EPA nuotrauka

2015 m. balandžio 13 d. Liubeko ligoninėje mirė Vokietijos literatūros klasikas Günteris Grassas (1927–2015). Šis menininkas buvo žinomas ne tik kaip poetas bei rašytojas, tačiau ir kaip skulptorius bei dailininkas, iliustravęs daugumą savo knygų (po Antrojo pasaulinio karo būsimasis rašytojas mokėsi skulptūros, tapybos ir grafikos). 1999 rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija, kuri jam įteikta visų pirma už prieš keturis dešimtmečius (1959 m.) išleistą romaną „Skardinis būgnelis“. Šią knygą ekranizavo režisierius Volkeris Schlöndorffas. Kanų festivalyje filmas gavo „Auksinę šakelę“, o 1979 apdovanotas „Oskaru“ kaip geriausias užsienio filmas.

Tuo tarpu G. Grassui šio romano sėkmė atnešė pasaulinę šlovę. Knygoje pasakojama berniuko Oskaro, kuris, protestuodamas prieš valdžioje atsidūrusius nacionalsocialistus bei Vokietiją ištikusias permainas, nustoja augti, istorija.

Nuo to laiko daugeliui skaitytojų visame pasaulyje rašytojas tapo vokiečių kartos, užaugusios Antrojo pasaulinio karo metais ir ant savo pečių nešusios nacizmo nusikaltimų siaubą, balsu.

Daugelis literatūros kritikų romaną „Skardinis būgnelis“ laiko vienu svarbiausių XX a. pasaulio literatūros kūrinių, taip pat tapusiu vienu iš „magiškojo realizmo“ pirmtakų.

G. Grassas buvo vienas žymiausių ir skaitomiausių antrosios XX a. pusės–XXI a. pradžios vokiečių rašytojas, o drauge ir vienas kotroversiškiausių. Jis niekada neslėpė savo kairuoliškų pažiūrų, aktyviai dalyvavo socialdemokratų rinkimų kampanijoje, kurį laiką ir pats buvo šios partijos narys. Rašytojas gan dažnai buvo pavadinamas „tautos sąžine“, o ir pats mėgo visuomenę mokyti, kaip reikia gyventi.

Antroje XX a. pusėje rašytojas aktyviai dalyvavo politinėse diskusijose bei leido knygas, kurių pagrindiniai motyvai buvo kolektyvinė bei asmeninė vokiečių atsakomybė dėl Holokausto, taip pat išvarymo tema. Savo kūrybiniame gyvenime rašytojas išleido daugiau nei 15 romanų, taip pat keliolika apsakymų, poezijos bei atsiminimų knygų.

2006 metais pasirodžius romanui „Lupant svogūnus“ rašytojas prisipažino, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tarnavo SS pajėgose. Tuo metu G. Grassui buvo septyniolika. Šis rašytojo prisipažinimas Vokietijos visuomenėje sukėlė nemažą reakciją ir neigiamai paveikė jo, kaip autoriteto, įvaizdį.

Kita vertus, dėl tokio G. Grasso atvirumo jo knygų tiražai išaugo įspūdingai: romanas „Lupant svogūnus“ buvo išverstas į daugelį pasaulio kalbų, o kitas atsiminimų tomas, pavadintas „Dėžė“, Vokietijoje išspausdintas tokiam žanrui neįprastu 150 tūkst. egzempliorių tiražu. 

Parengė Gediminas Kajėnas