Istorijoje stebuklais įprasta vadinti įvykius, kurių niekas negalėjo numatyti, kurie pribloškia savo neįtikėtinumu. Ir nebūtina pereiti Raudonąją jūrą nesušlapus kojų. Istoriografijoje vyrauja nuomonė, kad istorijoje galima šį bei tą numatyti: imperijų, totalitarinių režimų žlugimus, bręstančias revoliucijas, ekonomines krizes, net pasaulinius karus. Pavyzdžių rastume begales tik žvilgtelėję į pasaulio politinį žemėlapį, bet Lietuvos ir Izraelio atvejis yra ypatingas, nes jis – ne iš „procesų”, geopolitinių „dėsnių” srities. Izraelio ir Lietuvos valstybės XX amžiuje –  istorijos stebuklai, kuriuos sukūrė prisiekę idealistai. Jos atgimė iš minties: istorinio, religinio, filologinio sapno. Niekas taip neprieštarauja marksizmo teorijai, kaip Lietuvos ir Izraelio pasirodymas XX amžiuje. Marksistai tvirtindavo, kad pirma kuriasi materialinė bazė, o po jos atsiranda antstatas. Suprask, bus kapitalas – atsiras menai, kultūra, modernios tautos. Anot sovietinio mito – Lietuvos Respubliką 1918 metais sukūrė buržuazija, kurios... nebuvo. To meto lietuviškiems kapitalistams suskaičiuoti būtų užtekę vienos rankos pirštų. 2018 metais Izraeliui sukaks – 70, Lietuvai – 100  metų. Jaunos, bet ir labai senos, ypatingai Izraelis, šalys. Sunku pasakyti, kas turėjo daugiau laiko – izraeliečiai ar lietuviai? Sovietinės okupacijos penkiasdešimtmetis perša mintį, kad laiko kurti savo valstybę lietuviai turėjo mažiau, nors per okupaciją didesnė tautos dalis nebuvo išstumta iš savo žemės.                            

Startuota panašiu laiku. Palestinofilų sąjūdis „Siono mylėtojai” prasideda tuo metu, kai Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius Lietuvoje sėkmingai nugali kaimo neraštingumą, netiesiogiai paruošdamas dirvą Jono Basanavičius įkvėptam aušrininkų tautiniam judėjimui. Nors palestinofilai nuosekliai vyko ar skatino vykimą į Pažadėtąją žemę, apie atkursimą valstybę kalbėta nedaug. Aušrininkai taip pat vengė radikalumo, koncentravosi į lietuvių sąmonėjimo stiprinimą, kalbos išsaugojimą. Nepamirština, kad žydiškas šaknis turintis Lietuvos dainius Adomas Mickevičius emigracijoje Paryžiuje iškėlė mintį, kad žydai turi teisę grįžti į Izraelio žemę ir atkurti savąją valstybę. Vienas garsiausių Lietuvos palestinofilų – kėdainiškis Mošė Lilienbliumas (1843-1910). Viena centrinių Jeruzalės gatvių yra pavadinta jo vardu. Vėliau palestinofilai prisijungė prie sionistų, kaip aušrininkai prie varpininkų.

Su kokia didžiausia kliūtimi susidūrė lietuvių tautinio judėjimo ir žydų sionistų lyderiai? Su skeptišku klausimu „Kam to reikia?” Tautinės valstybės sukūrimui tiek lietuviai, tiek žydai turėjo didžiulę opoziciją. Lietuvos elitas buvo politinės lenkų tautos dalis ir savo ateitį tematė tik Abejų Tautų Respublikos atstatyme. Būti lenku reiškė būti civilizuotu europiečiu, būti lietuviu – tapatinti save su atsilikusiu kaimu. Tik nedidelė dalis bajorijos suprato, kad jų protėviai kadaise kalbėjo lietuviškai, kad Lietuvos kaimo pagrindu baigia formuotis moderni lietuvių tauta, verta atskiros, nepriklausomos valstybės. Taigi, pirmą kartą istorijoje kaimiečiams teko kurti valstybę iš esmės be elito palaikymo. Žydams buvo dar sunkiau. Dalis žydų buvo linkę minimaliai išlaikyti tik savo religiją, namuose vartodami didžiųjų Europos tautų kalbas bei persiimdami tų tautų kultūra. Pagunda tapti Amerikos, Prancūzijos, Vokietijos ar net kylančios Rusijos elitu buvo labai didelė. Šiai gana skaitlingai žydų grupei sionistinės idėjos labiau priminė kliedesius nei neišvengiamą tautos viziją. Atsikvošėjimas prasidėjo tik po Alfredo Dreifuso (1859-1935) bylos ir pogromų Rusijoje.

