Jau dvidešimtą kartą žiemos palydas vainikuojantis festivalis „Kino pavasaris“ Lietuvos žiūrovams pasiūlė rekordinį filmų skaičių. Dar ne taip seniai juokavom, kad „Kino pavasaris“ tapo pilnametis, o šiemet jau galėjome konstatuoti, kad jis tikrai subrendo ir išsikovojo geriausio kino festivalio Lietuvoje reputaciją. Iš kitų renginys išsiskiria ir didžiausiu šalių dalyvių skaičiumi, ir plačiausia žanrine įvairove (nuo klasikinių filmų apie gangsterius iki linksmų „Viasat “ komedijų). Šįkart „Kino pavasaris“ neapsiėjo ir be retrospektyvų – vilniečiai pamatė visus prancūzų režisieriaus Leoso Carax’o filmus ir dokumentinį pasakojimą apie jį „Ponas X“. Gaila, toli gražu ne visi festivalio šedevrai pasiekė Laikinąją sostinę, bet filmų šiemet Kaune parodyta dvigubai daugiau nei pernai. Kadangi visų jų pažiūrėti neįmanoma, tenka griebtis kino kritikams įprasto metodo – atidžiai tyrinėti programos išklotines ir, vadovaujantis subjektyviais kriterijais, rinktis tuos perliukus, kurie atrodo įdomiausi.

Gera pradžia – pusė darbo

Pernai „Kino pavasario“ atidarymo filmas buvo Berlyne tris apdovanojimus pelniusi Čilės režisieriaus Sebastiano Lelio „Glorija“, sužavėjusi optimizmu ir įrodžiusi, kad gyvenimas nesibaigia net tuomet, kai artėji prie šešiasdešimtmečio. Po seanso ausyse dar ilgai skambėjo kompozitoriaus Umberto Tozzi daina „Glorija“, kurią atliko Laura Branigan. Šiemet atidarymui parinkta jauno kanadiečio Xaviero Dolano drama „Mamytė“, pernai startavusi Kanų kino festivalyje ir jau turinti 26 įvairiausius apdovanojimus.

Į kino pasaulį, būdamas vos dvidešimties, režisierius X. Dolanas įsiveržė provokuojamai pavadintu filmu „Aš nužudžiau savo mamą“ (2009 m.). Tai pasakojimas apie sudėtingus motinos ir šešiolikmečio sūnaus santykius, kupinus abipusės neapykantos ir meilės, kurios abu vienas kitam nemoka parodyti. Labai panašią situaciją regime ir „Mamytėje“. Šį kartą motiną vaidina ta pati aktorė Anne Dorval, o sūnų pirmajame filme įkūnijusį patį režisierių pakeitė nepaprastai organiškas Antoine’as-Olivier Pilonas. Jis vaidina nemokantį susivaldyti hiperaktyvų penkiolikmetį Styvą, dėl to daug laiko praleidusį specialiosiose ugdymo įstaigose, kur amžinai sukeldavo begalę psichologinių problemų. Po kiekvieno incidento vaikino motina Diana bandydavo užglaistyti nesklandumus. Bet prieš trejus metus našle tapusiai moteriai kaskart vis sunkiau tai daryti. Kai Dianai ima geranoriškai padėti kaimynė, pati sunkiai kovojanti su depresijos pasekmėmis, trumpam nušvinta viltis, kad galbūt reikalai ims gerėti. Bet tai tik trumpa iliuzija. X. Dolanas nesileidžia į jokius kompromisus, jis negailestingas ir aktoriams, ir žiūrovams, kurie seanso metu patiria tikrą kultūrinį šoką. Režisierius „Mamytės“ centre esantį motinos ir sūnaus ryšį apibūdina kaip „egzistencinę krizę tarp žmonių, kurie vienas kitą myli taip karštai, kad net negali gyventi kartu“.

Kaip auklėti daug problemų keliančius hiperaktyvius vaikus? Ši problema darosi vis aktualesnė. Ją sukeliančias priežastis vardyti lengviau, nei pasiūlyti tinkamą veiksmų metodiką. Režisierius mato tik vieną alternatyvą, kurią pateikia kaip labai artimos ateities perspektyvą, kai bus priimti įstatymai, leidžiantys tėvams atiduoti tokius vaikus į psichiatrijos ligonines. Kad tai ne išeitis – aišku nuo pirmųjų kadrų. O kas galėtų pasiūlyti geresnę?

