Balandžio 23 dieną liturginiame kalendoriuje minimas šv. Jurgis, todėl žvilgsnis nejučia nukrypsta į vėlyvosios gotikos perlą Kauno santakoje – Šv. Jurgio Kankinio bažnyčią ir konventą. Daugelį sovietmečio metų buvusi nušiurusiu sandėliu, šiuo metu bažnyčia atgauna savo tikrąjį grožį. Vienuolyno gvardijonas brolis Paulius Bytautas OFM pasakoja apie brolių indėlį į XVI a. kauniečių sielovadą ir atkuriamuosius šio sakralinio paminklo darbus.

Kauno santaka buvo pirmoji vieta, kurioje XV a. įsikūrė mažesnieji broliai. Kokia buvo brolių veiklos reikšmė to meto kauniečių sielovadoje?

Pirmieji broliai bernardinai į Kauną atvyko 1467 metais, o į Vilnių Nerimi nuplaukė po metų. Kauno seniūnas broliams padovanojo namelį, kuriame jie ir apsigyveno. Kai viename aukšte nebeužteko vietos, broliai XV a. pabaigoje pasistatė antrą aukštą su koplyčia, kurioje tebesimeldžiame iki šiol. Prieš metus, kai atlikome tyrinėjimus, buvo atrastos rombo formos plytelių grindys, vienos seniausių Lietuvoje. Tai liudija apie brolių bernardinų įsikūrimą ir gyvenimą.

Kauniečiai labai mylėjo brolius ir buvo apstulbinti, kai šie pastatė gotikinę Šv. Jurgio bažnyčią, nes tuo metu visi miestelėnai gyveno mediniuose vieno aukšto namukuose. Broliai, nepaisant visapusiško išsilavinimo ir išminties, buvo prieinami ir paprasti, nusimanė ne tik „švariose“ srityse, kaip kad teologija ar filosofija, bet mokėjo gaminti ir plytas, mūryti, išmanė stalių amatą. Galima sakyti, kad broliai bernardinai išmokė kauniečius mūro darbų.

Tada broliai išnuomojo savo plytinę miestelėnams verslininkams, kurie gamindavo plytas ir dalį atiduodavo broliams, o dalį parduodavo. Rokuose iki šiol yra plytinė. Praktiškai nuo Šv. Jurgio bažnyčios prasidėjo Kauno statyba ne iš medžių, bet iš plytų.

Šv. Jurgio konventas buvo ir Kauno senamiesčio gyventojų ugdymo, tikybos, religijos sklaidos vieta. Anuo metu Lietuva buvo dar gana pagoniškas kraštas. Nors jau prieš šimtą metų buvo priėmusi krikštą, tačiau kur ne kur vis dar kūrenosi aukurai, kuriuos prižiūrėjo vaidilutės.

Miestiečiai labai mylėjo šią bažnyčią, stengėsi joje turėti savo altorius ir kriptas. Pirmasis 1586 m. bažnyčioje buvo palaidotas klebonas Eitvilaitis. Daug kitų žinomų miestiečių dosniai aukojo bažnyčiai ir pirkdavo kriptas savo šeimoms.

Koks buvo pirmųjų brolių bernardinų santykis su lietuvybe?

Broliai bernardinai labai mylėjo Lietuvą ir daugelis buvo lietuvninkai, stengėsi palaikyti lietuvybę. Ir Kauno, ir Vilniaus vienuolynuose bernardinai pirmieji pradėjo mokyti žmones melstis „Tėve mūsų“ maldą lietuviškai, o ne lenkiškai ar lotyniškai. Liturgija ir brolių homilijos taip pat buvo lietuviškos, tai buvo neįprasta kitose parapijose. Broliai norėjo būti labai arti lietuvių tautos. Jei įdėmiai pažvelgtumėte į Šv. Jurgio bažnyčios puošybą, pamatytumėte, kad visų kolonų arkos ištapytos rūtomis. Štai kaip arti širdies mūsų broliams buvo tautiškumas ir lietuvybės supratimas.

