Gydytojas psichiatras Andrejus Gnezdilovas, gyvenantis Sankt Peterburge, save vadina Daktaru Balu. (Pagal apysakos „Mauglis“ veikėją lokį Balu). 75-erių gydytojas yra medicinos mokslų daktaras, Esekso universiteto Anglijoje garbės daktaras. 1963 m. A. Gnezdilovas baigė Leningrado pediatrijos institutą. Vėliau tapo psichiatru. Jau keturiasdešimt metų dirba su onkologiniais ligoniais. 1990-aisiais Sankt Peterburge įsteigė pirmąjį hospisą Rusijoje. A. Gnezdilovas – tikras Sankt Peterburgo „pasakininkas“, visuomenės veikėjas ir naujų psichoterapijos metodų „generatorius“ – pasakų, įvaizdžio, varpų garso terapijos.

Gydytojas A. Gnezdilovas šiemet balandžio 15–16 dienomis lankėsi Vilniuje, pirmąkart dalyvavo jau 38 metus iš eilės gydytojo psichiatro A. Alekseičiko organizuojamuose „balandžio seminaruose“.

Skaitytojams siūlome tekstą, parengtą pagal A. Gnezdilovo – Daktaro Balu skaitytą pranešimą renginio metu.

Lėlė – ne žaislas

Kalbu visiškai rimtai. Gali pasirodyti netikėta, bet aš į lėles žvelgiu ne kaip į žaislus. Nors esame įpratę, kad lėlės skirtos vaikams, tačiau, pasirodo, jos turi didžiulę reikšmę ir suaugusiesiems. Galima sakyti, kad lėlė tai – pirmasis besivystančio žmogaus draugas. Kalbant apie santykį su aplinkiniu pasauliu ir suaugusiaisiais vaikas jaučiasi mažas. Iš tiesų jis žvelgia iš apačios į viršų. Jam bendraujant netgi reikia atlošti galvą, kad matytų žmogų, su kuriuo kalba. Ir faktiškai vaikas visada pralaimi tarpusavio santykiuose, kuriuos tėvai jam primeta. Todėl vaikui lėlė yra gan artima būtybė, netgi lyginant su tėvais. Tad neabejotinai lėlių poveikis yra kur kas stipresnis ir gilesnis, nei mes įpratę manyti.

Lėlės atsiranda dar iki atsirandant vaikui. Pastebėtina, kad vestuvių kortežuose, kuriais jaunavedžiai vyksta tuoktis, taip pat dalyvauja ir lėlės elementas. Kai vaikas, atėjęs į pasaulį, susiduria su lėle, ji jau yra, jo jau laukia ir tam tikra prasme nulemia jo gyvenimo kryptį, taip pat ir gyvenimo prasmę.

Lėlės tam tikra prasme yra nemirtingos. Lėlę galima sulaužyti, tačiau ji atsiranda tarsi iš nieko, yra vientisa. Ir ji vaikui suteikia pirmąjį nemirtingumo suvokimą. Lėlė vaikui taip pat yra ir dieviškojo prado apraiška. Todėl, kad nemirtingumo klausimas vaikų sielose sprendžiamas labai anksti.

Lėlė yra ir mokytoja. Elgesio, susijusio su vaiko lytimi, kuris pamažu įsitvirtina jo sąmonėje. Kaip žinoma, mergaitės supa lėles ir joms vystosi moteriškieji, motiniškieji pradai. Berniukai, aišku, žaidžia su kitokiais žaislais. Jie dažnai renkasi ginklus, žvėris – jėgos pradus, kurie ugdo vyriškumą. Tačiau ginklas nebūtinai yra agresijos požymis. Baugštiems berniukams netgi rekomenduojama rankose laikyti žaislinius ginklus. Tai suteikia vaikui galimybę susidoroti su tam tikromis baimėmis, o šiandien išgąsdinti vaiką tuo, kas rodoma per televizorių, labai paprasta.

Kaip minėjau, lėlė, ateidama į šeimą, atneša tam tikrą stiprybės, ramybės jausmą. Lėlė taip pat atlikdavo ir talismano vaidmenį, kai senelė lėlę perduodavo motinai, motina – dukteriai, o ši – savo dukteriai. Tai suteikdavo lėlei tam tikrą vertę. Kaip ir lėlei, padovanotai gerų žmonių, linkinčių gera.

