Kodėl jaunuoliai pasiduoda radikalizmui, tampa teroristinių organizacijų nariais, skelbia ekstremistines doktrinas ir ryžtasi pasibjaurėtinam smurtui? Šie klausimai buvo aptariami balandžio 23 dieną Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Debatuose dalyvavo ir Šventojo Sosto stebėtojas Jungtinėse Tautose arkivyskupas Bernardito Auza.

Kalbant apie jaunimo „radikalizavimą“, galvoje galima turėti, pavyzdžiui, neonacistinį judėjimą Vokietijoje, tačiau dabartiniame kontekste akys pirmiausia krypsta į Artimuosius Rytus, į Siriją ir Iraką, kuriose šiuo metu kaunasi daug valstybių, grupių ir jėgų. Iš jų savo sėkme išsiskiria teroristinė islamistinė grupuotė „Islamo valstybė“ – tiesa, kuo daugiau ši sėkmė auga, tuo daugiau nekalto kraujo praliejama, milijonų gyvenimai daužomi į šipulius.

Jei yra daugybė tokių, kurie stoja į „Islamo valstybės“ gretas dėl šantažo ir jėgos panaudojimo, dėl galimybės užsidirbti, šios grupuotės sėkmė didele dalimi remiasi sėkmingu rekrūtavimu, naudojant internetą, socialinius tinklus, interneto portalus. Ir per juos pasiekiama daug jaunuolių, kurie indoktrinuojami ir radikalizuojami, o vėliau stengiasi atvykti į Siriją ir Iraką, siekdami tariamos „kankinystės“ su kalašnikovu rankose.

Spėjama, kad 2015 metų pradžioje iš svetur į Siriją ir Iraką atvykusių kovotojų skaičius viršijo 20 000 iš maždaug 50 valstybių. Atvykusieji iš Europos, turimais duomenimis, sudaro apie penktadalį.

Tarptautinio radikalizmo studijų centro direktorius profesorius Peteris Neumannas, kalbėjęs JT Saugumo Tarybos debatuose, negalėjo nurodyti vienos kurios priežasties, dėl kurios jaunuoliai yra patraukiami ekstremistinių ideologijų. Domintis tais, kurie iš Europos išvyko kariauti už „Islamo valstybę“, galima pasakyti, kad vieni buvo pamaldūs, bet kiti – ne. Vieni turėjo socialinių problemų, kiti – ne. Vieni pirmiausia troško dirbti humanitarinėje srityje, kiti ieškojo nuotykio. Ne vienas buvo gavęs gerą išsilavinimą ir turėjo geras gyvenimo perspektyvas. Galbūt daugeliui bendra tai, kad „jautėsi ne savo vietoje“ europietiškose visuomenėse, bet vien to nepakanka paaiškinti, kodėl tampama ekstremistais.

Nacionalinių mokslinių tyrimų centro Paryžiuje antropologijos skyriaus direktorius Scottas Atranas tvirtino, kad „Islamo valstybė“ daugeliui jaunuolių sugebėjo įsiteikti kaip vienintelis kanalas, per kurį jiems verta gauti žinių apie Koraną ir islamą, interpretuojamų ekstremistiškai, ignoruojant ar nuvertinant kitas interpretacijas.

„Skurdas, išprusimo trūkumas ir silpni šeimos ryšiai“ sudaro palankią dirvą jaunuolių radikalizavimui, įsitikinęs Jordanijos princas Al Hussein Bin Abdullah II, kuris vadovavo Saugumo tarybos posėdžiui ir kuris yra labai gerbiamos islamo pasaulyje, su pranašu Mahometu susijusios šeimos palikuonis. Taip pat, profesoriaus Neumanno nuomone, reikia remti šeimas – nes dažnai jos yra vienintelės, kurios dar turi bent kokią įtaką savo vaikams. Žinoma, reikia ekstremizmui pasipriešinti ir internete.

Šventojo Sosto delegacijos vadovas arkivyskupas Bernardito Auza savo kalboje taip pat išryškino šiuos aspektus: reikia padėti šeimoms ugdyti savo vaikus ir atsverti radikalizmą. Šeima yra pirmoji vaiko ugdytoja. Svarbūs ir kiti elementai – pirmiausia pripažinimas, kurio dabar kai kuriose šalyse trūksta, kad ekstremistinės ideologijos sklinda ir kelia pavojų; reikia subalansuotos politikos ir ekonomikos, kurios nemaitintų visuomenės grupių pasidalijimo, ideologiškai ar ekonomiškai, neįstumtų vienų į beviltišką padėtį, bet skatintų sveiką sambūvį. Pasak jo, yra norinčių minimizuoti tikėjimo vaidmenį, bet reikėtų veikti priešingai – religijos gali veiksmingai pasipriešinti ekstremistų iškraipymams, paneigti prievartos pateisinimą religijų vardu.