Pavadinimas: „Avinėlio vartai“

Valstybė: Lietuva

Žanras: dokumentinis meninis filmas apie Krikšto slėpinį

Metai: 2014

Trukmė: 40 min.

Scenaristas ir režisierius: Audrius Stonys

Operatorius: Laisvūnas Karvelis

Kompozitorius: Giedrius Puskunigis

** 

Akimirka iš filmo „Avinėlio vartai“ kūrimo

Režisierius Audrius Stonys

 Kinas gali padaryti tai, ko negali nei užrašytas, nei ištartas žodis: jis turi galimybę parodyti tai, kas yra nematoma.

Būtent apie tai ir yra „Avinėlio vartai“. Juk tai, kas įvyksta per krikšto apeigas, yra nematoma, todėl kinas ne pasakoja, bet mėgina pajusti tą stebuklą. O tiksliau būtų sakyti: „Mėgina prisiliesti, priartėti.“

Šis filmas yra apie Dievo ir žmogaus susitikimą. Tas susitikimas gali būti labai trapus, vos juntamas, bet jei kino kamerai pavyksta tai užfiksuoti – dėl to verta stengtis. Taigi, brolio Gedimino kvietimą ir priėmiau kaip iššūkį – pamėginti prisiliesti prie to, kas yra neapčiuopiama...

Pats Krikštas savo esme yra labai gilus, turi daugybę sluoksnių, jo šaknys eina ne tik iki pirmųjų krikščionių patirčių, bet dar toliau į biblinius laikus. Visa tai plačiai išsikeroję tiek į plotį, tiek ir į gylį, todėl aprėpti viską būtų labai sudėtinga. Jei norėtum viską papasakoti, neužtektų dešimties storiausių knygų... Bet mes ne pasakojame, o kuriame kiną. Ir kaip kitaip kalbėti apie Krikšto slėpinį, jei ne per žmogų, jo veidą... 

Evgenios Levin nuotrauka

Gediminas Numgaudis OFM – filmo sumanytojas ir dvasinis ramstis

 Jau kuriant Katalikišką televiziją svajojau sukurti laidų ciklą apie sakramentus. Man atrodė, kad vaizdų kalba žmonėms paaiškinti šiuos dalykus, liturgiją yra žymiai paprasčiau ir įtaigiau. Žinoma, iš manęs prastas menininkas, aš galvoju, kaip iliustruoti Žodį. Tad šią svajonę nešiojausi ilgai. Kažkuriuo metu ji buvo visai numirusi, bet kai prasidėjo kalbos apie Žemaitijos krikštą, atgimė ir supratau – dabar arba niekados.

Mano pradinė mintis buvo paprasta – pakalbėti vaizdais apie Krikštą, kas tai yra, ką jis mums, krikščionims, reiškia, kam per Krikštą esame pašaukti. Mano giliu įsitikinimu, šis sakramentas yra pernelyg prastai suvokiamas. O kokia tai Dievo malonė, kurią jis mums dovanoja...

Filmo idėja pasidalinau su operatoriumi Laisvūnu Karveliu, paklausiau, ar jis sutiktų drauge įgyvendinti šias vizijas, ir jis mielai sutiko. O kai pasiteiravau, su kokiu režisieriumi norėtų tai daryti, jis atsakė – su Audriumi Stoniu. Pakalbėjau su Audriumi, jis paklausė: „Gediminai, ko tu nori? Ar per filmą papasakoti apie patį Krikšto sakramentą? Jei taip, tuomet ir pasakok, tam nereikia kino. Bet jei nori žmones suintriguoti, provokuoti mąstyti, kalbėti, tuomet galime daryti kiną.“ Taip mes pradėjime kurti kiną... (juokiasi).

Nuo to momento supratau, kad aš su savo vizijomis ir įsivaizdavimais turiu atsitolinti, nesimaišyti režisieriui, kad Dievo Dvasia galėtų veikti per režisierių ir mano žmogiškumas tam netrukdytų. Aš tik meldžiausi, kad Šventoji Dvasia rodytų, ką jis turi daryti.

