Vaikai Indijoje dengiasi veidus nuo smogo

Prieš keletą dienų Facebook paskyroje draugas išplatino loginį matematinį pokštą: „Jei turi 4 prieštukus, o aš – 7 obuolius, kiek blynų tilps ant namo stogo? Atsakymas: raudona, nes ateiviai nedėvi kepurių“. Prisiminiau jį šiandien galvodama apie Lietuvos politikų logiką aplinkos apsaugos srityje. Uždaviniai gražūs, o sprendimo būdai ir rezultatai savotiški...

Štai balandžio 16 d. Seimas planuoja svarstyti Nacionalinę aplinkos apsaugos strategiją, kurios projektui bendru sutarimu pritarė jau kovo 24 dieną. Naujoji strategija pakeis dar 1996 m. įsigaliojusį dokumentą. Joje daug gražių frazių ir tikslų, tačiau ne mažiau ir loginių prieštaravimų. Nors kalbama apie „glaudaus ūkio sektorių“ bendradarbiavimo siekį, politikai veikia labiau kaip solistai negu darnus choras.

Vienas ryškesnių pavyzdžių yra Lietuvos energetikos sektorius, kur blaškomės tarp visų galimybių nesugebėdami apsispręsti ir pamiršdami savo aplinkosauginius tikslus. Tarkime, svarstomoje Aplinkos apsaugos strategijoje numatoma „skatinti darnų atsinaujinančių energijos išteklių vartojimą, prioritetą teikiant tiems ištekliams, kurie su mažiausiomis sąnaudomis kuria didžiausią pridėtinę vertę, daro mažiausią neigiamą poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai“. Tačiau tuo pat metu apsisukę aplinkos ir energetikos ministrai sukerta rankomis ir paskelbia Lietuvai, kad sieks pritraukti naujų tradicinės bei skalūninės naftos gavybos įmonių ir skelbia konkursą Šilutės–Tauragės plotui žvalgyti.

Taigi Strategijoje rašome, kad skatinsime tas energijos rūšis, kurios daro mažiausią neigiamą poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai, o tuo pat metu vizginame uodegas prieš iškastinio kuro gavybos įmones, norėdami pradėti naujų telkinių eksploatavimą. Įdomiausia, kad Strategijoje netgi teigiama, jog skalūnų angliavandeniliai gali prisidėti prie energetikos poveikio aplinkai mažinimo, todėl reikia atlikti „skalūnų dujų žvalgybą šalyje“. Kaip iškastinis kuras gali prisidėti prie poveikio aplinkai mažinimo, jeigu jis ir yra pagrindinė atmosferos taršos priežastis? Pagrindinis šalininkų argumentas tas, kad esą dujos gali būti pereinamasis kuras, pakeisiantis naftą. Visgi jis labai silpnas. D. Britanijos mokslininkai paneigė jį tvirtindami, kad skalūnų dujų naudojimas nesuderinamas su ilgalaikiais klimato kaitos tikslais. Galų gale tai vienos blogybės keitimas mažesne blogybe, kai yra gerų alternatyvų.

Naujausioje mokslinėje studijoje (detaliau apie ją galite perskaityti tekste „Kai esi duobėje, nustok kasti“), kuri buvo publikuota prestižiniame gamtos mokslų žurnale „Nature“, mokslininkai apskaičiavo, kiek žinomų iškastinio kuro telkinių turi likti po žeme, kad vidutinė pasaulio temperatūra nepasiektų kritinės, žmonijai pavojingos ribos. Pasak mokslininkų, vien Artimųjų Rytų šalys turi palikti po žeme 260 milijardų barelių naftos.Tai prilygsta visam Saudo Arabijos rezervui. Tai reiškia, kad stabdydami klimato kaitą, turime ne tik nebeieškoti naujų naftos ir dujų telkinių, bet ir didžiąją dalį esamų palikti po žeme.

Paskatinta kampanijos „Keep it in the ground“ (Laikykite tai po žeme), didžiulė medijų grupė „Guardian media group“ (GMG) apsisprendė nebeinvestuoti į iškastinio kuro sektorių ir savo milžinišką 800 mln. svarų sterlingų kapitalą perkelti į kitas sritis. Tai šiuo metu didžiausia kapitalo savininkė, priėmusi tokį sprendimą. Korporacija tikisi, kad šis jų žingsnis taps padrąsinimu kitoms kompanijoms ir akcininkams – tarp jų Billo ir Melindos Gatesų labdaros fondui ir antram pagal dydį pasaulyje Wellcome Trust labdaros fondui – kurių investuojamus pinigus įmonės naudoja naujiems iškastinio kuro telkiniams ieškoti. Žinia aiški – negalime remti šių kompanijų, ieškančių naujų telkinių, kai ir esamų nebegalime deginti norėdami išvengti ekologinės katastrofos. Deja, Lietuva, nors ir nebūdama pagrindinė žaidėja pasauliniame lauke, elgiasi priešingai – stengiasi pritraukti įmones, kurios ieškotų naujų tradicinės ir skalūnų naftos telkinių. Taip daroma, nors naujosios Aplinkos apsaugos strategijos projekte gražiai rašoma apie esminę politikos kryptį: „išsenkančių išteklių keitimą atsinaujinančiais“.

