Nuotraukos autorius Audriaus Bagdono/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Niekaip nepabaigiama lietuviškos medienos pardavimo istorija. Praėjusį antradienį Seimas atidėjo Miškų įstatymo pataisų svarstymą. Šios pataisos suteiktų privilegijų Lietuvos perdirbėjams įsigyti medieną iš valstybinių miškų. Pataisomis siūloma leisti per elektroninę pardavimo sistemą žaliavinės medienos pirmiausia įsigyti ją šalyje apdirbantiems, perdirbantiems arba biokurą gaminantiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Tiesa, ne visiems, bet pagal Ūkio ministerijos sudarytus pirmenybės sąrašus. Gamintojai teigia, kad tai atkurtų teisingumą, nes dabar vietiniams pramonininkams trūksta žaliavos, tuo tarpu lietuviška mediena iškeliauja į užsienį. O juk Lietuvos perdirbėjai čia kuria darbo vietas ir pridėtinę vertę valstybei. Skeptikai, o tarp jų ir Seimo Teisės departamentas teigia, kad toks privilegijų teikimas iškreiptų rinką, numuštų medienos kainas, teiktų pirmenybę stambiems verslininkams ir galiausiai – pažeistų LR Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę.

Šios įstatymo pataisos buvo patvirtintos Aplinkos komitete ir teikiamos svarstyti Seimui. Viena iš komiteto narių Aurelija Stancikienė, trejus metus vadovavusi Kuršių nerijos nacionaliniam parkui, šias pataisas vertina skeptiškai ir apgailestauja, kad jų tolesnį svarstymą Seime nulėmė Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko Lino Balsio balsas.

Kaip vertinate Miškų įstatymo pataisų projektą, kuriuo siekiama įtvirtinti paramą Lietuvos medžio perdirbėjams leidžiant jiems pirmiems įsigyti valstybinių miškų medieną?

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Visa grupė pasaulio valstybių, tarp jų ir Skandinavijos šalys, neleidžia kirsti miškų ir nenaudoja savo medienos. Medžiui užauginti iki brandos reikia 100 metų, kiek žmogus net negyvena. Visi supranta, kad medžių užauginimas ir išsaugojimas yra mūsų geros sveikatos ir aplinkos garantas. Miške žmonės ilsisi, kvėpuoja grynesniu oru. Tik atėjus sunkiai krizei, kai aplinkui viskas bus iškirsta, tos valstybės galbūt apsispręs parduoti savo medienos, bet jau už visai kitokią kainą.

Logiška, kad tos valstybės, ypač Skandinavija, užsiimanti medienos pramone, ieško, kur įsigyti reikiamos žaliavos. Lietuvoje prieš kurį laiką buvo įvesta nauja tvarka, kad visa valstybinių miškų mediena parduodama tiktai per biržą – aukciono būdu. Mes [Lietuva] neturime tikslo iškirsti kuo daugiau medžių ir kuo daugiau parduoti. Mūsų tikslas – parduoti kuo brangiau ir gauti kuo didesnę grąžą valstybei. Nesuprantu, kam tada reikėjo steigti biržą, jeigu kažkas dabar sugalvojo, jog galima tą biržą apeiti, pasinaudoti privilegijomis... Tokiu atveju nebegaliotų rinkos ekonomika ir dėsniai. Visi puikiai žinome, kad kuo daugiau pirkėjų – tuo didesnė konkurencija ir žaliavos kaina. Jeigu nusprendėme, kad dalį medienos parduodame, tai tegul perka tas, kas moka brangiau – nepriklausomai nuo to, ar medieną perka užsieniečiai, ar lietuviai.

Lietuvos pramonininkų argumentas tas, kad jie kuria pridėtinę vertę ir darbo vietas čia, Lietuvoje, todėl turėtų gauti pirmenybę.

