Rašytojas Antanas Šileika. Liudo Masio nuotrauka

Kanada ir Lietuva rašytojui Antanui Šileikai tapo šalia esančiomis šalimis, kitaip nei gaublyje, kur jos atskirtos mėlyna vandenų juosta. Gimęs Toronte, rašantis anglų kalba ir išleidęs keturis kūrinius, kurių vienas, romanas „Bronzinė moteris“, įtrauktas į geriausių Kanados knygų šimtuką, rašytojas pasirinko neegzistavusios tėvų šalies tematiką (lietuvių kalba „Versus aureus“ išleido romanus „Bronzinė moteris“, 2009 m., „Pogrindis“, 2012 m., „Pirkiniai išsimokėtinai“, 2014 m.). Humberio kolegijos Rašybos katedros direktorius, kasmet parengiantis pusantro šimto būsimų rašytojų, į esminį klausimą – kodėl gyvename ir būtent taip – atsako po daugelio metų stebėjimo. To kartą Paryžiuje išmoko iš tapytojos žmonos Snaigės.

Nedaug rašytojų išvengia puikybės, tuščios garbės ar bohemos pinklių, į aklavietę nustumiančių kūrybos laisvę. A. Šileika šių savybių neįgavo. O ką turi? Reikėtų ilgokai tyrinėti, kad neapsiriktum, bet trijų dienų susitikimai Vilniuje leido suvokti, jog šis žmogus vertina ir saugo išsiugdytą kantrybę, prigimtinę ramybę bei savitą pasaulio suvokimą, paliekamą kūriniuose.

Į Lietuvą pirmą kartą atvykote 1975 m. Tačiau mūsų šalies žurnalistai ir literatūros kritikai jus pristato kaip lietuvių kilmės rašytoją. Kaip suprantate sąvoką rašytojo kilmė? Ar ji daugiau reiškia nei biologui ar astronomui, ar tiek pat?

Kai mąstome apie kilmę, labai svarbu kalba. Moku lietuviškai, galiu ir kalbėti, ir skaityti. Tačiau, manau, būti lietuviu – vadinasi, gyventi Lietuvoje ir patirti visa, kas čia vyksta. Aš esu lankytojas, svečias, bet lietuvių kilmės.

Šiaurės Amerikoje į mane kreipiasi daug lietuvių kilmės žmonių, jie tarsi atplaukia pas mane – antros, trečios, ketvirtos kartos atstovai, ieškantys žinių apie Lietuvą. Šiuo metu baigiu rašyti romaną, remdamasis Jono Budrio prisiminimais. Prieškario metais jis buvo Lietuvos kontržvalgybos tarnybos viršininkas. Kai apie jį parašiau savo tinklalapyje, į mane kreipėsi J. Budrio giminės, kai kurie vienas kito net nepažįsta. Internete daugybė žmonių, kurių seneliai emigravo į Ameriką, ieško informacijos. Jie nemoka kalbos, bet nori aptikti savo šaknis. Sudėtinga jas atrasti.

Prieš pusantrų metų man parašė vienas lietuvis, perskaitęs „Pogrindį“. Jis papasakojo: „O, jūs rašote apie K. Kubilinską, šis buvo mano tėvų mokytojas Lynežerio kaime.“ Jis man atsiuntė gal šimtą laiškų. Praėjusią vasarą važiavau į Lynežerį kalbėtis su vietiniais žmonėmis, nes mane sudomino K. Kubilinsko ir partizanų istorija, vietinių žmonių gyvenimai. Jie yra ir tragiški, ir juokingi, anglai dažnai sako: „No good deen goes unpunished“ (liet. „Kiekvienas, norintis gero, dėl to nukentės“).

Mano kūriniuose dominuoja lietuviška tematika. Mūsų krašto praeityje yra daug medžiagos knygų siužetams, o kai rašai apie šeimos istoriją, ji tampa ir Lietuvos istorijos dalimi.

Tėvams emigravus, jūsų močiutė pasiliko Šiauliuose. Kartą pasakojote, jog ji nebuvo jūsų mačiusi ir laiškuose rašė, kad, jei sutiktų tą vaiką, nupirktų jam maišą saldainių. Svajojote apie močiutės saldainius, bet veltui. Ji iškeliavo Anapus, taip ir neišvydusi anūko, o jūs iki šiol cituojate Sigmundą Freudą ir sakote, kad vaikas kažko ieškojo ir visą gyvenimą tebeieško iki šiol – maišo saldainių čia, Lietuvoje. Ar bent nuotraukoje matėte močiutę? Kokia ji?