Du kino genijų likimai

Menininkams skirtų biografinių filmų – „Ponas Turneris“ (apie XIX a. ekscentrišką britų tapytoją Williamą Turnerį), „Beprotiška meilė“ (apie 1811 m. nusižudžiusį vokiečių poetą Heinrichą Von Kleistą) – galeriją papildė du labai įdomūs kino genijų portretai. „Eizenšteinas Gvanachuate“ skirtas rusų kino režisieriui Sergejui Eizenšteinui, kurio gyvenimas stalininėje Rusijoje buvo kupinas dramų ir tragedijų. Sukūręs visame pasaulyje pripažintus „Šarvuotį Potiomkiną“ (1925 m.) ir „Spalį“ (1927 m.), jis bandė padirbėti Amerikoje. Deja, keli jo labai įdomūs projektai ten nesulaukė investuotojų dėmesio. Po ištisos vargų epopėjos tik Meksikoje režisieriui pavyko nufilmuoti daug medžiagos juostai „Tegyvuoja Meksika!“, bet filmo iš unikalių vaizdų taip ir nebuvo lemta sumontuoti.

Į šį sudėtingą S. Eizenšteino gyvenimo periodą pasinėrė Peteris Greenaway’us. Jau seniai paskelbęs, kad tikrą menininką turi dominti tik dvi temos – seksas ir mirtis, britų režisierius savo programą nuosekliai realizuoja ir šį kartą. Ekscentrikos ir provokacijų rusų kino klasiko gyvenime tikrai netrūko, todėl pasitelkęs paties S. Eizenšteino išplėtoto „atrakcionų montažo“ pamokas režisierius kuria spalvingą ir dinamišką reginį, naudodamas mišrią techniką – čia vaidybiniai epizodai jungiami su kino kronikos kadrais, klasikinių filmų ištraukomis, paveikslų ir nuotraukų koliažais bei animacinėmis užsklandomis, atgaivinančiomis paties S. Eizenšteino erotinius piešinius. Svarbiausia filmo sensacija P. Greenaway’us daro iki šiol viešai neaptartą rusų režisieriaus priklausomybę seksualinėms mažumoms ir pagrindine rusų režisieriaus patirtimi Meksikoje skelbia... jo nekaltybės praradimą su jį čia lydėjusiu antropologu. Jaunas suomių aktorius Elmeras Bekas nevengia bufonados ir parodijos elementų – spalvingas barokinis reginys neretai pavojingai priartėja prie operetinio spektaklio. Akivaizdu, kad nuomonės apie šį kino atrakcioną išsiskirs: vieni matys tik pasityčiojimą iš klasiko (ir kino klasikos), o kiti tradicinius kanonus galės papildyti naujais ornamentais. Bet viena aišku – beprotiškas išdaigas mėgstantį S. Eizenšteino charakterį pavyko perteikti meistriškai. Gal net per daug.

Solidi atsvara valiūkiškam ir provokuojančiam filmui „Eizenšteinas Gvanachuate“ – akademiškai rimtas pasakojimas apie paskutiniąsias italų poeto ir režisieriaus Piero Paolo Pasolinio dienas. Filme lakonišku pavadinimu „Pasolini“ (režisierius Abelis Ferrara) pagrindinį vaidmenį sukūrė aktorius Willemas Dafoe. Anot poeto kūrybą nagrinėjusio kino istoriko Piotro Kletowskio, „Pasolini buvo idealistas, kuris tikėjo, kad jam pavyks suderinti tai, ko žmoguje suderinti neįmanoma“. Jis iš tikrųjų buvo tikras prieštaravimų įsikūnijimas – vienu metu archajiškas ir šiuolaikiškas, viename asmenyje utopistas ir revoliucionierius. Nuoširdus religingumas jam netrukdė remtis marksistine pasaulėžiūra ir būti komunistų partijos nariu. Ištikimybė tikrajam humanizmui lengvai sugyveno su homoseksualiu „amoralios egzistencijos“ kultu. Jau seniai aišku, kad menininkas visą gyvenimą žengė susinaikinimo keliu ir išprovokavo savo mirtį, nors jo brutalios žmogžudystės 1975-ųjų lapkritį naktiniame Ostijos paplūdimyje tikrosios priežastys iki šiol neišaiškintos. Šiam tragiškam menininko gyvenimo finalui skirtos paskutinės dvidešimt filmo minučių, o iki jo Pasolinio asmenybę bandoma atskleisti serija chaotiškai jungiamų eskizų, iš kurių galima būtų suprasti, kokia jo žmogiško ir meninio palikimo esmė.