Jidišistai įsitvirtino kaip lojalūs šalių piliečiai, siekiantys žydų kultūrinės autonomijos – įsišaknyti gyvenamojoje valstybėje, dirbti jos labui, bet jokiu būdu neasimiliuotis, kurti savo kultūrą, švietimą jidiš kalbos pagrindu. Jų mėgiamas posakis buvo „Mano tėvynė – jidiš kalba”. Prisiminkime kad ir JAV bei Europoje kurtus filmus jidiš kalba. Buvo ir Bundas, socialistai, siūlantys kurti socialine lygybe pagrįstą žemiškąjį rojų šalyje, kurioje gyvenama. O kur dar anarchistai, eserai, socialdemokratai, menševikai, bolševikai, susiurbę šitiek vėliau nutautėjusio talentingo ir energija trykštančio žydų kilmės jaunimo! Dalis bundininkų vėliau bus priversti pereiti į bolševikų pusę. Buvo ir emigracijos į JAV kelias, asmeninės laisvės ir laimės, saviraiškos kelias, besiderinantis su jidiš kultūros vystymosi perspektyva. Sionistai susidūrė su didžiule opozicija.

Be to, judėjimo pradžioje buvo iškeltas ir žydų valstybės sukūrimo Ugandoje projektas, tik vėliau jis buvo galutinai atmestas. Panašiai kaip K. Pakštas dar prieš karą siūlė lietuviams įkurti atsarginę tėvynę, nes Rytų Europoje niekad nebus saugu. Madagaskaras, Britų Hondūras. Kitas dalykas – sionizmo judėjimas nebuvo vienalytis: religiniai, dešinieji sionistai, sionistai socialistai. Lietuvių nacionalinio judėjimo dešinysis sparnas nesutarė su socialdemokratais, spaudoje vienas kitą juodindavo, net skųsdavo. Ir lietuvių nacionalinio judėjimo, ir žydų lyderiams reikėjo bent minimalios skirtybių vienybės, kad jų iškeltoji idėja atrodytų patraukliai  ir galėtų į savo pusę patraukti bent dalį žmonių iš tokios konkurencingos terpės. O kur dar paprasčiausias abejingumas, šimtmečius besiformavęs prisitaikėliškumas... Tas Kam to reikia?”

Lietuviams reikėjo įtikinti savus, kad viešajame gyvenime būtina kalbėti lietuviškai, kad lietuvių kalba galima rašyti mokslo veiklus, kurti literatūrą, turėti kokybišką periodiką. Suvalkų, Marijampolės gimnazistai, kunigų seminarijų klierikai net gatvėje gėdindavosi kalbėti lietuviškai – palaikys kaimiečiais, neišprususiais. Kitas dalykas – lietuvių kalba dar nebuvo sunorminta. Buvo neaišku, kokios tarmės pagrindu kurti lietuvių bendrinę kalbą. Kalbininkas Jonas Jablonskis tam pašventė visą savo gyvenimą. Lietuviai galutinai bendrinę lietuvių kalbą įtvirtino tik ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Anot populiaraus posakio, A. Smetona paliko Lietuvą lietuvišką. Kauno restoranuose šlagerius dainuoti lietuvių kalba pradėta tik 1929 metais. Į laikinąją sostinę atvykęs vilnietis Danielius Dolskis (1891-1931), per tris mėnesius išmokęs lietuvių kalbą, ja ir uždainavo, populiarius to meto šlagerius bei žydiškas daineles adaptavęs lietuvių auditorijai.  