Mano močiutė nereali, mitinė. Ji mirė, kai buvau jaunas. Nuotraukos neieškojau, prisiminimų šaltinis ir liko tas maišas saldainių, kurio niekada negavau. Nuotrauką tik vėliau pamačiau, įsižiūrėjau. Tai buvo senovinė devyniolikto šimtmečio fotografija. Žvelgiu į ją kaip tolimą praeitį.

Į jūsų sapnus ji ateina?

Močiutė – ne. Tėvai apsilanko, bet nematytos močiutės sapnuose neregiu. Jaunystėje jaučiau, kad giminių per mažai. Turėjau dėdę iš Amerikos, tetą, gyvenančią Toronte. Jie taip mus mylėjo, kad, manydavau, būtų gera turėti daugiau giminaičių.

Lietuvos žmonėms Amerika ir Kanada mažai kuo skyrėsi, o štai mes, būdami maži, aiškiai jautėme, kad Amerika kur kas svarbesnis kraštas už Kanadą, ten daug daugiau gerų dalykų. Dėdė dirbo „Fordo“ gamykloje, jis kas keleri metai pas mus į Torontą atvažiuodavo vis nauja mašina. Mūsų tėvas dešimt penkiolika metų turėdavo tą pačią.

Jūs ir dabar kalbate kaip „Pirkiniuose išsimokėtinai“ – lyg visa tai būtų išgyvenęs vaikas. Kodėl, suaugę ir išmokę laikytis rafinuoto elgesio taisyklių viešumoje, likę vieni dažnai mąstome kaip vaikystėje? Kai niekas nemato ir negirdi, kitaip kalbame, net nosį krapštome, šūkaujame, šokinėjame? Nemanau, kad man vienai taip nutinka, o visi kiti yra solidžiai užaugę.

Vaikystės pasaulis yra esminis, į jį sugrįžtame visą gyvenimą... Kanadoje lietuviai imigrantai priklausė žemesniam sluoksniui, o aš buvau didelis anglofilas. Tada, neseniai žlugus Britų imperijai, mūsų mokykliniuose žemėlapiuose vis dar buvo pažymėta jos dalis. Save įsivaizdavau tikrą anglą, buvau Šerlokas Holmsas, berniukas iš Rudyardo Kiplingo knygų.

Taip atsirado vidinis konfliktas, nes mano tėvai kilę ne iš britiško, o iš visiškai kito pasaulio. Esu daug kartų sakęs, kad buvau iš neegzistuojančios šalies, beveik iš niekur. Girdėdavau dramatiškus pasakojimus apie karą, bombas. Buvo ir savotiškai gėda, ir įdomu. Tada Toronto priemiestyje gyveno gal penkiolika lietuvių šeimų, beveik visi tėvai buvo kilę iš kaimo. Tie keisti jausmai liko iš vaikystės – esu atėjęs iš niekur, tėvai elgiasi kitaip nei vietos gyventojai. Kartais, kai žvelgiu atgal, pamanau, ar tik nebus išsipildę mano vaikiški norai? Tiesa, troškau būti Šerlokas Holmsas, bet detektyvu tapti nepavyko, užtat lyg ir virtau Conanu Doyle’iu, sukūrusiu tą Holmsą.

Kuris rašytojas buvo jūsų dvasios vadas? O gal tai visai ne rašytojas?

Viskas prasidėjo nuo anglų – C. Doyle’io, R. Kip­lingo ir H. G. Wellso. Būdamas studentas susižavėjau Ernestu Hemingway’umi – ne tiek kūrinių tematika, kiek rašymo stiliumi. Jo sakiniai trumpi, aiškūs, vos ne poezija. Dar vienas mano jaunystės autorius amerikietis Raymondas Carveris kūrė panašiu stiliumi. Studijų laikais rašytojai tampa labai svarbūs, jų šešėlis lydi visą gyvenimą. Man atrodo, tas aiškus sakinys, kuris lyg ir nieko nepasako, iš tiesų pasako viską, nes viskas glūdi jo gelmėse. Kanadoje yra rašytojų, atėjusių iš poezijos, – jų metaforos tirštesnės, kalba tarsi barokinė. Man įtaką darė vadinamosios minimalistinės kalbos atstovai.