Pavyzdžiui, pasakoje apie Vasilisą Gražiąją jos motina mirdama šiai palieka lėlę, kuriai Vasilisa išpasakoja savo rūpesčius, o lėlė jai padeda bendrauti su ragana bei pamote.

Lėlės „prisipildo“ gyvybės to, kurioms jos „tarnauja“. Buvau labai sukrėstas, susidūręs su tuo, kad lėlės tarsi atgyja ir netgi kraštutiniu atveju atlieka gelbėtojo vaidmenį savo „artimiesiems“. Pagalvojau, kad netgi būtų galima parašyti knygą apie atvejus, kai lėlės išgelbėjo savo šeimininkus. Lėlė yra tam tikras gyvas simbolis kažkokio kito, stebuklingo gyvenimo.

Lėlių būna ir gerų, ir blogų. Blogos lėlės yra tos, kurios neatjaučia vaiko. Pavyzdžiui, gražuolė Barbė vaikui visiškai neatlieka to vaidmens, kurį turėtų atlikti lėlė. O ji turėtų padėti vaikui atsistoti ant kojų – dieną eiti su juo pasivaikščioti, naktį saugoti nuo baimių, apimančių tamsoje. Tačiau Barbė yra susikoncentravusi pati į save, ir dažnai vaikui netgi tampa konkurencijos objektu. Suaugusieji, dovanodami vaikui Barbę, nesąmoningai su juo tapatinasi, manydami, kad Barbė jam patiks, kadangi yra tokia nuostabi. Tačiau iš tiesų suaugusysis patenkina savo paties skonį, o ne vaiko.

Todėl lėles reikia dovanoti ne šiaip sau. Būtina turėti psichologinę įžvalgą. Taigi Barbė yra gražuolė, jau turinti pakankamai išreikštus antrinius lytinius požymius, tad vaikas negali su ja varžytis. O jei tėvai dar sako: „Tu mums naktimis neleidi miegoti, šauki mamą arba tėtį, taigi mokykis iš savo „sesutės“ Barbės. Ji niekam netrukdo, visada šypsosi...“ Tačiau nuolat šypsotis neįmanoma.

Lėlė Pegė-Megė-Molė

Taigi idealios lėlės yra tos, kurios truputį juokingos. Jos ne itin gražios, tačiau kažkuo mielos. Jos taip „pasirengusios“ tau patarnauti, taip žvelgia į tave kupinomis atjautos akimis. Pavyzdžiui, lėlė Pegė-Megė-Molė, kurios tarsi išsaugotas žmogiškumo aromatas. Taigi, ryte ji – Pegė, dieną – Megė, o vakare – Molė. Ji pilna pasakų, įvairių dainelių, lopšinių. Tai – lėlė, kurią didžiausias skaičius žmonių suprato ir kuriems ji atsilygino savo meile ir užuojauta.

Kalbant apie grožį, man tai – pirmiausia išraiškingumas. Kai žmogus atitinka savo vidinį aš. Lėlės Barbės atsirado tada, kai imta rinkti „mis“, gražuoles. Tačiau gražuoles renka žmonės, kurių skonis kaip kirpėjų. Čia matuojama krūtinės, talijos apimtys ir taip toliau. Tačiau grožį galima vertinti tik mylinčia širdimi. Todėl bandymai įsprausti grožį į centimetrus yra beprotybė. O senovinės lėlės turi ir geraširdiškumo, ir nuraminimo poveikį.

Lėlės ligoninėje

Kai ėmiau naudoti lėles mūsų hospise, iš pradžių tai buvo gelbstinti priemonė. Žmogus, patekęs į ligoninę, pasijunta svetimoje vietoje, kur jaučiasi tarsi atstumtas, pasimetęs tarp dešimčių ligonių, kurių kiekvienas turi savų problemų. Tai situacija, kada žmogus praranda savo asmeninę erdvę, susijusią su namų, lopšio bei viso kito sąvokomis, su kuriomis vaikas, taip pat ir suaugęs žmogus save sieja. Taigi tą namų erdvę reikėjo perkelti į ligoninę.

