Istorija dažnai būna negailestinga ir kupina klaidų, kurios laikui bėgant tampa išmoktomis pamokomis. Sunku surasti painesnį ir skaudesnį, bet tuo pačiu metu artimesnį ir gilesnį ryšį nei tas, kuris sieja Izraelio ir Lietuvos valstybes, žydų ir lietuvių tautas.

Izraeliui kuriant savąjį valstybingumą, Lietuva tapo totalitarinių režimų įkaite, kurioje istoriniai procesai ir įvykiai keitė vienas kitą nepalikdami vietos racionalumui. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir sugrįžus į laisvės ir demokratijos skleidėjų gretas, šešėlyje liko daugybė tamsių dėmių.

Šimtmečius Lietuvoje puoselėta įspūdinga litvakų kultūra buvo nušluota karo beprotybės. Karas atnešė ne tik milijonus aukų ir tautos kaltės jausmą, bet ir užmaršties vilionę. Lietuva pasistengė pamiršti tamsius istorijos etapus, o žydų tauta negalėjo taip lengvai atleisti Holokausto akivaizdoje dalies lietuvių demonstruoto šaltakraujiškumo ir kraupaus prisitaikėliškumo.

Į užmarštį nuslinko daugybė tautų bendrystės ženklų, iki šiol leidžiančių atpažinti milžinišką litvakų įtaką tiek socialiniam, tiek kultūriniam, tiek netgi kasdieniškų ritualų Lietuvos paveldui. Tam, kad užmaršties dulkės būtų nupūstos, prireikė naujos, vakarietiškos kartos, sugebančios susitaikyti su istorine atmintimi.

Panašu, kad šis procesas vyksta vis sparčiau ir Izraelio bei Lietuvos santykiai, grindžiami istoriniais saitais, pereina į ateities perspektyvos lygmenį. 25 laisvės metai padėjo subręsti ne tik naujai Lietuvos kartai, bet ir diplomatiniais, ekonominiais ir kultūriniais keliais priartino dvi istoriškai labai artimas tautas.

Galime pasidžiaugti, kad po ilgų nesusipratimo ir ne visada aiškaus dialogo metų Lietuvoje pagaliau atidaryta Izraelio ambasada. Izraelio įmonės atranda Lietuvos rinką, o Lietuvos gamintojams atsiveria keliai į Izraelį.

Tarptautiniame lygmenyje Izraelio ir Lietuvos pozicijos vis dažniau sutampa tiek kovos su terorizmu, tiek saugumo klausimais. Dvišalė partnerystė tampa ne tuščiu lozungu, o darbais pagrįstu procesu.

Lietuvai reikia kuo daugiau Izraelio. Kuo daugiau nedidelės, bet labai modernios ir stiprios valstybės, besikaunančios už savo išlikimą, gerosios patirties ir įtakos. Lietuvai reikia mokytis Izraelio piliečių patriotiškumo, gebėjimo veikti sudėtingomis sąlygomis, klestėti ir užtikrinti saugumą net nuolatinio pavojaus fone.

Džiugu matyti, kad dvišalės partnerystės ir žemėlapyje neapibrėžtos, bet kultūroje ir žmonių mintyse tvyrančios kaimynystės naudą įžvelgia ir Izraelis. Lietuvą atranda verslininkai, turistai, savo istorinius pėdsakus čia suranda ne tik kažkada gyvenę litvakai, bet ir jų artimieji, jaučiantys ryšį su senelių ar prosenelių žeme.

Statomi nauji tiltai, jungiantys kartas, kurios jau išmoko istorijos pamokas ir neleis klaidoms kartotis. Žinoma, politikų atsiprašymai ir rodomas dėmesys visada turi savo simbolinę vertę, tačiau tikrąjį ryšių stiprumą parodo noras kartu kurti ateitį ir rengti bendrus projektus.

Lietuva privalo puoselėti ir išlaikyti litvakų kultūros prisiminimą, atrasti kaimyninės patirties aukso grynuolius savo tautiniame audinyje. Tuo pat metu, šalia šių iš istorijos glūdumos plaukiančių detalių atsiranda ir naujais projektais vis labiau stiprinama partnerystė.

Izraelį ir Lietuvą sieja kova už laisvę, amžina grėsmės nuojauta ir didinga laikysena pavojaus akivaizdoje. Dar svarbiau, kad šalis artina ne tik istorija, bet ir dabarties geopolitiniai procesai, nežadantys ramaus gyvenimo už laisvę, demokratiją ir žmogaus teises besikaunančioms šalims.

Panašu, kad bandantys perrašyti istoriją savo naudai pagaliau sutramdyti, o vis daugiau laisvės ir galios įgauna tie, kurie nori kurti naują istoriją, remdamiesi pagaliau sveiku protu įžvelgtais panašumais bei patirtimis.

Būtent šiame fone atstumas, skiriantis Jeruzalę ir Šiaurės Jeruzalę, vis labiau menksta. Kol kas tai dar tik vilties žodžiai, tačiau tikiuosi, kad Izraelio ir Lietuvos kaimynystės idėja taps ne tik gražia fikcija, bet ir tikro, abipusio jausmo dalimi.

Paulius Gritėnas, portalo 15min.lt užsienio naujienų redaktorius