Romos Katalikų Bažnyčia šiuos metus paskelbė pašvęstojo gyvenimo metais. Natūralu ir suprantama, kad visų dėmesys bus sutelktas į kunigus, vienuolius ir vienuoles. Šie metai – tai puiki galimybė pasauliečiams kiek iš arčiau ir atidžiau pažvelgti į dvasininkų gyvenimą ir jo realijas.

Labai viliuosi, kad šie metai nebus tik dvasiškai egzaltuotų paaikčiojimų puokštė. Tikiu, jog savikritiškas balsas bus išgirstas ir ras savo vietą šių gražių ir prasmingų metų programoje. Nes saikingai naudojama savikritika yra tarsi vaistas, kuris padeda išvengti puikybės pinklių. Taip pat neleidžia atitrūkti nuo tikrovės ir suteikia malonę gyventi tiesoje. Pagaliau juk ir pas Jėzus Kristus Švenraštyje visus mus ragina pirmiausia iš savo akies išsiritinti rąstą, o tik jau paskui krapštyti krislą iš brolio akies.

Šįkart aš pasidalinsiu savo trumpomis pastabomis apie dvasininkų ir sekuliarios žiniasklaidos santykius. Taip pat paliesiu kritikos ir savikritikos temas. Ir, žinoma, paliudysiu, kad šaukštas deguto ne visada sugadina visą medaus statinę. Nors aitrus kvapas labai dažnai ir daug ką suklaidina. Tai jau tapo visuotiniu dėsniu, o ne reta išimtimi. Su tuo mes, paprasti tikintieji, neturėtume taikstytis.

Tiek viešas, tiek privatus dvasininkų gyvenimas daugumai žmonių vis dar atrodo paslaptingas. Tad natūralu, kad tai kursto smalsumą. Ir būtent to dėl sekuliari žiniasklaida visada piktdžiugiškai ploja katutėmis, kai kuris nors iš kunigų, dėl išminties stokos ir per savo žmogiškosios prigimties trapumą paslysta lygioje vietoje. Labai apmaudu, kad tik tokios istorijos dažniausiai pasiekia mūsų žiniasklaidos ausis. Šie liūdni įvykiai nepateisinami. Tačiau dar liūdniau yra dėl to, kad žiniasklaida beveik visiškai nesidomi tais kunigais, kurie nuoširdžiai ir sąžiningai gyvena ir dirba. O tokių yra dauguma. Asmeniškai aš mūsų žiniasklaidoje pasigendu bent kiekybinės informacinės pusiausvyros apie tuos dvasininkus, kurie prasikalsta, ir tuos, kurie yra sąžiningi, tvirti ir ištikimi savo pašaukimo kelyje. Šitoks žiniasklaidoje dominuojantis vienpusiškumas mums sufleruoja apie jos ligas – objektyvumo stoką ir žemą profesionalumo lygį. Jai trūksta solidumo ir pozityvumo. Mūsų žiniasklaida ir iki šiol vis dar ieško lengviausio kelio į savo skaitytojo širdį – vaikydamasis primityvių skandalų.

Tai, kas šiandiena vyksta tarp sekuliarios žiniasklaidos ir dvasininkų, galima įvardyti vienu žodžiu – nesusikalbėjimas. Ne visada, bet labai dažnai taip nutinka dėl labai paprastos priežasties – menko žurnalistų išmanymo apie religijos pasaulį. Pavyzdžiui, kai už kriminalinį puslapį atsakingas žurnalistas imasi rašyti apie meną, nebūtinai, tačiau yra labai didelė tikimybė, kad spektaklyje jis įžvelgs kriminalą. Šiandiena lygiai tokia pat situacija yra tarp kunigų ir sekuliarios žiniasklaidos. Dėl to dauguma dvasininkų gana nenoriai ir atsargiai bendrauja su spauda. Nors taip elgtis nėra išmintinga, nes augina sieną tarp mūsų pačių, gyvenančių tame pačiame pasaulyje. Beje, tiek Bažnyčiai, tiek dvasininkams irgi reikėtų išmokti ne karštligiškai reaguoti į kritiką, mikliai užimti gynybines pozicijas, o tinkamai į ją įsiklausyti ir priimti.

