Teismo medicinos rezidentė Gerda Andriuškevičiūtė pasakoja, kodėl pasirinko šią iš pirmo žvilgsnio vyrišką specialybę ir kokia yra teismo mediko kasdienybė.

Studijavai mediciną, o rezidentūroje pasirinkai teismo medicinos kryptį. Daugiausia dirbi su tais, kuriems jau neįmanoma padėti. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

Gerda Andriuškevičiūtė

Pirmą kartą mintis atėjo, kai penktame kurse prasidėjo teismo medicinos ciklas. Mane sudomino tai, jog dažniausiai autopsija (šaltoji operacija arba skrodimas) nepatvirtina to, kas žmogui būna nustatyta kliniškai.

Be to, tai labai įdomi specialybė, nes apima begalę medicinos sričių, kurias turime išmanyti, ir ne paviršutiniškai, o visus pagrindus ir nuoseklumą – kas, nuo ko ir kaip. Teismo medicina apima ne tik visas medicinos sritis – neurologiją, traumatologiją, infekcines, širdies ir navikines ligas, tai ir teisinis bendradarbiavimas su prokurorais, žmogžudysčių tyrimai. Tiriame įvairiausius atvejus – nuo naujagimių iki senyvo amžiaus žmonių. Šis įvairiapusiškumas garantuoja, kad niekada nebus monotonijos.

Kita vertus, mus paskiria ir konsultantais poliklinikose, kreipiasi, kai būna trūkumų medicininiuose dokumentuose. Mūsų darbas yra ne tik sėdėti lavoninėje, bet ir bendrauti su ligoniais, kitais gydytojais.

Ar kolektyve yra daug moterų? Tebevyrauja nuostata, kad tai vyriška specialybė.

Anksčiau iš tiesų medicinoje vyravo vyrai, o teismo medicina taip pat yra iš sričių, kur daugumą sudaro vyrai. Tačiau pastaraisiais metais atsiranda daugiau merginų. Iš mano laidos esame trys merginos, iš vyresnių kursų dirba viena mergina, tarp pirmakursių iš keturių asmenų taip pat yra viena mergina. Per metus į teismo medicinos rezidentūrą priimami keturi studentai.

Šiam darbui reikia ir gero fizinio pasirengimo, ir psichologinio nusiteikimo. Žinoma, ne kiekvienas prisitaiko prie šio darbo, būna, kad ir vyrai neatlaiko emocinio krūvio. Viskas priklauso nuo motyvacijos ir noro tobulėti.

Dirbdami su negyvais žmonėmis, galite padėti gydyti gyvuosius?

Mūsų tyrimai yra ne gydomieji, bet daugiau diagnostiniai. Bendradarbiaudami su klinikiniais gydytojais galime prieiti bendrą išvadą.

Analizuojame ligos patogenezę, kaip ji vystosi, progresuoja, kokios komplikacijos, kaip turėtų būti teisingai formuluojamos klinikinės diagnozės. Svarbiausia nustatyti teisingą diagnozę, kad būtų galima skirti tinkamą gydymą.

Neretai gydytojai domisi, kas žmogui tiksliai buvo, nes kliniškai simptomai buvo būdingi lyg ir ne tai ligai, kuri buvo nustatyta. Be to, dirbame ne vien su mirusiaisiais, bet mūsų tiriamieji objektai yra ir gyvi nukentėję asmenys, po smurtinių sužalojimų, išprievartavimų ir priekabiavimo atvejų. Taip pat analizuojame ir daiktus, kuriais buvo atliktas nusikaltimas, bei surašome medicininę dokumentaciją.

Baigęs teismo medicinos rezidentūrą, studentas gauna teismo mediko licenciją, gali atlikti gyvųjų asmenų ir mirusiųjų kūno dalių komisines ekspertizes. Vėliau gydytojas gali pasirinkti, ar nori daugiau dirbti su mirusiaisiais, ar gyvaisiais, ar su medicinine dokumentacija, ar galbūt rinktis dar kitą teismo medicinos kryptį – kriminalistiką, teismo medicinos histologiją.

Minėjai, kad teismo medikui reikia ir gero fizinio pasirengimo. Kokiems darbo momentams reikia fizinių jėgų?

Fizinių jėgų reikia dėl to, kad beveik visą dieną tenka stovėti. Autopsiją, ar vadinamą šaltąją operaciją, visada atliekame stovėdami. Ji trunka nuo mažiausiai pusvalandžio (jei nėra išorinių sužalojimų) iki keturių ar penkių valandų, kai atveža žmonių kūnus po avarijų ar iš ligoninių, kur reikia išsamesnio ištyrimo. Autopsijų per dieną būna ir trys, ir keturios.

Teismo medikai susiduria su žiauriausiais nusikaltimų bei nelaimingų atsitikimų atvejais. Kaip susitvarkai psichologiškai? Ar netampa baisu gyventi visuomenėje?

Visų pirma žiūrime į žmogaus kūną kaip į tiriamąjį objektą, turime nustatyti mirties priežastį ir atsakyti į ikiteisminio tyrimo tyrėjų pateikiamus klausimus. Jie visada užduoda klausimų, nepaisant to, ar mirtis buvo smurtinė, ar ne.

Nužudymų ar kitais mirties atvejais stengiuosi nesuasmeninti, tačiau pradėjau kitaip vertinti gyvenimą, maksimaliai išnaudoti kiekvieną duotą gyvenimo dieną.

Kaip kasdienis darbas su žmogaus kūnu keičia tavo požiūrį į žmogų apskritai? Ar per daug jo nesumedžiagina, kažką atskleidžia?