Paskutinis Žmogaus-paukščio skrydis

„Žmogus-paukštis“ apdovanotas keturiais „Oskarais“ (už geriausią filmą, režisūrą, originalų scenarijų ir operatoriaus meistriškumą). Operatorius Emmanuelis Lubezki „Oskarą“ gavo ir pernai už tai, kaip filmui „Gravitacija“ bekraštį kosmosą įsigudrino nufilmuoti... Holivudo paviljonuose. Šiemet jis apdovanotas už ne menkesnį eksperimentą – žiūrint „Žmogų-paukštį“ atrodo, kad kūrėjams beveik neprireikė montažo meistro pagalbos: dauguma scenų užfiksuota be perstojo judančia kamera – susidaro įspūdis, jog matome totalų „subjektyvios kameros“ triumfą. Šį kartą kino kamera yra ne tradicinis meistriškai inscenizuotų mizanscenų stebėjimo instrumentas, bet dar vienas filmo herojus, prilygstantis aktoriams, kurie vaidina netausodami jėgų ir su neslepiamu malonumu.

Ne mažesnio pagyrimo vertas ir režisierius Alejandro Gonzalezas Inaritu, kurio ankstesni filmai („Meilė-kalė“, „21 gramas“, „Babelis“) sukurti polifoniniu metodu, kai į vieną pasakojimą muzikinės fugos komponavimo principu pinasi kelios istorijos. „Žmoguje-paukštyje“ taip pat yra keli lygmenys, nors kamera iš stebėjimų lauko beveik neišleidžia aktoriaus Michaelo Keatono. Jo suvaidintas Riganas Tomsonas, buvęs garsus Holivudo aktorius, žiūrovų populiarumo ir prodiuserių pagarbos nusipelnė už keliuose filmuose vaidintą komikso personažą Žmogų-paukštį. Nesunku numanyti, kodėl šiam vaidmeniui buvo pakviestas būtent M. Keatonas, kuriam du kartus suvaidinto Žmogaus-šikšnosparnio (paprasčiau kalbant, Betmeno) kostiumas užgožė kitų jo aktorinių galimybių spektrą.

Riganas bando susigrąžinti buvusią šlovę ir Brodvėjuje stato spektaklį pagal Raymondo Carverio apsakymą „Apie ką mes kalbame, kai kalbame apie meilę?“ Spektaklis Riganui reiškia ne tiek galimybę pergalingai grįžti iš užmirštųjų pasaulio – tai paskutinis šansas įrodyti (visų pirma sau), kad dar „turi parako“. Nesvarbu, kad toks tikslas reikalauja maksimalių fizinių ir psichologinių išteklių. Kai ant kortos statomas visas gyvenimas, blefuoti būtų nesąžininga. Filmas turi iš pirmo žvilgsnio keistą paantraštę „Netikėtas nežinojimo privalumas“ – ji pasakojimui suteikia dar vieną dimensiją. Nuo pradinių kadrų režisierius tarsi perspėja, kad atsisakytume įprastų mąstymo klišių, ir vėliau taip ilgai vedžioja painiais teatro koridoriais bei herojų pasąmonės labirintais, kad dingsta riba tarp realybės ir vaidybos.

Alo Pacino benefisas

Režisieriaus Barry’o Levinsono filmas „Septintas veiksmas“ yra tikras Alo Pacino benefisas. Senokai didžiajame ekrane matytas aktorius iš kino pasaulio tik­rai niekur nedingo. Tiesiog mūsų platintojų nedomina jo pastarųjų metų darbai – nei Oscaro Wilde’o pjesės „Salomėja“ ekranizacija, nei liūdna drama „Manglehornas“. Vos savaitę ekranuose išsilaikė filmas „Denis Kolinsas“, kuriame A. Pacino suvaidino buvusią roko legendą. Net ir sulaukęs garbaus amžiaus, Denis vis dar renka pilnas žmonių sales, nors pačios gražiausios jo dienos – jau praeityje. Denis jaučiasi prastai, mat pasinėręs į rokenrolo stichiją atitolo nuo šeimos, o siekdamas populiarumo pamiršo ir savo idealus.
Panašia elegiška nuotaika alsuoja ir „Septintasis veiksmas“, kuriame A. Pacino vaidina krizės ištiktą teatro aktorių. Nors filmas sukurtas pagal Philipo Rotho romaną „Nusižeminimas“ (taip reikėtų versti ir jo pavadinimą), „Kino pavasaris“ jį įvardijo kitaip. „Septintas veiksmas“ – tiksli nuoroda į Williamo Shakespeare’o veikalą „Kaip jums tai patinka“, kuriame yra tokie žodžiai: „Visas pasaulis yra scena. Visi vyrai ir moterys – aktoriai. Tas pats žmogus skirtingus vaidmenis atlieka, o septyni veiksmai – jo amžiaus tarpsniai.“