Kai mes atidarėme hospisą, laikėmės požiūrio, jog jame viskas galima – kad tik ligoniui būtų gera. Žmonės, kurie patenka į šią vietą, primena mirtininkus, todėl išpildyti paskutinį mirštančiojo norą – mūsų pareiga. Kad ir kas tai būtų, mes pasirengę jį įgyvendinti. Tačiau, kaip žinote, mūsų sistema tokia biurokratinė, kad, užuot pasiūliusi kokių nors psichoterapinių priemonių darbui su ligoniais, mums atsiuntė epidemiologą, infektologą, kurie pareiškė: „Gyvūnai hospise? – tai neleistina. Jie gali atnešti ligą.“ Taigi ši „mitinė“ liga privertė mus „išvaryti“ iš hospiso visas kates ir katinus, po to ir šunis. Su valdžia nepasiginčysi. Tad mes išvijome tas būtybes, kurios ligoniams buvo emocinio ryšio šaltinis. Todėl lėlės tapo tuo, kas bent kiek pagerino situaciją.

Papasakosiu, kaip įvyksta tarpusavio santykių su lėle prasmės perkėlimas į ligonio ir gydytojo tarpusavio santykius. Į mane kreipėsi vienos nelaimingos merginos, susirgusios vėžiu, šeima. Jai buvo 23-eji metai, ji – vienturtė. Kai merginai nustatė vėžį, ši nuėjo pas savo gydytoją ir paprašė: „Daktare, pasakykite man tiesą, kas man yra ir kas manęs laukia.“

Anksčiau vėžio diagnozę nuo ligonio slėpdavo, o šiandien – priešingai, primygtinai stengiamasi pasakyti tiesą, tačiau tam neparuošus ligonio. Taigi jaunasis gydytojas skėstelėjo rankomis ir pasakė, jog neturi vilties, kad merginai bus galima padėti. Ši jam padėkojo, grįžo namo, atsigulė į lovą, atsisakė valgyti ir gerti, kalbėtis su savo artimaisiais ir bukai žiūrėdama į lubas laukė mirties. Taigi, manęs paprašė šią merginą priimti. Įėjau į tos merginos kambarį, o ji net nepasuko galvos. Pagalvojau, kad tai tikrai beviltiškas atvejis. Kuo gi aš galiu ją paguosti? Pamaniau, jog ji nepatikės mano žodžiais, kad ir ką kalbėčiau. Jau rengiausi išeiti, tačiau prisiminiau, kad mano portfelyje yra lėlė. Panaši į Pegę-Megę-Molę, tačiau tai buvo jaunas princas su gražia trikampe skrybėle, paauksuotais bateliais, špaga. Aš priėjau prie merginos ir nieko nesakydamas ištiesiau jai lėlę. Ji taip nustebo, jog užmiršo, kad turi nekalbėti, ir paklausė, kas tai. O aš atsakiau: „Aš – Spragtukas. Aš išgirdau apie tavo nelaimes ir atėjau, kad tau tarnaučiau ir visur tau padėčiau, ginčiau tave nuo blogų sapnų.“ Ir tada merginos akys prisipildė ašarų, ji paėmė lėlę, prispaudė prie krūtinės ir žiūrėdama į mane ir į lėlę paklausė: „Ir tu manęs niekada nepaliksi?“ O aš atsakiau: „Ne, aš būsiu visur su tavimi, kur tik tu būtum, nes atėjau pas tave visam gyvenimui.“ Po to merginos tėvai pasakojo, kad ji prispausdavo lėlę prie skaudamų vietų ir jai palengvėdavo. Mergina taip pat prašė lėlę įdėti ir į jos karstą, kad jai nebūtų baisu kapinėse.

Įsivaizduojate, nors aš negalėjau merginos išgydyti ar palengvinti jos fizinės būklės, tačiau galėjau padėti vien būdamas šalia, dalindamasis jos kančia, susitikimu su mirtimi. Tačiau fiziškai aš to negalėjau padaryti, tą padarė lėlė. Taigi gydytojo pavidalas persikėlė į lėlės pavidalą ir padėjo merginai sunkioje situacijoje.