Kiek žinoma, broliai aktyviai bendradarbiavo su įvairiomis gildijomis, pasauliečių brolijomis. Kokios grupės tuo metu veikė prie brolių ir kodėl būtent Šv. Jurgio konventas buvo kauniečių traukos centras?

Grupinis portretas

Prie brolių glaudėsi ir siuvėjai, ir kirpėjai, ir bačkoriai, ir parako bei patrankų gamintojai. Visos tuo metu Lietuvoje buvusios gildijos veikė ir prie mūsų bažnyčios. Jie ne tik turėjo savo altorius, prie kurių dalyvaudavo šv. Mišiose, tačiau ir rinkdavosi konvento patalpose. Broliai priimdavo visus, kurie norėdavo tarnauti Dievui ir Bažnyčiai bei patys tobulėti.

Bernardinai tuo metu buvo visapusiškai išsilavinę, išmanė filosofiją, teologiją, meną. Miestiečiams buvo labai įdomu ateiti pabendrauti su jais. Broliai beveik visą nuo maldos liekantį laiką skirdavo bendrystei ir pokalbiams su žmonėmis, rekolekcijoms, susikaupimo valandoms.

Tą pačią tradiciją palaikome iki šiol. Šv. Jurgio konvente renkasi ir Šventojo Rašto grupelė, ir socialinės globos grupė, šeimų bendruomenė, Al – anono grupė, pasauliečiai pranciškonai ir pranciškoniškasis jaunimas. Kaip ir anksčiau, esame atviri visiems, ne vien Dievą mylintiems, bet ir Jo dar neatradusiems žmonėms.

Menotyrininkė Laima Šinkūnaitė kaip ypač vertingą meno paminklą nurodo centrinį altorių su Jesės medžiu. Ar planuojami jo restauravimo darbai?

Labai dėkoju mūsų arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, kad arkivyskupija mums grąžino visas ansambliui priklausiusias vertybes, saugotas Dailės muziejuje. Tad dabar atgavome beveik viską, išskyrus porą paveikslų, laikomų Vilniaus Dailės muziejuje. Paprašėme grąžinti tuos du paveikslus, kurie turėtų puošti sakyklą.

Valdo Kilpio nuotrauka

Nuostabus 1701 metais pastatytas medinis altorius vadinamas „Dangiškąja Jeruzale“. Dabar, kai buvo atverti sovietiniais laikais užmūryti presbiterijos langai, atsivėrė jo grožis ir viršutinė dalis. Tikimės, kad atsiras ir geradarių, kurie padės restauruoti šį nuostabų altorių.

Dar reikia pagalvoti, kokio amžiaus bažnyčią mes atstatome: ar XV amžiaus, iš kurios yra išlikusios tik išorinės sienos, ar XVII a. vidurio, kai bažnyčia pasipuošė visais altoriais, ar tokią, kokia buvo atkurta po gaisrų? Greičiausiai bus atkurtas tarpsnis nuo XVI a. pabaigos iki XVIII a. vidurio.

Kokie darbai atliekami šiuo metu?

Per vasarą ypač stengsimės užbaigti stiklinti visus langus. Taip pat norime pabaigti tvarkyti presbiteriją ir pradėti restauruoti altorius. Taip pat savo pajėgomis tvarkome antrąjį brolių gyvenamą vienuolyno aukštą bei trečiąjį, kur norime įrengti maldos kambarius ir patalpas gyventi piligrimams. Jau radome rėmėjų Šv. Antano altoriui ir sakyklai (ambonai) restauruoti, iš kurios vėliau kunigai sakys homilijas.

Mano nuomone, restauruota Šv. Jurgio bažnyčia atrodys net įspūdingiau nei Vilniaus Bernardinų bažnyčia, nes joje išlikę daug daugiau meno vertybių negu Bernardinuose.