Manau, kad atsirandanti pirmenybė yra visiškas rinkos iškraipymas. Perdirbimo įmonės aiškina, kad pirmumo teisė reikalinga tam, kad iš Lietuvos nebūtų išvežama mediena. Čia reikia akcentuoti keletą aspektų. Visų pirma išvežama labai nedidelė medienos dalis – mažiau nei 10 proc. visos parduodamos medienos. Antra – išvežami ne pjautiniai rąstai, o žaliava, kurios neperka Lietuvos perdirbėjai. Pavyzdžiui, Lietuvoje niekas neperdirba popiermedžių, todėl šią medieną ir superka užsienio įmonės. Atkreipkite dėmesį – eksporte vyrauja popiermedis. Kur čia nesutarimas? Čia nėra jokio konflikto. Jeigu Lietuvos pirkėjai nori, tegul perka visą medieną. Ir šiuo metu Lietuvoje yra didžiuliai kiekiai šios medienos, kurios niekas neperka. Juk ji supus. Geriau, kad ją išvežtų bent kažkas, negu kad supūtų.

Labai norėdami galėtume eksportuotojus apriboti ir visai kitaip: pavyzdžiui, latviai neleidžia iš šalies išvežti medienos. Bet mes neturime tikslo drausti išvežimą. Mūsų tikslas yra brangiai parduoti lietuvišką medieną. O jeigu nėra pirkėjų, tada iš viso nekertame ir nepardavinėjame.

Neatmetu galimybės, kad čia gali atsirasti dar vienas papildomas interesas – lietuviai pirmumo teisėmis ne rinkos kainomis nusipirks medienos ir ją perparduos tiems patiems užsieniečiams.

Įdomu, kodėl norima sudaryti konkrečius pirmumo sąrašus? Kas pusmetį juos atnaujintų ir Generalinei miškų urėdijai prie Aplinkos ministerijos pateiktų Ūkio ministerija ar jos įgaliota institucija. Jeigu visiems lietuviams pirmumas, tai visiems.

Apie tai ir kalba. Kai įvedami kažkokie pirkėjų sąrašai, atsiranda valdininkų papirkinėjimo galimybė, erdvė plisti korupcijai. Nebūtinai taip atsitiks. Bet kam provokuoti? Nesuprantu, kokie čia sąrašai. Antra, gerai sakote, kad tokiu atveju reikėtų teikti pirmumą visiems lietuviams.

Bet juk mes esame Europos Sąjungos šalis. Jeigu net žemę privalome parduoti užsieniečiams ir negalime daryti jokių išimčių bei suteikti lengvatų lietuviams, nes pažeisime ES lygiateisiškumo principą, tai kaip galime su miškais? Veikia tie patys principai. Kas per išskirtinės sąlygos kažkam vienam?

Seimo Teisės departamentas gruodžio mėnesį pateikė išvadas, jog siūlomas teisinis reguliavimas galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Seimo teisininkai teigia, kad pirmiausia šios pataisos pažeistų konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą. Antra, būtų ribojama konkurencija. Pasak jų, „esant ribotai konkurencijai tiesiogiai nukentės ir valstybės interesai, nes nesant konkurencijos valstybinių miškų plotuose pagaminta žaliavinė mediena bus parduodama žemesnėmis kainomis ir valstybė gaus mažiau pajamų“. Trečia, pataisos pažeistų proporcingumo principą ir nepagrįstai ribotų laisvą prekių judėjimą, pažeisdamos ES sutarties 101 straipsnį.

Vyriausybė nuolatos kelia mokesčius, kurios urėdijos privalo įnešti į valstybės biudžetą. Labai akivaizdu, kad, atsiradus pirmumo teisėms, iškreipdami rinką, labai numušime medienos kainą. Tokiu atveju urėdijos, norėdamos įvykdyti valstybiniams miškams keliamus reikalavimus, turės arba labai padidinti kertamo miško kiekį, arba patys iš kažkur pirkti ir perparduoti medieną.

Urėdijos bus nebepajėgios įgyvendinti Vyriausybės uždavinių, faktiškai tada bus įvardytos kaip nemokios, blogai dirbančios, ir tada suinteresuotos grupės galės grįžti prie siūlymų keisti jų valdymo formą, atiduoti mūsų miškus privatininkams.