Pats filmas labai toli nuo mano vizijų, jos tikrąja to žodžio prasme buvo pranoktos (juokiasi). Mano vaizduotėje viskas gerokai primityviau atrodė... Aš tikėjausi, kad bus daugiau žodžių, komentarų, aiškinimų, interviu. Matyt, esu sugadintas „Discovery“ laidų (juokiasi). Pažiūrėjus filmą į mano širdį atėjo ramybė. Manau, kad tai labai geras filmas, atskleidžiantis Krikšto esmę. Ir nors čia nėra žodžių ir aiškinimų, tačiau vaizdai iškalbingi, visa gelmė slypi juose. Šio filmo dėka aš dabar tris dienas galiu apie Krikštą kalbėti, apie tai rekolekcijas vedu, man net gimė nauja evangelizacijos forma. „Avinėlio vartai“ yra filmas, nuo kurio atsispyrus galima kalbėti apie Krikšto prasmę bei ženklus. Jei filmas pasitarnaus žmonėms – jie ims kelti klausimus, ieškoti atsakymų – mūsų tikslas bus pasiektas.

Man labai patinka filmo pavadinimas. Jis ir teisingas, ir kartu paslaptingas. Kai pamačiau pirmąjį filmo kadrą – Pakutuvėnų bažnyčios duris, pro kurias žmonės su žvakelėmis eina, pagalvojau – ar čia tie Avinėlio vartai? Ne avių vartai, kaip įprasta vadinti tikinčiuosius Bažnyčioje, bet Avinėlio... Kas tas Avinėlis? Kokie to Avinėlio vartai? Kur jie veda? Tokia intriga eina per visą filmą.

Filmo premjeroje

Evgenios Levin nuotrauka

 Žiūrovas – Bernardinai.lt vyr. redaktorius Andrius Navickas

 Apie ką filmas „Avinėlio vartai“? Pirmiausia apie mane ir tave. Tai ne apibendrinimas, alegorija, pamokslas, teologija, tai pati kelionė. Kur ji veda? Kiekvieną savu keliu. Tai nereiškia, jog neįmanoma pasiklysti. Tik tai, kad didysis Krikšto slėpinys kartu yra pažadas, jog meilė stipresnė už nebūtį.

Kelionė pro Avinėlio vartus. Grįžimas į save, kaip į Kūrėjo padovanotus namus. Nuplaunant nebūties dulkes nuo tik man skirto Amžinybės veido. Būties nokinimas, atgniaužiant pirštus ir žengiant į dosnią Kryžiaus versmę.

Nuplauti akis pasaulio grožio vaizdais. Nuplauti širdį Gyvuoju vandeniu, Nieko neįrodinėti, ištirpdyti žodžius maldoje ir pačiam tapti klausimo atvirumu.

Nepatogi kelionė, nes kabinamės į nebūties pažadus, slepiamės po religingumo šarvais. Baugu viską palikti ir žengti nukryžiuotos meilės keliu.

Avinėlis jau paaukotas, vartai atviri, bet tik tam, kuris priima save kaip Viešpaties meilės pergalę prieš nebūtį, kaip krikšto vandenį, kuris nuplauna viską, kas mus atskiria nuo Išganytojo Veido.

Kelionė pro Avinėlio vartus, į mūsų kantriai ir atkakliai ieškančio Išganytojo glėbį. Jai nereikia išmoktų atsakymų, čia neišrašomos garantijos. Krikštas – nėra naujo gyvenimo durys, jis ir yra tas įsiveržęs į mus nuplautas nuo nebūties gyvenimas, kurį bandome uždaryti žodžiuose, taisyklėse ir pasiklystame miglų migloje.

Aš tegaliu nuplauti akis pasaulio grožio vaizdais. Nuplauti širdį Gyvuoju vandeniu. Nieko neįrodinėti, ištirpdyti žodžius maldoje ir pats tapti klausimo atvirumu. 

Tik tai žinau apie kelionę pro „Avinėlio vartus“.

P.S.

Beje, jau pasirodė filmo DVD - dėl platinimo ar norintiems įsigyti, kreipkitės į Bernardinai.lt redakciją Vilniuje.

 Bernardinai.lt