Kas sieja skirtingose šalyse gyvenančius rašytojus – noras skelbti tai, ką parašė, ar neregimi metafiziniai tinklai, į kuriuos jie savo noru įsipina ir pasilieka?

Klausiate, kodėl rašytojai rašo? Dėl daugelio dalykų. Man to reikėjo, kad egzistuočiau, nes buvau kilęs iš nesančios šalies. Tu – netikras žmogus, tad, kai ant popieriaus ką nors užrašai, matai, jog egzistuoji. Tai vienas momentas, jų yra ir daugiau.

Mane visada domino žmonių elgesys, kai jie nepastebi, kad vienas kitą užgauna, nemato pasekmių. Naivuolių pasaulis, kur dauguma elgiasi egoistiškai. Įdomu stebėti reakcijas. Kartais būna labai juokinga, kartais – labai liūdna. Yra ir trečias dalykas – jeigu norite rašyti, gyvenimas turi būti truputį nuobodus. Taip sakė britų rašytoja Doris Lessing. Dabarties laikais labai sunku rasti tą nuobodulio vietą, bet pastebėjau, kad, kai nueinu į darbo kambarį, atsisėdu, tai daugiau laiko praleidžiu žiūrėdamas pro langą, nuobodžiaudamas. Darbo diena – aštuonios valandos, rašymui lieka paskutinė. Septynias mąstau apie atsitiktinius dalykus, o paskui susirūpinu: o, dar nieko neparašiau! Per paskutinę valandą privalau atsigriebti! Nerašyti? Tai man būtų baisu.

Apie kokį žmogų niekada nerašytumėte?

Niekados nerašyčiau apie rašytojus. Jie gana pasyvūs žmonės – nuolat stebi kitus. Ir pats ėmiausi plunksnos, nes buvo įdomu stebėti visa, kas gyva, juda, ką nors veikia. Mano kolega, vengrų kilmės žydas, paskutiniame savo romane aprašo veikėją, kuris pasislėpęs nuo nacių kambaryje stebi ir mąsto – penkiasdešimt puslapių! Taip negalėčiau, man reikia veiksmo, judesio, domiuosi praktiškais dalykais: kaip gyventi, kaip pastatyti namą, ko žmonės nori, kokios kyla kliūtys, ko jie siekia. Mane domina aktyvūs, veiklūs asmenys, gal net ne visai suprantantys, ką daro. Todėl apie mąstantį, sėdintį, gulintį žmogų nerašyčiau.

Gyvenote Paryžiuje, bet nepasilikote. Kodėl?

Daug metų svarstome, ar tai buvo klaida, ar ne. Turėjau draugą amerikietį rašytoją, gyvenusį Paryžiuje. Kartu nueidavom į restoraną, šnekėdavom angliškai, išgirsdavau jo kalboje prancūziškų žodžių. Supratau, kad jis pamažu pamiršta tikrąją anglų kalbą. Abu dirbome literatūriniame žurnale. Tai buvo anglų emigrantų leidinys, bet, jaučiau, prancūziškoje kultūroje jis neįsišaknys. Man reikėjo angliškos aplinkos, kalbos, publikos. Nutarėme grįžti į Kanadą. Tiesa, dar viena priežastis – tėvų senatvė. Parvykęs už trečdalį mūsų santaupų nupirkau visus išėjusius literatūrinius leidinius, jų buvo arti aštuoniasdešimties, ir skaičiau gal du mėnesius. Išsirinkau kelis, su kuriais nutariau bendradarbiauti. Devynerius metus dirbau vieno jų redkolegijoje – taip sugrįžau į literatūrinį gyvenimą, kurio man labai reikėjo.

Klausiu apie Paryžių, nes tame mieste patiriu įdomių būsenų – gatvės gale išnyra V. Hugo, apsvaigęs nuo hašišo svirduliuoja Ch. Baudelaire’as, G. Flaubert’as veda už rankos jauną G. de Maupassant’ą. Kitame Senos krante paukščius lesina Oskaras Milašius, vėliau pradingsta Saint-Julien-le-Pauvre graikų katalikų melkitų šventovėje. Tai vaiduoklių miestas! Rašytojų vaiduoklių. Jeigu ten apsigyvenčiau, jie manęs neišleistų į Lietuvą. Ar buvote sutikęs jų Paryžiuje?

