Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Vakarų Lietuvos medienos perdirbėjų ir eksportuotojų asociacijos (VLMPEA) valdybos pirmininkas Arvydas Urbis išsakė šios verslo srities žmonių poziciją dėl Miškų įstatymo pataisų priėmimo ir savo požiūrį į medienos perdirbimo padėtį ir rinką mūsų šalyje.

Seime svarstomas įstatymo projektas dėl Miškų įstatymo pataisų, atveriančių kelią lietuviškoms bendrovėms pirmumo tvarka apsirūpinti medienos žaliava iš valstybinių miškų, priėmimo. Kodėl šios pataisos tokios svarbios medienos perdirbėjams?

Pradėsiu kiek iš toliau. Paskutinį gegužės savaitgalį minima Lietuvos medienos perdirbimo diena, ir šios šventės šaknys siekia XVI amžių. Taigi, medienos perdirbimas Lietuvoje turi labai senas tradicijas. Ir jį galima drąsiai vadinti vienu tradiciškiausių verslų. Ir šiandien šalies ekonomikai ši verslo šaka labai reikšminga – tai ir popieriaus pramonė, įvairūs medienos ruošiniai (plokštės, faniera), baldų pramonė ir, žinoma, statybų sektorius (mediniai namai, mediena langams, durims ir pan.). Visa ši pramonė pagrįsta medienos išteklių naudojimu. Jei žvelgtume istoriškai, ilgą laiką Lietuva, saugodama savo miškus, medienos ruošiniais apsirūpindavo iš tuometinės Sovietų Sąjungos, todėl mūsų šalis turėdavo sukaupusi pakankamai medienos.

Štai čia atsiranda problema: esant vadinamajai laisvajai rinkai – ES, regiono, kaimyninių šalių kontekste – likome vieninteliai, kurie vertingiausius savo medienos išteklius daliname visiems, kas tik pageidauja.

Ar visos kaimyninės šalis turi apsaugos mechanizmus?

Taip, tarkim, Latvija ir Lenkija turi susikūrusios teisines sistemas, kurios nesuteikia mums galimybių iš jų įsigyti medienos. Rusijos ar Baltarusijos muitinės riboja žaliavinės medienos išvežimą. Minimos šalys (ir ne tik jos) siekia sudaryti geresnes sąlygas vietos perdirbėjų įmonėms – tiek apsirūpinti žaliava, tiek sukurti pridėtinės vertės šalies ūkiui, biudžetui.

Taigi, kokia situacija mūsų šalyje?

Mes Lietuvoje jaučiamės labiau engiami. Kodėl kitose šalyse mūsų įmonės konkuruoti negali, o tuo pat metu užsienio įmonės ne tik gali konkuruoti, bet ir veikti mūsų rinką – žaliavos kainas, išsivežti pačią vertingiausią produkciją?

Taip, užsieniečiai tarsi sumoka brangiau, tačiau po to, kai buvo sistemiškai pradėti slėpti duomenys, nebeliko skaidrumo. Neoficialiais duomenimis, kainų skirtumas už medienos žaliavą tarp vietos perdirbimo įmonių ir užsienin išvežančių įmonių yra labai nedidelis.

Dar vienas svarbus momentas: visi kalba apie sąžiningą konkurenciją, ir čia tenka kalbėti apie tos sąžinės sampratą. Mano giliu įsitikinimu, sąžininga konkurencija gali būti tik tarp lygiaverčių verslo partnerių. Kai perdirbėjai turi lygias galimybes investuoti į medienos perdirbimą, darbo vietų kūrimą, turi vienodas sąlygas produkcijai parduoti, moka vienodai didelius mokesčius į šalies biudžetą ir panašiai. O kai šito nėra, nėra ir sąlygų sąžiningai konkurencijai. Kai medienos supirkimas tokiomis pat, o dažnai ir geresnėmis sąlygomis perleidžiamas į užsienį eksportuojančioms bendrovėms, atsiranda rimta problema.

Prieš trejus metus Miškų institutas išleido studiją, kurioje ištirta, kokiomis sąlygomis medienos žaliava gali turėti didžiausią pridėtinę vertę. Nustatyta, žaliavinę medieną perdirbti į kokį nors kitą produktą yra tuo efektyviau, kuo mažiau tarpininkų yra perdirbėjų grandinėje. Tad jei žaliavinė mediena būtų perdirbama vietos įmonėse, pernai metų skaičiavimais, valstybei nauda būtų beveik 350 milijonų eurų.

Tiek mūsų šalis galėtų uždirbti, jei iš Lietuvos perdirbti nebūtų išvežama geriausia mediena. O vietiniai medienos perdirbėjai galėtų šalies biudžetui sumokėti gerokai daugiau mokesčių. Štai čia medienos perdirbėjai mato Lietuvos naudą.

Kokia nauda, priėmus įstatymo pataisas, būtų patiems vietos perdirbėjams?

