Šis tekstas publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 2.

Evgenios Levin nuotrauka

Metų pradžios nepriklausomybės minėjimai skatina stiprėti patriotinius jausmus. Patriotizmo stoka, matydami žmonių reakcijas, tarsi neturėtume skųstis. Vis dėlto tai yra labiau proginis patriotizmas, kuris kaip ir nesugeba užmegzti ryšio su kasdienybe, jos rūpesčiais ir gyvenimu. Esama didelio kontrasto tarp gražių žodžių ir įprastų rūpesčių. Sentimentalios skambios frazės tuo momentu, kai yra girdimos ar tariamos, išties gali pakelti nuotaiką, sujaudinti. Tačiau susidūrus su tik­rove paaiškėja, kad žodžiai „tauta“ ar „tėvynė“ tėra abstrakcijos. Tikrovėje – „ne tokia“ Lietuva ir ne tokia tauta, kuri išjausta ir išskanduota mitinguose ar girdėta mokyklinėse pat­riotinio švietimo renginiuose, kuri ska­tino didžiuotis ir džiaugtis.

Įvairiomis progomis praktikuojamas patriotizmas, kurį vadinsime „skambiuoju“, Lietuvoje yra įsiviešpatavęs ir laikomas „tikruoju“. Tačiau esama ir iš kasdienybės kylančios alternatyvos, kuri atveria visai kitas patriotizmo perspektyvas.

Neturėtų stebinti, kad Seimo pirmininkė Kovo 11-ąją užsikirto ir neišskandavo „Lie-tu-va“ taip, kaip tai puikiausiai darydavo Justinas Marcinkevičius vėlyvuosiuose Sąjūdžio mitinguose. Užsikirtimas yra visiškai natūralus. Poetas žodžiams suteikė didingos patetikos ir sentimentalumo, ko neturi labai žemiška politikė. Tačiau abiem atvejais ištarta ar neištarta „Lie-tu-va“ reiškė skambiai išreikštą grynąjį sentimentą ir buvo visiška abstrakcija.

Sovietinės abstrakcijos vadintos ezopiniu kalbėjimu. Nors ir nebuvę pasakyta kas nors konkretaus, tačiau visi bendrai jautę ir išgyvenę tai, apie ką kalbama. Mokslininkai mėgino tyrinėti ir aiškintis, kas konkrečiai slėpėsi už ezopinio kalbėjimo, tačiau net klausinėjami anų laikų šios praktikos išmanytojai to nesugebėjo atskleisti. Taip įvyko, nes nieko konkretaus anapus sentimentalios abstrakcijos ir nebuvo. „Lie-tu-va“ nebuvo nieko daugiau kaip ženklas ar etiketė, sukelianti neapibrėžtą jausmų (pasididžiavimo, ilgesio, džiugesio) rinkinį, kurį kiekvienas savaip išgyveno, nelygu patirtys ir lūkesčiai.

Ezopiškumas šiandien niekur nedingo. Jis prisitaikė prie laisvės ir demokratijos sąlygų. Kaip anuomet, taip ir šiandien jis yra apsigyvenęs patriotiniame žodyne. Skirtingai nei anksčiau, tokio patriotizmo darbo laukas dabar daug platesnis. Jis persikėlė į mokyklas, interneto puslapius, sociali­nius tinklus.

Kai kalbame apie „patriotišką jaunimą“, taip ir įsivaizduojame jaunus žmones, kurių jausmai ir protai pripildyti tokių bendrų dalykų kaip „tauta“, „valstybė“ ar „Lietuva“. Tariant šiuos žodžius jie būtinai turėtų patirti jaudulį, turėtų užsidegti jų širdys ir kilti noras net gyvybę už tas vertybes paaukoti.

Tik toks jaunimas ir įsivaizduojamas kaip patriotiškas, ir tai atsispindi vyresnės kartos apžvalgininkų tekstuose, dažniausiai nerimastinguose, kaip kad šis: „Šiuo metu dėl vyraujančios „pop“ kultūros ir kitokio jaunimo požiūrio būti patriotu nemadinga, jei toks būsi, tave visi laikys keistuoliu bukagalviu ar dar kuo“. Dėl jaunimo patriotizmo stokos kaltinami ir kiti dalykai, kaip antai globalizacija, sunkios tarybinės patirties neturėjimas ir panašūs. Keliami uždaviniai (net valstybės mastu) tokį jaunimą formuoti.