Kai kurie skeptikai sako: „Nustokite aiškinti apie klimato kaitą, tai aplinkosaugininkų spekuliacija arba natūralūs geologiniai procesai.“ Tuo būdu tarytum pateisinamas ir tolesnis iškastinio kuro naudojimas. Tačiau tam, kad matytume būtinybę atsisakyti anglies, naftos ir dujų naudojimo energetikos ir transporto sektoriuose, visiškai nebūtinas globalinio atšilimo argumentas. Meskime jį šalin, pamirškime. Verčiau pažiūrėkime, kaip gyvena Kinija ir Indija – vienos iš didžiausių akmens anglies ir naftos vartotojų. Naujasis Delis metai iš metų yra užterščiausias pasaulio miestas. Oras ten taip užterštas kietosiomis dalelėmis, kad dažniausiai neprašvinta. Jų kiekis dešimtimis kartų viršija normą ir Sveikatos agentūros apibūdinimas kaip „labai nesveikas“. Kadangi jos išsiskiria deginant šiukšles, anglį ir dyzeliną, ore tvyro ir kitos kancerogeninės medžiagos, kaip kad sieros junginiai, dioksinai. Kasmet pusantro milijono žmonių miršta nuo ligų, kurias sukėlė vidaus ir lauko oro tarša. Negana to, Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, būtent Indijoje daugiausia žmonių miršta nuo chroniškų kvėpavimo ligų, pirmauja pasaulyje pagal susirgimais astma. Oro tarša taip pat prisideda prie chroniškų ir ūmių širdies ligų, kurios yra dažniausia mirties priežastis šalyje.

Kinijos oro tarša
Oro tarša Kinijoje. Gyventojai priversti dėvėti respiratorius.
Oro tarša Pekine
Delio užterštumas
Smogas Delyje

Atrodo, kad Indijos politikai iki šiol ne visai supranta problemos mastą, nes neseniai šalies ministras pirmininkas pažadėjo per ateinančius penkerius metus padvigubinti akmens anglies naudojimą ir taip pakelti šalies ekonomiką. Panašiu metu valdžios nariai ir eiliniai žmonės pradėjo kasdien dėvėti respiratorius, o Indijos diplomatai kreipėsi į JAV prašydami padėti suvaldyti oro taršą. Nedaug oro tarša nusileidžia ir Pekinas, kur dėvėti respiratorius jau tapo žmonių kasdienybe. Ar bereikia globalinio atšilimo? Gana jau to, kad daugiausia iškastinio kuro naudojančiose valstybėse žmonės nebemato saulės šviesos ir masiškai miršta nuo kvėpavimo takų ir širdies ligų. Beje, ir naujojoje mūsų Strategijoje tarp problemų įvardijama tai, kad „didžiuosiuose Lietuvos miestuose viršijamos kietųjų dalelių (KD10) ir benzo(a)pireno koncentracijos normos aplinkos ore“. Problema ypač opi šaltuoju sezono metu, kai suintensyvėja šiluminės energijos gamyba.

Tad verčiau būtų intensyvinti atsinaujinančios energetikos sektoriaus plėtrą, diegti ekologiško transporto sistemas, kaip kad gražiai rašoma tarp esminių Strategijos įgyvendinimo krypčių. Atrodo akivaizdu, kad jeigu kažkam sakome taip, vadinasi, kitkam tariame ne. Tačiau kol kas Lietuvos politikai, regis, nori, kad ir avis liktų sveika, ir vilkas sotus. Visgi vertėtų apsispręsti, kuria kryptimi judame, ir iš tiesų pradėti vykdyti koordinuotą politiką, o ne patiems sau prieštarauti. Dabar dar esame panašesni ne į Skandinavijos šalis, į kurias visada norime lygiuotis, o į Indiją, kurios politikai gyvena su respiratoriais, tačiau ir toliau planuoja didinti akmens anglies naudojimą šalyje.