Lėlės „padeda“ įgyvendinti troškimus

Tačiau lėlė gali padėti ir kitu būdu. Tai – istorija apie kitą merginą, psichologę, kuri visada elgėsi labai „teisingai“, buvo „teisingos“ nuotaikos, vykdė visas socialines priedermes, kurias turėjo atlikti, ir svajojo, jog, būdama klusni pilietė, užsitarnaus laimę. Tačiau laimė neatėjo. Visos jos draugės ištekėjo, o ji taip svajojo apie šeimą, tačiau jai nepasisekė jos sukurti. Kartą mergina išgirdo apie terapiją su lėlėmis ir nusipirko lėlę, tarsi seserį ar draugę, pastatė ant palangės ir, grįždama namo, pro langą matydavo, kaip lėlė jos „laukia“. Merginą tai labai džiugindavo. Ji su lėle dalindavosi savo išgyvenimais, pasakodavo apie savo vienatvę, darbą. O lėlė buvo tarsi gyva siela, kuri jos laukė ir su ja bendravo. Praėjo mėnuo ir lėlė „nuliūdo“. Jos šeimininkė ją „užkrėtė“ depresija. Lėlė labai sielvartingai žvelgdavo į merginą, kai ši grįždavo namo, ir jos abi drauge „verkdavo“. Tada mergina atėjo pas mane, viską išklojo, kad esą ji pasielgė taip, kaip reikia, įsigijo lėlę, kad nesijaustų vieniša, tačiau jos lėlė taip pat „susirgo“ depresija. Tada jai atsakiau, jog ši nepadarė svarbiausio dalyko. „Juk jūs norėjote šeimos?“ – paklausiau. „Taip“, – atsakė mergina. „Tai kodėl gi nepabaigėte to siužeto, kurį pradėjote?“– „O kaip aš jį galėčiau užbaigti?“, – nusistebėjo ši. „Turėjo būti santuoka“, – atsakiau. „Santuoka? Tačiau niekas manęs neveda“, – tarė mergina. „O kas jums sakė, kad ištekėti turite jūs? Ištekinkite lėlę“, – patariau. Tada mergina ilgai nelaukusi išsiruošia į parduotuvę, kur greitai randa lėlei porą – žavingą kapitoną. Ir po mėnesio atsiranda senas merginos pažįstamas, kuris buvo kažkur išvykęs ir negalėjo su ja susisiekti. Jis ateina į merginos namus ir pamatęs lėles nustemba: „Nejau, pradėjai žaisti su lėlėmis?“ Mergina atsako, kad jautėsi vieniša ir nusprendė įsigyti lėlę. „Tačiau lėlė persiėmė mano nuotaka. Tada aš ją ištekinau ir dabar džiaugiuosi jos laime“, – kalbėjo mergina. Tai kažką palietė vyriškio sieloje ir jis tarė: „Tačiau juk tu galėtum džiaugtis ir savo laime.“ „Kaipgi?“ – paklausė ši. „Norėčiau, kad taptum mano žmona.“ Netrukus pora iškėlė puikias vestuves, per kurias viename stalo gale sėdėjo jaunikis su nuotaka, o kitame – lėlės. Spręskite patys – atsitiktinai ar neatsitiktinai, bet realiame gyvenime tokie dalykai vyksta. Beje, ši pora – abu psichologai. Jie abu įsitikinę, kad tai, ką atliko žaidime, jiems padėjo realiame gyvenime lengviau įgyvendinti savo asmeninius troškimus. Taigi, kaip matome, lėlės yra tikrai nepaprastos būtybės.

„Gydymas sienomis“

Dar noriu grįžti prie „sterilumo“, kurio reikalaujama gydymo įstaigose, tokiose kaip hospisai, kuris yra nesuderinamas su hospiso idėja. Kaip ir reikalavimas, kad palatose viskas būtų „savo vietose“. Tačiau iš tiesų viskas turėtų būti taip, kad mirštantis ligonis jaustųsi kuo geriau. Ir tai turėtų būti įrašyta į reglamentą. Juk sakoma, kad net sienos gydo. „Gydymas sienomis“ įgijo dar vieną labai įdomų aspektą. Lankydamasis lėlių parodose susidūriau su lėlininkais, kurie gamino lėlių namelius. Šie nameliai neturi vienos sienos, todėl galima matyti namelio interjerą, paveikslus, lėlių daiktus. Tada aš savo draugams ligoninėje patariau pagaminti tokį namelį ir atnešti. Po poros savaičių pas mane ateina su puokšte gėlių ir sako: „Tai už jūsų patarimą, daktare. Mes pagaminome lėlių namelį, nunešėme jį į ligoninę, ir jis atliko savo vaidmenį – pagerėjo ligonių nuotaika.“ O po to nutiko dar nuostabesnis dalykas.  Žmonės, kurie padarė lėlių namelį, netikėtai patys dovanų gavo tikrą namą.  