Mes išvengtume masinių bankrotų, nes didelė dalis šalies medienos perdirbimo įmonių yra ties bankroto riba. Tenka atleisti darbuotojus, įvairiai karpyti išlaidas – tam, kad išgyventų. Tad mūsų nauda būtų – dirbti, leisti uždirbti savo darbuotojams, vykdyti gamybą, visavertiškai dalyvauti šalies ūkio sektoriuje.

Kaip medienos įmonės žiūri į Konkurencijos tarybos išreikštą poziciją, kad „svarstomos Miškų įstatymo pataisos pažeidžia konstitucinį konkurencijos laisvės principą bei Europos Sąjungos (ES) veikimo sutartį“. Ką atsakytumėte į šiuos priekaištus?

Jeigu atidžiai paskaitytumėte Konstituciją, toje vietoje kalbama apie valstybės saugomą „sąžiningą konkurenciją“. Ar dvidešimt įmonių iš maždaug tūkstančio, kurios nedaro investicijų, šeimininkauja, yra sąžiningos konkurentės toms, kurios kuria darbo vietas, moka didžiulius mokesčius valstybei, investuoja į produkcijos gamybą ir taip toliau?

O Europos Sąjungos direktyvos yra daugiau interpretacijos reikalas. Vieni tarnautojai skaito tą patį tekstą ir supranta vienaip, kiti skaito kitaip. Toje pačioje Europoje teisės traktuojamos įvairiai. Pavyzdžiui, yra numatyti teisiniai svertai reguliuoti rinką, kad ji nesugriūtų. Tarkim, Lenkija, Latvija priklauso ES, bet sugeba savo rinką apsaugoti. Net Vokietija, kaip federacinė šalis, turi įstatymus, neleidžiančius pervežti medienos iš vienų žemių į kitas.

Tad veikia tokie mechanizmai ir Europos Sąjungoje. Galų gale kas gali paneigti galimybę, kad Konkurencijos taryba nėra šališka?.. Juk klausimai šiai tarybai formuluojami iš tos pačios rinkos dalyvių grupės...

Yra išreikšta nuogąstavimų, kad, priėmus tokias Miškų įstatymo pataisas, žlugtų valstybiniai miškai...

Ši diskusija vyksta jau keletą metų. Mūsų asociacija dar praėjusiais metais pareiškė, kad šis tvarkos pakeitimas rinkos kainą pakeistų nuo 5 iki 10 procentų. Esame skaičiavę, kad jei kubas kokybiškos medienos kainuoja 60-65 Eur, tai skirtumas tarp išvežamos ir vietoje perdirbamos medienos kainos yra iki 1 euro. Taigi, išvežant 100 tūkst. kubų medienos iš Lietuvos, urėdijos pasidalintų daugiausia 100 tūkst. eurų. O 100 tūkst. medienos, perdirbamos į kokybišką produkciją šalies viduje, valstybei suteiktų apie 1 mln. eurų pajamų į biudžetą.

Jei situacija liks tokia pati, mūsų krašte kirs medieną pusvelčiui, dar žemesnėmis kainomis, nes jau nebebus konkurencijos. Tai numatėme dar prieš gerus penketą metų, kai buvo pradėti invaziniai medienos išpirkimai Lietuvoje, siekiant žlugdyti vietos pramonę. Juk paskui viską galima pirkti dar pigiau.

Pavyzdžiui, turim duomenų, kad dabar pristabdytas medienos išvežimas į tolimas svečias šalis, tokias kaip Kinija... Dėl ko? Tik dėl to, kad taip įgyvendinama taktika numušti kainas. Tai – dideli ekonominiai karai tarp įvairių šalių, ne tik Lietuvoje.

Paskutinis klausimas – kodėl reikėtų skubėti priimti įstatymo pataisas? Yra daug balsų, siūlančių dar padiskutuoti, palaukti...

Visa sistema jau dabar žlunga ir turi įtakos rinkai. Šį įstatymą verta priimti, kad nežlugtų įmonės, kad pavyktų išlaikyti savo nacionalinę pramonę. Žinoma, jeigu būtų aiškus nurodymas, jog nuo konkretaus laikotarpio sistema keisis ar bent kažkiek bus modifikuota, galbūt būtų įmanoma luktelėti. Kita vertus, viskas nevyksta taip greitai: pramonė irgi turi pasiruošti, susireguliuoti, atlikti savo vadinamuosius „namų darbus“.

Tačiau situacija šalyje nėra ta, kuri leistų laukti: sakykim, bent keletas įmonių labai rimtai svarsto savo gamybą iškelti į kitas šalis – Čekiją, Vokietiją, kur atmosfera verslui gerokai palankesnė...

Nenorėčiau kritikuoti miškų urėdijų – tikrai manome, jog valstybiniai miškai yra reikalingi. Tačiau mes už tai, kad, kaip įstatymuose ir įrašyta, galimybė paruošti medieną pirmiausia būtų suteikta Lietuvos pramonei, o jau paskui, jei tos medienos lieka – dalį jos tikrai tikslinga išvežti iš šalies. Bet čia jau būtų kitas mechanizmas. Vis dėlto to, ką galima Lietuvoje perdirbti ir gauti didesnę pridėtinę vertę, iš šalies vežti nederėtų.