Ten ne vien prancūzų rašytojai, bet ir amerikiečiai, britai, kanadiečiai gali vaidentis. Nuo J. Joyce’o iki E. Hemingway’aus, F. S. Fitzgeraldo, dar visa bitnikų karta. Sutikdavau Paryžiuje ir gyvų vaiduoklių – Tedą Joansą ir Jacką Beldeną. Tedas buvo poetas, keliavęs į Paryžių pajusti laisvės. Toks tamsiaodis poetas, spausdindavęs eilėraščius mašinėle, primityviai surišdavęs į pluoštelį ir parduodavęs už keletą frankų. Blogiausiu atveju už juos vakarienę pavalgys, o geriausiu – tu jį nusivesi vakarieniauti. Jis iš to gyveno. Dažniausiai būdavo liūdnas, nes bohemiškas gyvenimas smagus, kol esi jaunas, o kai pagyvenęs – labai nelinksma.

Amerikietis J. Beldenas, karo žurnalistas, su Amerikos kariuomene buvęs Azijoje, parašė keletą knygų apie savo patirtis. Kai visi žurnalistai pabėgo, jis pasiliko su armija. Paryžiuje kūrė poeziją, bet neturėjo iš ko gyventi. Atsimenu, balti ilgi plaukai ir nuo nikotino pageltę pirštų galai. Jis surūkydavo kelis pakelius per dieną, kai jį pakviesdavai pietauti, suvalgydavo visą bagetę (red. prancūziškas batonas) – tai buvo pagrindinis jo maistas.

Mačiau, kokia anglakalbių rašytojų ateitis Paryžiuje. Nelabai patraukli. Net ir kanadietė Mavis Gallant, kuri Niujorko literatūriniame žurnale išspausdino daugybę apsakymų, visą gyvenimą įstengusi išgyventi Paryžiuje, prieš metus mirė skurde. Ji ieškodavo, už ką galėtų nusipirkti valgyti. Badauti jaunam – nieko tokio, bet senam? Bohema nėra greitkelis, ji – aklavietė, – rašė Henris Murgeris „Lotynų kvartale“. Pagal jo knygą pastatyta opera „La Bohême“. H. Murgeris labai taikliai apibūdino bohemišką gyvenimą ir tai, kur jis nuveda.

Grįžkime iš Paryžiaus į Lietuvą ir literatūrą. Yra labai svarbi grandis tarp rašytojo ir skaitytojo – kritika. Kaip manote, ar ji silpniausia ar stipriausia grandinėje?

Be kritikų nebūtų skaitytojų. Kritikas būtinas. Tai pajuntu ir knygų mugėje, ir senų knygų parduotuvėlėse – negali prabėgti, turi imti ir kiekvieną knygą apžiūrėti, perskaityti pavadinimą. O kiek jų yra! Kritikai parodo, į kurią dera atkreipti dėmesį, kuri to neverta. Kartais nurodo teisingai, kartais ne. Negali kritikais aklai patikėti, nes jie irgi nesugeba visko perskaityti. Dar sovietmečiu, kai 1987 m. lankiausi Lietuvos rašytojų sąjungoje, man didelį įspūdį padarė tai, kad po vienu stogu sutelpa ir rašytojai, ir kritikai! Kanadoje tai būtų neįmanoma, juos rašytojai tuoj pat išprašytų.

Kritikų pozicija nepavydėtina, bet be jų rašytojas negali apsieiti. Kritikas – kaip bankas, o šiais laikais be banko neišgyvensi. Deja.

Studijų Vilniaus universitete metais vienas dėstytojas pacitavo lietuvių rašytoją: „Neaišku, ko tie kritikai nori: ar silkės, ar saldaus, ar į snukį.“ Daug posakių esu užmiršusi, bet ne šį. Ar kada nors panašiai mąstėte apie kritikus?

Pats buvau kritiku, tad suprantu jų problemas. Kanadoje didžiausio romano recenzijai skiria aštuonis šimtus žodžių. Kartą istorinę knygą apie kryžiuočių žygį išlaisvinti Jeruzalę televizijos laidoje turėjau pristatyti per septyniasdešimt penkias sekundes. Ką per tiek laiko gali pasakyti apie istorinį 650 puslapių leidinį? Tai absurdiškas uždavinys, bet kartu įdomus ir juokingas bandymas suspausti informaciją. Vargšai kritikai, jie amžinai supančioti, jiems trūksta vietos leidiniuose, turi pasisakyti aštriai, kad būtų įdomu skaityti, o tada rašytojai supyksta. Kritikui dažniausiai reikia skubėti, o dar jam mažai moka arba visai nemoka. Kaip rašytojas dažnai sakau – aha, skubėjo, nepamatė svarbių dalykų, o jeigu kritikas pataiko – oho, matai, bent sykį gerai parašė.

