Katalikams ir protestantams pastarosiomis dienomis nestigo drąsos išsakyti tiesai, - genocidu pavadinti daugiau nei milijono armėnų trėmimą ir žudymą, vykdytą prieš 100 metų Osmanų imperijoje. Panašios drąsos vokiečių politikoje, deja, pasigestume. Popiežius Pranciškus genocido sąvoka šį baisų nusikaltimą įvardijo savaitgalį. Abiejų konfesijų vadovaujantys atstovai balandžio 23 dieną susitiks Berlyne, ekumeninėse Mišiose, skirtose, kaip rašoma skelbime, armėnų „genocidui atminti“. Po Mišių kalbės Vokietijos federalinis prezidentas, buvęs evangelikų pastorius Joachimas Gauckas. Iš jo taip pat galima laukti aiškių tiesos žodžių.

Bendrija, kurioje atvirai nekalbama apie genocidą, kurioje nutylimos aukų kančios, negali laisvai skleistis ir klestėti. Kad atminties apie nusikaltimus žmogiškumui blokada paralyžuoja visuomenę, geriausiai rodo Rusijos, Kinijos bei Turkijos pavyzdžiai. Evangelikų ir katalikų Bažnyčios, priešingai, yra pasirengusios išsaugoti šią atmintį, tuo būdu skatindamos humanizacijos procesus. O Ankara į tai reaguoja, užsipuldama groteskiškais kaltinimais rasizmu.

Pripažinti savo nusikaltimus

Bažnyčios gebėjimas pripažinti savo nusikaltimus glūdi jau pačioje krikščionybės esmėje. Krikščionybė – prisimenanti religija su stipria kaltės sąmone. Jau patį mokytinių išgyventą Velykų tikėjimą po Jėzaus mirties lydėjo kaltės persmelktas prisiminimas, kad pavojaus akimirką paliko jį vieną, kad išsižadėjo jo. Kaip tik ta krikščionybės ištakose patirta akistata su savuoju netesėjimu, šioji taip dažnai išjuokta krikščioniška nuodėmės teologija tampa pagrindu tvariai atminties kultūrai.

Krikščionys žino, kad privalo pradėti nuo savosios kaltės. Nuo kaltės prieš žydus, bet ir prieš musulmonus. Būtent gebėjimas prisiminti verčia pripažinti savuosius nusikaltimus bei įpareigoja to paties reikalauti iš kitų.

Kita dabarties krikščionių gebėjimo prisiminti prielaida yra jų nepriklausomybė. Atvirai žvelgti į istorijos baisumus Bažnyčios gali tik ten, kur jos nesitapatina su konkrečia kultūra ar konkrečia valstybe. Valstybei artimoms ortodoksų Bažnyčioms akistata su savosios istorijos nusikaltimais pavyksta kur kas sunkiau. O ir islamo religijoje, kur nuodėmės teologija šiaip ar taip nėra tokia ryški, atminties kultūra negalės nevaržomai plėtotis tol, kol islamas bus suvokiamas kaip valstybinė religija ar kaip kultūrinės garbės garantas. 

Autorius – „Die Welt“ politikos skyriaus redaktorius 

Iš vokiečių k. vertė Audronė Zentelytė