Psichoterapinis teatras „Komtemuk“

Aš taip pat naudoju ir persirengimų įvairių personažų kostiumais terapiją. Ta „persikūnijimo“ į kitą pavidalą idėja atėjo iš pačių ligonių. Moterys, kurios gydėsi onkologijos institute, išrašytos namo sudegindavo savo senus drabužius ir įsigydavo naujus, kurdavo naują namų interjerą. Tai yra tarsi bandymas atsiskirti nuo ligos.

Kai tik padėjau dirbti onkologijos universitete, ėmiau klausinėti gydytojų, ar pasitaikė išgijimo atvejų. Vienas profesorius šypsodamasis atsakė: „Žinoma, pasitaikė.“ Tuo metu buvo madingas naftalinas. Vartodavo jį po šaukštelį keletą kartų per dieną. Aš klausiu: „Na ir ką?“ Pasirodo, viena ligonė tai darė jau visus metus. Sakau, kad tai nuodas, kad tai bjauru. O tas profesorius atsako: „Kuo jai bjauriau, tuo ji labiau tiki, jog tai – tikra priemonė.“ Taigi įsitikinimas, kaip daugelio išgijimo atvejų pagrindas, yra nuoroda į tai, kad žmogus pasikeitė pats, pakeitė savo vidinę esmę, savo orientaciją, dėl ko galėjo pasiekti gan neblogų rezultatų. Vėliau tai buvo panaudota mūsų įkurtame muzikinių paveikslų teatre „Komtemuk“.

Psichoterapinio teatro „Komtemuk“ (kompanejskij teatr muzikalnich kartinok – kompanijos muzikinių paveikslėlių teatras) idėja gimė man pradėjus dirbti su onkologiniais ligoniais. Teatrą įrengiau savo trijų kambarių bute – „pilyje“. Pradėjau kurti teatrinių kostiumų garderobą, pirkau gražius audinius, kurie man patiko, įnikau į kostiumo istorijos knygą, samdžiau siuvėjus. Ir galiausiai turėjau keleto dešimčių teatrinių kostiumų kolekciją. Mano namuose tai užima didžiąją erdvės dalį.

Žmonės, kurie pas mane ateina, iš pradžių išsirenka lėlę iš tų, su kuriomis čia susitinka. Lėlę, kuri galėtų atstovauti jį patį. Pasirodo, lėlės būna stulbinamai panašios į tuos, kurie jas pasirenka. Po to aš dažniausiai pats išrenku žmogui teatrinį kostiumą ir pasiūlau jį apsirengti, o tada atsistoti priešais didelį senovinį veidrodį ir „padaryti“ jame savo paties portretą. Taigi žmonės stengiasi tarsi perteikti savo paties jausmus veidrodžiui. Tarsi kitoje jo pusėje stovėtų garsus dalininkas, turintis juos nupiešti. Tai žmonėms pažadina įvairius stimulus. Vienas pradeda šokti, kitas dainuoti, trečias deklamuoti eiles, ketvirtas paprasčiausiai būna kokios nors pozos, kuri galėtų išreikšti visą jo būseną. Įdomu, kad tas ūmus persirengimas, juo labiau tokiais prabangiais drabužiais, žmogui sukuria ypatingą būseną. Jau ne jį valdo kūnas, bet žmogus valdo jį, gali judėti, būti tam tikrose pozose, grožėtis.

Prieš keletą metų aš galėjau atsinešti kostiumų netgi į hospisą. Žmonės jais apsirengdavo ir prieš pat mirtį džiaugdavosi, kad yra gražūs. Taip pat kostiumais galėdavo apsivilkti ir ligonių artimieji. Tas pasakiškas pavidalas, į gyvenimą sugrįžęs iš vaikystės, turėdavo poveikį sustabarėjusiam stereotipui, kad mirtis, ir dar neišvengiama, privalo kelti liūdesį.

Na gerai, paliūdėjom, o dabar reikia suteikti galimybę palengvėjimui, užmiršti apie tai. Negalima visą laiką gyventi jaučiant spaudimą, kad mirsi. Be to, dar visiškai neaišku, ar tu iš tiesų jau mirsi, ar čia tik atokvėpis. Todėl į visa tai reikia žvelgti ypatingai.