Esate sakęs, jog Kanadoje literatūros kritika aptakesnė nei Lietuvoje. Tai mintis apie mažesnį protekcionizmą? Gal Kanadoje nėra vadinamojo literatūrinių marčių ir svotų reiškinio?

Kaip Liudviko XVI karalystėje? Yra tie, kurie turi savo vietas, ir tie, kurie nori jas turėti?

Pirmas dalykas, dauguma rašytojų Kanadoje finansiškai vargsta turbūt panašiai kaip ir Lietuvoje. Net žinomi autoriai dažnai kreipiasi prašydami bet kokio darbo, kad galėtų užsidirbti ir pragyventi. Rašytojų daugėja, bet leidinių tiek pat, tad jų gyvenimas nepavydėtinas. XX a. septintajame dešimtmetyje, kai Kanadai sukako šimtas metų, šalies literatūroje buvo toks sprogimas! Atsirado daug autorių, kurie rašė apie šalies istoriją. Devintajame dešimtmetyje kanadiečių literatūra pasklido po pasaulį, Europą, ypač tapo populiari Vokietijoje.

Šiuo metu, galima sakyti, rašytojams vis sunkiau, mažesni knygų tiražai, situacija tampa tokia: arba tavo kūrinys bestseleris, arba niekas. O bestseleriai tie patys ir Kanados, ir Lietuvos knygynuose. Man pasidarė įdomu, kai skridau į Lietuvą: Kanados oro uoste, lėktuve, Varšuvos ir Vilniaus oro uostuose, netgi taksi grojo ta pati muzika nuo kelionės pradžios iki pabaigos! Nieko kitoniško negirdėjau nuo Kanados iki Lietuvos.

Politika, filosofija, sociologija, psichologija, istorija. Ir literatūra. Nesutariama, ar grožinis kūrinys gali būti vien talentinga kūryba nors ir apie orą, ar literatūrai būtinas bent vienas iš minėtų komponentų, suteikiantis gilesnę prasmę?

Ne sykį ginčijausi šia tema. Vis dėlto kūrinys turi būti apie ką nors. Kur galima taikyt? Tik į dvi vietas – į galvą ir į širdį. Mes šitai matome, kai skaitome bestselerius. Jie kalba apie tai, ko skaitytojams tuo metu norisi. Bet kai tematika pasensta ir tampa neįdomi? Paradoksas – tada vertę įgauna tai, kaip kūrinys parašytas. Neturiu vieno atsakymo, jo tebeieškau. Forma be konteksto yra beprasmė, bet ji pasilieka kaip palaikai išnykus turinio vertei.

Ar jūs dar nustembate?

Tai juk aplink tiek daug nuostabių dalykų! Tik reikia stebėti, žiūrėti, užrašyti. Mano žmona yra menininkė, kartą ji mane pamokė, kai gyvenome Paryžiuje. Aš rašydavau viename kambaryje, ji dirbo kitame. Esu labai judrus – išeinu, grįžtu, o ji vis stovi ir žiūri į du stiklo butelius: kai saulė juos pagauna, vienas atrodo žalias, kitas mėlynas, ir svarsto, o kodėl taip?

Rašytojas gali aiškinti ir aiškinti, kodėl jis rašo, bet ar žmogui duota save suprasti? Kas žino. Reikia kito asmens, o gal niekas negali to suvokti. Visa mano kūryba yra bandymas atpasakoti neapčiuopiamus dalykus. Literatūros psichologija, sakykim, yra tik pradžia, ji neturi pabaigos. Išlieka paslaptis, kodėl mes elgiamės taip, kaip elgiamės. Nuoširdžiausias mano atsakymas būtų – aš nežinau.

Sokratiškas. Žinau, kad nieko nežinau?

Man patinka prancūziškas žodis essai, jis reiškia bandymą. Visa kūryba yra bandymas sakyti tai, ko neįmanoma pasakyti.

Kalbino Loreta Jastramskienė