Jaunimo, kuris patriotiškai sentimentalus, tikrai esama, turbūt ne vienam teko jo atstovų sutikti. Tiesa, juo vyresnių, juo mažiau. Pradėjus su šiuo jaunimu diskutuoti apie tai, kokius konkrečius darbus reikėtų padaryti, kad mums būtų geriau gyventi, anksčiau ar vėliau paminima, kad veikiant svarbu nepamiršti tautos ir valstybės. Konkretūs kasdienybės dalykai tarsi išsprūsta pro šias labai plačias gražių idėjų akis.

Tokio patriotiško jaunimo pasirodymai labai dailūs politiniuose, Seimo minėjimuose, viešuose renginiuose. Jie deklaruoja savo besąlygišką ištikimybę ir meilę tautai ir tėvynei. Vyriausioji tautos dalis džiaugiasi štai tokia puikia augančia pamaina. Veikiausiai manydama, kad tokiam jaunimui susidūrus su tikrove, meilė tėvynei išsilies į konkrečius darbus, o jaunystės jaudulys ir džiaugsmas nuves teisingu keliu.

Tačiau daug labiau tikėtina kas kita. Ir tam pavyzdžių esama jau šiandien. Pasididžiavimą ir džiaugsmą keliančios abstrakcijos ir bendrybės gali atvesti į tikrovės totalitarizmą arba nusivylimą. Tikrovės totalitarizmas reikštų tai, kad kaip patriotizmas tampa vertinamos pastangos išvalyti tikrovę nuo (tautinių, moralinių ar socialinių) apnašų, kurios gadina gražų tėvynės vaizdą. Vėlyvojo moksleiviškojo ar studentiškojo jaunimo superpatriotizmas, nacionalistų eitynės yra patriotinio auklėjimo produktas. Matyt, jis mokyklose iš tiesų nėra toks stiprus ir taip primygtinai brukamas, kad tokios eitynės ir superpatriotizmo apraiškos, prisiėmus tautos gynimo misiją nuo blogio, nėra labai masinis reiškinys.

Nemažiau pavojinga ir kita skambiojo patriotizmo pasekmė – nusivylimas gražiomis vizijomis, atsiribojimas nuo jų ir sąmoningas tapimas „nepat­riotu“, pasitraukimas į proginio pat­rio­tinio šurmulio paraštes. Skambusis patriotizmas beveik natūraliai veda į susvetimėjimą su tauta ir Lietuva, kurių išpuoštas ir išpuoselėtas vizijas jis pateikia. Skambusis patriotizmas jaunimui tarsi ir tepalieka šias dvi alternatyvas: tapti sentimentaliai pakylėtais ir pilietiškai labai aktyviais patriotais ar nepatriotais.

Skambusis patriotizmas yra išsikovojęs tokias tvirtas pozicijas, jog kitoks menkai ir įsivaizduojamas. Jis yra vertybė, viena „tradicinių“, ir niekas nedrįstų tuo abejoti. Tačiau klausti verta. Kiek patriotiškos ne mūsų šventės, o mūsų kasdienybė, ne džiaugsmai, skandavimai ir koncertai, o darbas ir veikla? Skambusis patriotizmas sakytų, kad patriotiška yra tai, kad skiri savo veiklą pilietinėms ir patriotinėms veikloms. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais populiariausia patriotinė veik­la yra įsijungimas į Šaulių sąjungą ir dalyvavimas jos veiklose. Kaip tam tik­ras patriotizmas gali būti vertinamas ir dalyvavimas akcijoje „Darom“, paramos Ukrainai teikimas ar net jos rinkimo organizavimas, tapimas mokyk­los tarybos nariu, įsijungimas į kokią visuomeninę organizaciją ir aktyvus veikimas joje. Mokyklas taip pat būtume linkę vertinti pagal tai, kiek jose aktyviai veikia mokinių organizacijos. Tiesa, tos veiklos tradiciškai priskiriamos „pilietiškumui“, tačiau toks pilietiškumas ir siejamas su patriotizmu.

Skambusis lietuviškasis patriotizmas patenka į lauką, jį siejantį su kitomis tradicinėmis vertybėmis. Pirmiausia – su krikščioniškumu. Tikras tautietis lietuvis patriotas turėtų būti taip pat ir katalikas, matomas mišiose ir kitose su religingumu siejamose veiklose, ginti, deklaruoti krikščioniškas vertybes.

Nepagrįsta būtų teigti, kad krikščioniškumas ir pilietinis aktyvumas yra nesvarbūs dalykai. Jie iš tiesų yra susiję su patriotizmu. Tačiau jei tai ir būtų patriotizmas, jis būtų labai skurdus: proginis ar praktikuojamas vien grupelės žmonių. Toli gražu ne visi gali būti pilietiškai aktyvūs, juo labiau tikėjimo praktikavimas gali nesisieti su meile Lietuvai.