Kaip būsimi lietuvių inteligentai slaptuose būreliuose mokėsi bendrinės lietuvių kalbos gramatikos, o lietuvybėn atsivertę bajorai – ir pačios lietuvių kalbos, taip sionistai, besirengiantys išvykti į Palestiną, mokėsi hebrajų. Izraeliečių jablonskis – litvakas Leizeris Perelmanas (slpv. Eliezer Ben Jehuda, 1858-1922), taip pat turėjęs įrodinėti, kad įmanoma sukurti modernią hebrajų kalbą, tinkamą naudoti ne tik maldai, judaizmo studijoms, bet ir kasdienybėje. Jis sąmoningai atvyko į Jeruzalę, su žmona ir savo vaikais tesikalbėjo tik hebrajiškai, pirmasis persikėlėliams dėstė hebrajų kalbą ir visą gyvenimą rengė hebrajų žodyną. Jo paskutinis, 16–tas tomas išleistas 1959 metais. Niekas taip necementavo naujos Izraelio valstybės kaip hebrajų kalba. Juk aškenaziai kalbėjo jidiš, sefardai – ladino, didžioji dalis – pagrindinėmis europiečių kalbomis, o penktajame dešimtmetyje netgi lietuvių. Hebrajų kalbai priešintasi ir Palestinoje – prieš Ben Jehudos veiklą buvo organizuojamos net demonstracijos, kam šis neva išniekina šventąją kalbą, traukdamas ją ne tik į mokslo, bet ir į kasdienybės vartoseną.

Paradoksali situacija dėl žemės – nedaug kas Lietuvoje žino, kad didžioji dalis Palestinoje įsisavintos žemės buvo nupirkta. Žemę supirkinėjo Žydų Palestinos kolonizavimo bankas, tarp kurio steigėjų ir valdytojų buvo iš Darbėnų kilęs Dovydas Volfsonas (1856-1914) ir baronas Džeimsas Edmonas Rotšildas (1845-1935). Pirmieji kibucai, ješivos, net naujieji miestai buvo įkurti ant išpirktos žemės. Lietuviai gyveno ant savo žemės, bet daugiau nei pusę jos valdė naujajai valstybei nelojalūs dvarininkai. Tik 1923 metais Žemės reforma lietuvius galutiniai pavertė ir žemės savininkais.                                                                                 

Abi tautos išgyveno žemės kolonizavimo, įdirbimo epopėją. Lietuvoje visą tarpukarį vyko melioracijos darbai, pelkėtų dirvų, krūmynų vertimas derlinga žeme. Prisiminkime po 25 hektarus žemės gavusius savanorius. Šios epopėjos atmintis atsispindi Juozo Baltušio, Petro Cvirkos, Mariaus Katiliškio, net Hermano Zudermano kūryboje. Palestinoje – drėkinimo sistemų kūrimo, medžių sodinimo darbai. Koks turėjo būti naujojo gyvenimo troškimas, jeigu jaunas sionistas ryždavosi pasisamdyti pas lietuvį ūkininką, kad išmoktų arti, sėti, prižiūrėti gyvulius? Tuo metu tai buvo masinis reiškinys. Jaunos sionistės pirštai, anksčiau tepažinę liečiamų knygų puslapius ar rojalio klavišus, dabar melžia ožkas, sodina apelsinus, renka, ravi. Ir šie jaunuoliai nuolat šypsosi. Pažiūrėkite senąsias kino kronikas. Niekas taip nepakeri, kaip tie laimingi, spindintys besišypsančių jaunų sionistų veidai.

Ypatingą svarbą Izraelio ir Lietuvos atkūrimui turėjo privačių asmenų finansinė parama. Nei sionistų, nei lietuvių judėjimų nerėmė slaptosios žvalgybos – čia ne revoliucinės partijos ar teroristų grupės. Petras Vileišis – tai Lietuvos Džeimsas Edmonas Rotšildas, daugiau nei 70 % savo uždirbto pelno paaukojęs lietuvybei. O kiek tarpukario gimnazijų, prieglaudų pastatyta už suaukotas lėšas? Pirmojo pasaulinio karo nuniokoti miesteliai labiausiai atstatyti už Amerikos žydų surinktas aukas savo giminaičiams ar tiesiog tautiečiams Lietuvoje. Kalbant apie paramą, svarbu nepamiršti, kad sionizmo pradininką Teodorą Herclį (1860-1904) daug kas laikė kone pamišėliu, svajotoju – niekas pirmasis nenorėjo atsegti savo piniginės tokiam „abejotinam” projektui. Bene tas pirmasis ir buvo jau minėtas darbėniškis Davidas Volfsonas, vėliau iš Herclio perėmęs valdžios vairą, pasiūlęs Izraelio vėliavos projektą bei įtikinęs pinigus pavadinti senuoju pavadinimu – šekeliais. Dar neseniai Lietuvoje buvo galima sutikti senukų, kurie prisimindavo žydiškas sionistų aukų dėžutes, – sionistai užsukdavę net pas lietuvius.