Koks tūrėtų būti požiūris į kritiką, kurios Bažnyčia sulaukia tiek iš pasaulio, tiek iš savo vidinių sluoksnių, puikiausias pavyzdys šiandien yra popiežius Pranciškus. Visų nuostabai, jis net ragina visus, kad būtų kritikuojamas. Šitaip elgtis gali tik tvirta, drąsi ir išmintinga asmenybė, tikrai ir teisingai suvokianti kritikos reikšmę ir svarbą gyvenime. Nes tikroji kritikos esmė yra ne teisti ir žeminti kitą. Taip pat nebaksnoti pirštu į kito žmogaus silpnąsias vietas.

Koks tūrėtų būti požiūris į kritiką, kurios Bažnyčia sulaukia tiek iš pasaulio, tiek iš savo vidinių sluoksnių, puikiausias pavyzdys šiandien yra popiežius Pranciškus.

Teisingai ir tikrai kritikai iš tiesų rūpi ieškoti visuotinės pilnatvės tiesoje. Juk kritika yra tarsi vaistas, kuris praplečia užkalkėjusias kraujagysles ir leidžia kraujui laisvai tekėti. Kritika gyvenimui suteikia dinamikos. O tai yra gyvybės ženklas. Nes visa, kas gyva, reiškia veiksmą, judėjimą, kaitą. Kai mane kas nors teisingai kritikuoja, tada suprantu, kad iš tiesų jam rūpiu ir esu svarbus. Kartais kritika yra tarsi artimo meilės gestas. Žinoma, reikia mokytis ne tik priimti kritiką, bet ir ją išsakyti. Tai labai sunki užduotis ir didis menas. Apie kritiką, jos kokybę bei poreikį teisingiausiai pasakė Klaipėdoje gyvenantis kunigas pranciškonas A. Pudžemis: kritikos mūsų gyvenime turi būti tiek, kiek beriam druskos į sriubą – nedaug, bet ji pagardina visą patiekalą.

Tačiau už kritiką kur kas svarbiau yra savikritika. Ji yra glaudžiai susijusi su savirefleksija. O tai yra išugdoma. Savikritika – tai žmogaus vidinio pasaulio savikontrolė. Ji yra tarsi filtras, kuris atsijoja pelus nuo grūdų. Ji kritiką daro objektyvią ir skaidrią. Juk savikritiškas požiūris į save ir savo kritiką iš tiesų apsaugo kritiką išsakantį asmenį nuo subjektyvumo ir asmeniškumų.

Ir pabaigai. Visiems linkiu sutikti tokių kunigų, kurie iš sakyklų pamokslaudami nemoralizuotų ar sausai dėstytų katekizmo tiesas, o visų pirmą liudytų. Linkiu sutikti kunigų, kurie į savo gyvenimą ir santykį su parapijiečiais žvelgtų ne kaip į darbą (yra ir tokių), o pašaukimą, įsišaknijusį sakramentinėje malonėje. Kad kartais pažintys su dvasininkais taptų gražia bičiulyste. Nes kunigai visų pirma irgi yra žmonės ir ieško santykio. Asmeniško ir nuoširdaus. O kiekvienai tikinčiai šeimai turėti tarp pasauliečių bičiulių ir kunigą – yra didelė dovana ir palaiminimas. Man pasisekė. Esu laimingas. Nes tokių kunigų pažįstu. Ir kai retrospektyviai pažvelgiu į savo tikėjimo kelionę, aiškiai matau, kad visi mane lydėję kunigai visų pirma buvo maldos žmonės. Mačiau, kaip jie meldžiasi ne tik švęsdami Eucharistiją. Iki šiol jų meilė ir ištikimybė asmeninei maldai yra pats tikriausias ir stipriausias liudijimas mano gyvenime.