O kaip su kitomis veiklomis ir gyvenimo pusėmis? Ar patriotiška yra kepti duoną ir bandeles? Tai nėra joks patriotinis veiksmas. Jei patriotizmas ir siejamas su kokia veikla ar darbu, tai turi būti „taurus darbas šaliai“ ar „atsidavimo tautai darbas“. Taip galėtų būti, jei bandelės būtų skirtos Ukrainos ar Lietuvos kariams, ir išdalinamos ar parduodamos. Tačiau jei duona ir bandelės kepamos tam, kad būtų parduotos, kad žmogus užsidirbtų pinigų ir gautų naudą, tai nėra joks pat­riotizmas. O jei žmogus kepa daug bandelių ir nori daug užsidirbti, tai net egoizmas ar „savanaudiškumas“, kaip Vilniuje sakome po mero rinkimų. O jei bandelės dar ir su uogiene ir labai gardžios, tai jau beveik šėtoniškas darbas, siekiant suvilioti pirkėją besaikiam vartojimui ir taip jį išnaudoti.

Vis dėlto ryšys tarp patriotizmo ir bandelių kepimo yra labai glaudus ir beveik tiesioginis. Panašiai kaip ir tarp patriotizmo ir gatvių šlavimo, mokymosi, namų statymo ir visų kitų panašių ir nepanašių veiklų. Tikras patriotas gali būti ir žmogus, kuris nenueina į nepriklausomybės minėjimus ir demonstracijas, jų nežiūri per televizorių, nedalyvauja visuomeninėse pilietinėse veiklose, apskritai nėra pilietiškas tomis prasmėmis, kurios išeina anapus jo kaip piliečio pareigų.

Dalykas, siejantis patriotizmą su kasdienybe, yra tai, kas senais laikais buvo vadinama gėrio idėja. Patriotas yra kiekvienas, kuris gyvendamas ar negyvendamas Lietuvoje stengiasi gausinti Lietuvos gėrį. Patriotiška yra kepti ne šiaip bandeles, o kuo geresnes bandeles, net jei to nereikia grynam pelnui pasiekti ir grynai naudai gauti, net jei tai pelną mažina. Patriotiška yra gerai nušluoti gatvę, net jei tai užima daugiau laiko nei nušluoti šiaip sau. Patriotiška yra pastatyti kokybišką ir gerą daugiabutį, net ir žinant, kad pastačius prastą (nepatogaus išplanavimo, plonomis sienomis ir pan.), butai jame vis tiek būtų išparduoti. Taip dirbami darbai yra skirti ne vien sau ir savo interesui, bet ir galvojant apie kitus: apie kasdienius bandelių valgytojus, vaikščiotojus ar gyventojus butuose. Taip galvojama apie kitus, kurie gyvena greta, tai yra – apie tautą. Tokia tauta nėra abstrakcija, bet įgauna konkretų pavidalą valgytojo, pirkėjo, praeivio asmenyje, net jei kaip žmonės jie nėra jokie draugai, pažįstami ir artimieji.

Šį patriotizmą galima pavadinti „kasdieniu“. Jis glaudžiai susijęs su krikščioniškumu. Tačiau ne ta aptartąja demonstratyviąja, o kasdiene prasme: kaip veikimas ir kitų labui, artimo paisymas. Jam negali pakenkti globalizacija ar populiarioji kultūra, nes ir viena, ir kita ištirpsta kasdienybėje ir gali tapti patriotizmo dalimi.

Kasdienis patriotizmas atveria labai plačią veiklos ir gėrio programą. Jis suteikia turinį dalykams, kurie šiandien yra tapę abstrakcijomis ar tuščiomis frazėmis. Pavyzdžiui, patriotinis auklėjimas, kuris pirmiausia ir turi vykti šeimoje, yra gerų ir jautrių kitiems bei aplinkai žmonių auklėjimas. Tokių, kurie kasdienybėje gebėtų atskirti geresnius dalykus nuo blogesnių ir jaustų žmogišką pareigą stoti į gėrio pusę, savo gyvenime kurti gerus dalykus bei gerai daryti darbus, kurių imasi. Meilė Lietuvai taptų ne sunkiai apibrėžiamas sentimentas, o remtųsi į tokias dorybes kaip geranoriškumas, noras išsivaduoti iš blogio ir savo veiksmais dauginti gėrį. Tauta įgautų konkretų pavidalą asmenyje visų gyvenančių ir gyvenusių: ne vien kovojusių už laisvę, bet ir stačiusių miestus, kūrusių poeziją ar vien besistengusių nugyventi padoriai.

Naujasis židinys