Iš to kyla hospiso principas: jei tu negali pailginti žmogaus gyvenimo, padaryk jį kokybiškesnį. Ta kokybė gali būti skirtingų aspektų. Jei mes gebame džiaugtis, atsidūrę likus dviem minutėms iki mirties, vis vien tai yra džiaugsmas. Ir mums, dirbantiems hospise, kiekviena šypsena labai svarbi. Labai svarbus momentas, kai žmogus mirties akivaizdoje gali būti „žmogumi“ – atsisveikinti su mumis, padėkoti, kad dalyvavome jo gyvenime, ir netgi juokauti.

Štai stovi žmogus ir sako: „Cha, atvažiavo Čičikovas.“ O iš tiesų atvažiavo transportas, kad paimtų iš mūsų mirusius ligonius ir nuvežtų į lavoninę. Tačiau toks pajuokavimas tam tikra prasme išreiškia kitokį santykį su mirtimi. Tada mirtis nebeatrodo gniuždanti, o yra kaip paslaptis.

Mano gyvenimo pasaka

Ar jums nekilo mintis, jog mūsų gyvenimas labai dažnai teka tam tikra vaga, pateikta mūsų tėvų, senelių, kurie sekė pasaką? Žmogus, pažįstantis pasaulį per pasaką, pasižymi didesniu jautrumu. O keisdamas išvaizdą, jis keičia vaidmenį. Savo ruožtu, keisdamas vaidmenį, žmogus keičia savo gyvenimo siužetą. O keisdamas gyvenimo siužetą, jis gauna kitą likimą. Taigi tas ryšys labai įdomiai atsiskleidžia.

Galėčiau pateikti savo paties gyvenimo pavyzdį, tačiau labai vėlai supratau, kad mano gyvenimas bėga pagal tą liniją, kurią nubrėžė mano motina. Ji buvo menininkė, skulptorė, ji linksmindavo mane ir save tai grodama pianinu, tai dainuodama ariją iš „Pikų damos“. Skaitydavo eiles. Kartą mama padeklamavo tokį eilėraštį, kuris mane taip sukrėtė, jog jį įsiminiau visam gyvenimui. Tačiau tik gerokai vėliau supratau, kad visas mano gyvenimas ir buvo „parašytas“ pagal scenarijų, kurį aš išgirdau tose eilėse.

Eilėraštį parašė A.Tolstojus, jos skambėjo taip: „Senovinėj pily krebžda pelės, senovinėj pily, kur daug knygų, kur kiekvienas šnaresys taip aiškiai girdimas, miega senas liokajus su livrėja. Senovinėj pily – serganti princesė. Baltose pagalvėse perregimesnė už ledą. Ir tik nuo seno bokšto girdėti, kaip tiksi laikrodis: „visada-visada“. O prie židinio sėdi senutės, apie kažką šnibždasi, kažko laukia. Princesei pečius spaudžia pagalvės. Laikrodis tiksi: „Mes čia, mes čia“. O mirtis ant bokšto kaulėta ranka, kai baigiasi laikas, beldžia į lentą; ir skliautuose šiurpus juokas iš drėgnos tamsos aidžiai dreba, šaukia... kai skamba varpas, princesei baisu, ar neateis jos nebylusis varpininkas. Ir vėl tyliai sename bokšte vaikštinėja mirtis pridengtu žibintu.“ (pažodinis vertimas – J. Ž. past.)

Taigi tos eilės man labai įsirėžė, ir pirmas dalykas, kurį aš pradėjau daryti – statyti pilį. Tai buvo nesunku, kadangi mes gyvenome motinos dirbtuvėje, mansardoje. Kaip vėliau paaiškėjo, aš gimiau „Pasakų name“, kuris vėliau sudegė. Namas buvo moderno stiliaus, labai gražus, todėl jį taip vadino. Kartą vaikštinėdami su mama ėjome pro tą namą ir ji parodė, kur griuvėsiuose, šeštame aukšte, kabėjo mano lopšys. Ta lovelė padarė man įspūdį visam gyvenimui.

