavadinčiau „apsiuostinėjimu“, apsipratimu vienas prie kito buityje. Labai viskas nauja ir įdomu, nes abu esame atėję su savais įpročiais, gerais ir nelabai gerais.

Pats didžiausias iššūkis, bet kartu ir malonumas, kai iš šitos visos „košės“ kažkas išeina: pavyksta geriau vienam kitą išgirsti, nusileisti, suprasti ir netgi stipriau mylėti. Tikrai yra ką veikti, bet pamažu, šnekantis ir klausantis, įveikiame „nesusikalbėjimus“ ir jaučiu, kad tai stiprina mūsų šeimą.

Nors esate šviežut šviežutėliai, bet gal jau turite savo šeimos tradicijas? Ką veikiate kartu, kaip leidžiate laisvalaikį?

Grytė. Dažniausiai laisvalaikį leidžiame su draugais, tačiau pastaruoju metu labai vertiname ir buvimą tiesiog dviese. Kartkartėmis pakviečiame vienas kitą į pasimatymą.

Turime gražių tradicijų: paminėdami vestuvių datą pasiruošiame ypatingesnę vakarienę, užsidegame šeimos žvakę, romantiškai praleidžiame vakarą. Tiesa, viena Povilo tradicija negaliu nustoti džiaugtis jau trečius metus (tikiuosi, ir neteks): Povilas visada man dovanoja rožę – be jokios progos, ir vos nužydi, tuoj pradžiugina kita.

Bendro gyvenimo pradžioje dažnai svajojame. Kokios Jūsų svajonės?

Povilas. Taip, svajojam dažnai ir apie viską: kaip pabaigsim mokslus, kur gyvensim, kaip gyvensim. Bet daugiausia svajojam apie vaikus. Gal kartais banaliai atrodo, bet tikrai svajojam, kaip mes ilgai kartu gyvensim ir su kiekviena diena vis labiau mylėsim vienas kitą. Svajonės padeda augti, išsakyti, ko trokšti pats ir ko trokštam abu kaip šeima.

Povilai, kokį matote vyro vaidmenį šeimoje? Ar pritariate, jog vyriška yra dalyvauti šeimos kasdienoje, o ne tik rūpintis, kad šeima turėtų pakankamai pajamų, t.y. veikti už šeimos ribų?

Povilas.  Vyras šeimoje, manau, turėtų dalyvauti kaip įmanoma daugiau ir daugiausia dėmesio skirti ne kad šeimai nieko netrūktų, bet kad ji jaustųsi laiminga. Šiuo metu Grytė daug daugiau mokosi ir jai lieka mažiau laiko rūpintis buitimi, tai tenka man dažniau virtuvėje pabūti ir su pašluoste dulkes nuvalyti. Manau, tai visai natūralu, neišskiriu darbų pobūdžio pagal lytį ir statusą – kas žmonai, o kas vyrui.

Gryte, ar sutinkate, kad moteris dažnai šeimoje yra apsiėmusi rūpintis net trimis kampais? Kaip Jūs apibūdintumėte moteriškumą ir kaip būti moteriška šeimoje?

Grytė. Aš esu linkusi nuolatos namuose viską kontroliuoti, kad viskas vyktų sklandžiai, tačiau supratau, kaip svarbu pasitikėti ir kartais leisti Povilui viską paimti į savo rankas. Pavyzdžiui, atliekant remontą ir surenkant baldus nusprendžiau specialiai nesikišti ir nieko nekomentuoti, nors labai knietėjo – tiesiog pasitikėjau vyru ir leidau jam spręsti. Viskas pavyko puikiai, Povilas gali didžiuotis savo darbu, mūsų namais. Manau, svarbu dalintis darbais, buitis yra šeimos reikalas, o ne žmonos. Juk žmonai reikia laiko ir sau, kad vyrą džiuginti galėtų. 

Parengė Jolanta Ramonienė

Tikimės, kad šis pasidalinimas padės Jums ugdyti santykių kultūrą šeimoje, tirpdyti įvairovės baimę, padės šeimoms kūrybingai reaguoti į iššūkius, skatins dialogiškumą. Gilins visuomenės supratimą, kad šeima yra gyvas valstybės pamatas.

Kitos „Šeima – bendrystės sodas“ publikacijos:

„Šeima – bendrystės sodas“. Namai, kuriuose skamba širdies muzika“ (II)

„Šeima – bendrystės sodas“. Namai, kuriuose skamba širdies muzika“ (I)

„Šeima – bendrystės sodas“. Kario žmona: žinojau, kokia jo profesija su visomis jos pasekmėmis (II)

„Šeima – bendrystės sodas“. Kario žmona: žinojau, kokia jo profesija su visomis jos pasekmėmis (I)

„Šeima – bendrystės sodas“: kūrybos nuspalvintas šeimos gyvenimas

„Šeima – bendrystės sodas“: Didelės šeimos namuose tylu nebūna

„Šeima – bendrystės sodas“: Negalia nėra gyvenimo stabdys ar džiaugsmo trukdis

„Šeima – bendrystės sodas“: Irena ir Juozas Polikaičiai. Vaikai ir anūkai yra mūsų draugai

„Šeima – bendrystės sodas“: Mūsų šeimą „klajokliškas“ gyvenimas sutvirtino

„Šeima – bendrystės sodas“: Drąsa nesuklysti – apie pagalbą krizinio nėštumo atveju

„Šeima – bendrystės sodas“: Pirmąją sriubą virti pamokė vyras

„Šeima – bendrystės sodas“. Negalia meilei ir šeimai – ne kliūtis