Lietuviai neturėjo miestiečių luomo. Kad taptų modernia tauta, turėjo miestuose įsigyventi, persisemti jų kultūra. Daug ko tada mokytasi iš žydų, kaip kad sionistai mokėsi iš lietuvių ūkininkų. Žydai iš esmės buvo miestiečiai, bet Palestinoje modernius miestus turėjo pasistatyti. Tel Avivo istorija prasidėjo tik 1909 metais. Kaip ir Kaunas, jis turi unikalius bauhaus stiliumi pastatytus kvartalus. Žemė sena, o kone visi miestai Izraelyje jauni.

Beveik viskas šiose šalyse buvo pradėta nuo nulio. 1907 metais iš Varnių kilęs Baruchas Šacas (1867-1932) Jeruzalėje įkuria pirmąją meno ir amatų mokyklą „Bezalel”, o lietuviai panašiu laiku organizuoja namų ūkio, bitininkystės, mokytojų  kursus. 1923 metais Kaune atsidaro lietuviškas universitetas, po metų įsikuria technikos universitetas „Technion“ Haifoje, o 1925 metais – Hebrajų universitetas Jeruzalėje. Tais pačiais metais – Žydų mokslinis institutas JIVO Vilniuje, tuo metu dar naivumu neapkaltinamų jidišistų veiklos vaisius. Prie visų Izraelio mokymo įstaigų prisidėję ir litvakai – kas dovanojo žemę, kas rėmė finansiškai ar dovanojo savo bibliotekas.

Abejų tautų neturėta ir savojo valdininkų luomo. Neturėta savos karininkijos, policijos, žvalgybos ir daugelio kitų profesijų, būtinų valstybės funkcionavimui.

Lietuviai kariškiais tapo Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose. Bręstant Izraelio valstybės susikūrimui Josifas Trumpeldoras (1880-1920) atsirado kaip buvęs Rusijos ir Japonijos karo didvyris, kiti kariai – buvę Rūdininkų girios sovietiniai partizanai ar l6-osios lietuviškos divizijos veteranai, o dauguma – Antrojo pasaulinio karo JAV ir Britanijos žydų kilmės karininkai. Abi šalys savo armijas ginklavo kontrabandos keliu. Abi tik susikūrusios kariuomenės į visišką priešų apsuptį: lietuviai kovėsi su bermontininkais, bolševikais, lenkais, turėjo malšinti lenkų karinės organizacijos POW maištą, bolševikų organizuojamus kareivių bruzdėjimus. Izraeliui tik paskelbus nepriklausomybę 1948 metais jį užpuolė Egiptas, Transjordanija, Sirija, Saudo Arabija, Libanas, Irakas. Egipto armijos sudėtyje dalyvavo ir Sudano pulkas, net Jemenas buvo paskelbęs karą. Atsilaikyta, o pagal „dėsnius“ abi valstybės turėjo būti visam laikui ištrintos iš pasaulio politinio žemėlapio.

Lietuvius ir izraeliečius vienija ir nematoma, kone mistinė Jeruzalės ir Vilniaus ašis, jų paralelė. Ne tik dėl miestų pasaulinio unikalumo, bet visų pirma dėl pačių miestų mito svarbos tautinei lietuvių ir žydų savimonei. Pirmą kartą dėmesį į tai atkreipė 1992 metais į Lietuvą atvykęs Izraelio Kneseto pirmininkas, šiaulietis Dovas Šilanskis (1924-2010). Krikščionys, musulmonai pabrėžia Jeruzalės svarbą, bet jie neturi posakio „Kitais metais Jeruzalėje“. Ne baltarusiai ar lenkai, o lietuviai su neįtikėtina kantrybe pasauliui nepaliaujamai 20 metų kartojo „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ – net pogrindiniai lietuviai komunistai. Nors visos tautos apie šiuos miestus kūrė eiles, dainas, šie miestai atsispindi ir jų vizualiuosiuose menuose, bet tik lietuviai ir žydai Jeruzalę ir Vilnių nešiojasi savo širdyse, tapatindami šiuos miestus su savo valstybių pradžia, tautos ištakomis. Abu garsiosios Izraelio dainų kūrėjos Naomi Šemer (1930-2004) tėvai buvo vilniečiai. Tai ji sukūrė neoficialųjį Izraelio himną „Auksinė Jeruzalė“ (Jerušalaim šel zahav). Beje, praėjus dviem savaitėm po pirmojo dainos atlikimo, prasidėjo Šešių dienų karas, po kurio Jeruzalė buvo sugrąžinta Izraeliui.

Vytautas Toleikis, pedagogas