Taigi pasistačiau „pilį“ . Po to man reikėjo kur nors studijuoti – aišku, aš įstojau į pediatrijos institutą, kadangi norėjau gydyti tas nelaimingąsias, sergančias „princeses“, kurios turi klausytis besiartinančios mirties. Vėliau iš pediatrijos perėjau į psichiatriją, o galiausiai, 1990-aisiais, mes su Viktoru Zorza įkūrėme pirmąjį hospisą Rusijoje.  

Vaikiškas pradas – pasaulio ateitis

Šiandien mokslininkai ginčijasi, kokia turėtų būti ateities visuomenė. Mes išbandėme viską: ir matriarchatą, ir patriarchatą, tačiau nei vienur, nei kitur nepavyko rasti laimės ir harmonijos tarp žmonių. Tad atrodo, jog žmonijos ateitis remsis vaikišku pradu, turint omenyje vaiko gebėjimą įsivaizduoti. Kadangi vaikas moka valdyti pasaulį jo nesisavindamas, o juo žaisdamas. Vaiko mąstymas yra magiškas, nes jis viskam gali rasti paaiškinimą ir pasaulį priima kaip visumą. Taip, kaip jį jaučia, taip ir perteikia. Ir veikiausiai pats geriausias dalykas – transformuoti kasdienį pasaulį pasaka. Jau kalbėjau apie mūsų troškimų galią, kai išsipildo pačios slapčiausios mūsų svajonės.

Man norėtųsi tą vaikišką pradą įtraukti į gyvenimą. Čia slypi milžiniškas rezervas. Kai dirbau skyriaus vadovu su senukais, aš jiems taip pat atnešdavau žaislų, lėlių, ir kaip tada atgydavo senukų veidai. Juk kiekviena lėlė įkūnija kokį nors pozityvų paveikslą – ar tėvų, ar vaikystės. Taip pat ji turi ir tam tikrą magišką poveikį. Su lėlės pagalba savo gyvenimą galime paversti pasaka.

Gyvenimą perteikti kaip pasaką

Pasakos, viena vertus, yra laisvos, nevaržomos, kita vertus, jos tikslingos. Mūsų laikais, kai tokie dideli tempai, o kiekvienas turi savo problemų, sekti pasakas atrodo neįprasta. Tačiau pasaka mus sugrąžina į vaikystės pasaulį. Kaip minėjau, mes dar nepanaudojome visų vaikystės rezervų, kad galėtume jos atsižadėti.

Dažnai hospise atsidūręs žmogus iš pradžių beviltiškai sako: „Ką gi, praėjo gyvenimas ir jame nieko nebuvo.“ Tačiau užtikrinu jus, kad kiekvieno žmogaus gyvenime buvo kas nors nepaprasta. Žmogaus gyvenimą galima perteikti kaip pasaką. Tai tampa „mažąja metamorfoze“, kada paprasti žmonės įvykdo didvyriškus poelgius.

Į mūsų ligoninę pateko moteris su gerybiniu naviku, tačiau ji negalėjo judėti. Ji mūsų hospise gyvena jau daugelį metų ir yra tapusi mūsų atrama. Kiti ligoniai ateina pas ją su visais sielvartais, bėdomis, o su ja pabendravę jaučiasi ramiau.

Ir aš nusprendžiau parašyti pasaką apie jos gyvenimą. Šią pasaką pavadinau „Karaliaus Artūro batai“. Moteris guli vienuolyno ligoninėje ir čia apsistojęs jaunuolis palieka savo batus, kurie, kaip paaiškėja, yra stebuklingi. Moteris apsiauna batus ir vėl gali vaikščioti. Tačiau ne tik paprasčiausiai vaikščioti, bet ir pereiti kiaurai sieną. Taip ji patenka į karaliaus Artūro karalystę, kuriai sunkus metas. Artūras sėdi kalėjime ir laukia, kol bus įvykdytas mirties nuosprendis. Moteris juo rūpinasi, atneša jam maisto, jį prausia ir, aišku, įsimyli. Ir tada susiduria su dilema: ji žino, kad karalių būtų galima išgelbėti jam atidavus stebuklingus batus, tačiau tada ji vėl nebegalėtų vaikščioti. Vis dėlto ji nusprendžia atiduoti karaliui batus. Jis išeina iš kalėjimo, o ji lieka slaugos namuose prie vienuolyno ir prisimena, koks puikus buvo jos gyvenimas.