Peršasi išvada, kad vienodų žmonių tikrai nėra. Jau nepaisant to, kad ir psichologiškai žmonės yra labai skirtingi, pasižymi charakterio ypatumais, bet ir pati anatomija labai skirtinga. To paties amžiaus ir lyties žmonių anatomija skiriasi, yra unikalių požymių – ko nerasi kitame. Žmogus tikrai yra unikalus.

Kas kartą daugiau sužinome apie pačią anatomiją, nes ją nuolat kartojame. Norisi vis daugiau pasiskaityti teorijos, paanalizuoti, kodėl vienaip ar kitaip išsivystė liga. Neužtenka vien aprašyti savo radinių, reikia ir įvertinti, ką radome, kokia iš to nauda medicinos mokslui.

Esi sakiusi, kad žmogaus galimybės yra beribės. Ką turi omenyje?

Kai žmonės patenka į ligonines patyrę, atrodo, su gyvybe nesuderinamų sužalojimų, ir išgyvena, suprantu, kad žmogus gali pranokti pats save, ir tik nuo nusiteikimo priklauso, koks bus jo likimas ir ką gyvenime pasieks. Tai aktualu ne vien ligoniams, bet ir patiems gydytojams bei visiems žmonėms. Jie gali kažko pasiekti tik tada, kai yra motyvuoti, turi tikslą ir nuosekliai jo siekia.

Būna, žmogus atsibunda iš komos po mėnesio, patyręs labai didelių pakitimų galvos smegenyse, kurios negavo pakankamai energijos, deguonies, sumažėjo medžiagų apykaita jose. Tačiau būna atvejų, kai tokie žmonės atsigauna, savo ir artimųjų pastangomis vėl pradeda kalbėti, vaikščioti. To negalime paaiškinti jokiomis medicininėmis teorijomis. Tai parodo, kiek daug žmogaus gyvybinės funkcijos sugeba prisitaikyti prie aplinkos.

Kaip ir sakoma, žmogus turi kūną ir sielą. Žmonės, išgyvenę klinikinę mirtį, mato tunelį, šviesą. Šia tema prirašyta daug straipsnių, kurie teigia, kad tikrai kažkas yra po mirties. Visgi siela visada nori grįžti į šį – žemiškąjį pasaulį.

Labai daug priklauso nuo žmogaus psichologijos. Jeigu žmogus sau įsiteiks, kad serga, tai tikrai susirgs. Galbūt liga nebus somatinė, kūniška, bet dvasios skausmas tikrai bus. O jis ne visada pagydomas.

Kaip vertini „Human body“ parodas, kur eksponuojami užkonservuoti žmonių kūnai? Ar tai etiška ir reikalinga?

Jos daromos pasitelkiant žmonių anatomiją, tad su realybe neprasilenkia. Žmonės turi laisvą valią pasirinkti, eiti ar neiti į tokias parodas. Mano nuomone, turėtų būti apribotas vaikų lankymasis tokiose parodose, nes tai gali juos traumuoti psichologiškai, o tėvai ne visada yra pajėgūs adekvačiai įvertinti vaiko psichologinę būklę ir poveikį jiems. Vaikams gali būti psichologinė trauma, sapnuotis košmarai.

Būna nuomonių, kad mirusį žmogų reikia palaidoti, nedaryti iš to parodų, bet turbūt iš medicininės pusės sakytumėte, jog yra labai reikalinga, kad kas nors sutiktų savo palaikus atiduoti medicinos tyrimams ar studentams?

Mano studijų metais turėjome porą lavonų, kai žmonės pasirašė, jog po mirties sutinka atiduoti savo kūną mokomiesiems tikslams. Po maždaug 18 metų tie palaikai buvo palaidoti. Mokantis medicinos labai reikia anatomijos, nes viskas, ką perskaitome ir pamatome vadovėliuose, labai nutolę nuo realybės. Gyvame organizme viskas atrodo kitaip. Žmogaus organas kūne visai kitos spalvos ir konsistencijos nei paveiksliukuose. Paskirti savo kūną mokomiesiems medicinos tikslams yra panašu į donorystę, kai dovanoji kažkam kitam gyvenimą. Žmonės paskiria savo kūną tyrimams tikėdamiesi, kad galbūt bus išrasti kažkokie nauji gydymo būdai.

Ar Lietuvoje yra pakankamai teismo medikų, ar jaučiamas trūkumas?

Pagal darbo krūvį specialistų trūksta, tačiau kyla problemų dėl darbų vietų, nes visi siekia likti Vilniuje, nenori išvažiuoti dirbti į kitų miestų apygardas. Per metus visoje Lietuvoje užfiksuojami apie 6000–7000 smurtinės mirties atvejų, įskaitant nužudymus ir avarijas. Dar prisideda savižudybės ir staigios mirtys, kurias privaloma ištirti. Vadinasi, per dieną teismo medikas turi atlikti nuo dviejų iki keturių autopsijų ir dar viską aprašyti.

Kai kurie žmonės skundžiasi, kad juos priimantys gydytojai nepakeldami akių tik pildo popierius ir normaliai jų net neišklauso...

Kiekvienas gydytojas rašo dokumentaciją prokurorui. Mes vertiname tai, kas yra uždokumentuota. Ligonį, žinoma, reikia apžiūrėti ir nieko nepraleisti, bet visi popieriai reikalingi tam, kad esant reikalui prokurorui būtų aišku, dėl ko atvyko ligonis, kokia buvo nustatyta diagnozė ir paskirtas gydymas. Analizuodami atvejį skaitome ir ambulatorines korteles, kokiomis ligomis žmogus sirgo nuo vaikystės, kad galėtume įvertinti ligų progresą ir regresą, tad dokumentacija medicinoje yra reikalinga.