Kai minėta moteris perskaitė šią pasaką, verkė tris dienas. Mane buvo galima apkaltinti žiaurumu, kad užgavau jos skaudžiausias vietas. Tačiau tai buvo apvalančios ašaros. Ji labai įvertino šią pasaką. Ir po to aš ir kitiems ligoniams kurdavau jų pasakas, kad pabrėžčiau tai, kas jų gyvenime buvo puikaus.

Kai kurios pasakos yra apie sergančius ar neįgalius žmones, kurie stengiasi pratęsti savo gyvenimą tam, kad išgirstų savo pasakos pabaigą. Jie save jau suvokia kaip literatūrinius personažus. Ir tai įgalina juos pamatyti, jog gyvenimas yra viršesnis už mirtį, daugiau nei mirtis ir kad jai galima  pasipriešinti.

Pasaka nugalėti mirtį

Pabaigai noriu papasakoti vieną istoriją, kuri iš tiesų buvo pirmoji istorija mano gyvenime, susijusi su hospisu. Kaip budintis gydytojas lankiausi pediatrijos skyriuje, kur gulėjo vaikai, sergantys labai sunkiomis kraujo vėžio formomis. Prie manęs priėjo medicinos sesuo ir paprašė aplankyti vieną ligonį, kadangi jo būklė buvo labai sunki ir šis gali bet kurią minutę išeiti, o jo tėvai toli, Murmanske. Taigi priėjau prie šešiamečio berniuko, kuris jau nebenorėjo, kad jam leistų vaistus, sakydamas, jog vis tiek šiandien mirs. Jis gulėjo vienas atskiroje palatoje, kad kiti vaikai neišsigąstų.

Paklausiau, ką galėčiau dėl jo padaryti. Jis apsidžiaugė ir paprašė: „Dėdyte, pasekite man pasaką.“ Taigi ėmiau sekti pasaką, kad dvyliktą nakties atvažiuos karieta su sidabriniais ratais, muzikos instrumentais, tarnais ir jį paims. Jie važiuos prie ežero, kur stovi senovinė pilis, o karalius ir karalienė išeis jų pasitikti, ir jis atpažins savo tėvus. Žodžiu, pasakojau tai, kas man atėjo į galvą, pasikliaudamas vaizduote. Staiga pajutau, kad berniukas pradeda išeiti. Norėjau pašokti ir pakviesti medicinos seserį, kad jam suleistų vaistus, kurie, aišku, nieko nebepadėtų. Tačiau berniukas ūmai „sugrįžo“, sugriebė mane už chalato, su ašaromis akyse prašydamas: „Dėdyte, toliau.“ Ėmiau pasakoti toliau, o jis vėl pradėjo mirti. Vėl bandžiau pašokti, o jis savo ruožtu: „Dėdyte, toliau.“

Viskas baigėsi tuo, kad jis atsidūrė man ant rankų, o aš bijojau nustoti pasakoti, kad jis vėl nesugrįžtų ir nekentėtų. Tai pirmoji mano patirtis, kai berniukas pasirinko išeiti iš gyvenimo tokiu būdu – išeiti į pasaką. Į stebuklingą pasakų pasaulį, kuris jį kvietė, žadėdamas gyvenimo tąsą ir susitikimą su tėvais.

Deja, mūsų gyvenime vietos pasakai nelabai esama. Mus auklėja televizorius, internetas. Tačiau reikalinga gyva pasaka, gyvas perkeitimas. Mane labai palietė įvykis, kai po vieno mano seminaro jaunas vyriškis pašoko iš savo vietos ir degančiomis akimis tarė: „Atleiskite, aš jau bėgsiu namo. Juk savo sūnui nesu sekęs nė vienos pasakos.“ Man tai buvo dovana.

Taigi kviečiu visus rimčiau žvelgti į pasakas, todėl, kad pasakos – šiandien yra pasakos, o rytoj – jos realybė. Todėl, kad nėra nieko, ko nebūtų galima sugalvoti ir kas negalėtų įsiveržti į mūsų gyvenimą ir jį pakeisti.

Mus skiepija nuo užkrečiamų sunkių ligų, o skiepus nuo blogio, gerumo skiepus savo vaikams, savo artimiesiems mes turime duoti patys ir suprasti, kad kartais pasaka gali suteikti kur kas daugiau nei realus gyvenimas.

Parengė Jurga Žiugždienė