Pagyvenusį teatro ir kino aktorių Saimoną Ekslerą vidury spektaklio ištinka krizė, po kurios veteranas vis dažniau susimąsto apie savižudybę. Nuo tokių minčių vyrą išgelbsti netikėtai jo bute atsiradusi jauna lesbietė, su kuria Saimonas bendrauja W. Shakespeare’o pjesių replikomis. Saimonas dažnai internetiniu ryšiu kalbasi su psichiatru, kuris vis mažiau supranta savo mintyse ir jausmuose pasiklydusį pacientą, o šis vis labiau tiki, kad „trys ketvirtadaliai visų mūsų poelgių yra klaida“.

Nepasotinama TV sensacijų medžioklė

„Metų atradimų“ programoje parodyto filmo „Naujienų medžiotojas“ (rež. Danas Gilroy’us) tematika ne nauja, bet amžinai aktuali. Autoriai nusitaikę į bene ryškiausią naujųjų laikų fenomeną – televizijos manipuliavimo galimybes ir nuoširdų žmonių tikėjimą, kad viskas, ką rodo televizija, yra tikra gyvenimo tiesa.

Lu Blūmas (jį vaidina ir kitame „Kino pavasario“ filme „Priešas“ matytas aktorius Jake’as Gyllenhaa­las) – vienišas vagišius. Vieną naktį jis patenka į nusikaltimo vietą ir stebi, kaip čia dirba profesionalūs naujienų medžiotojai žurnalistai. Lu taip pat nusiperka pigią vaizdo kamerą, policijos radijo bangų skaitytuvą ir pats pradeda sensacijų medžioklę naktiniame Los Andžele. Automobilių avarijos, vagysčių aukos – viskas vyrukui yra tik kraują kaitinančio žaidimo dalis. Konkurencija didžiulė, bet Lu gerai užuodžia kraują ir atkakliai ieško šokiruojančių scenų. Pasirodo, Lu turi ir menininko akį: jei nelaimės scena nepakankamai iškalbi, jis padarys viską, kad ši atrodytų kuo tragiškiau. Aktorė Rene Russo vaidina televizijos darbuotoją Niną, kuri jaučia su niekuo nepalyginamą pasitenkinimą, kai pavyksta parengti reitingus keliantį sensacingą reportažą. Panašų personažą kadaise suvaidino Faye Dunaway jau klasika tapusiame režisieriaus Sidney’aus Lumeto filme „Televizijos tinklas“ (1976 m.). Jame demoniškoji TV kanalo vadovė smunkančius reitingus pakėlė organizavusi laidos vedėjo nužudymą tiesioginiame eteryje. Panašu, kad mums iki panašios situacijos liko vos vienas žingsnis.

Pakilti iš pelenų

Vienas ryškiausių „Kino pavasario“ filmų vadinasi „Feniksas“. Jį sukūręs režisierius Christiano Petzoldas vadinamas ryškiausiu Vokietijos Naujosios bangos lyderiu arba Berlyno mokyklos atstovu. Ankstesnį jo filmą „Barbara“ matėme „Scanoramoje“. Abiejose juostose pagrindinius vaidmenis atliko aktorė Nina Hoss. Daug prasmių turintis „Feniksas“ primena vėlyvąją Rainerio Wernerio Fassbinderio kūrybą (ypač jo filmą „Marijos Braun vedybinis gyvenimas“). Ir veiksmo laiku bei vieta (Berlynas tuoj po Antrojo pasaulinio karo pabaigos), ir tuo, kad dėmesio centre – stiprūs moterų charakteriai. Iš koncentracijos stovyklos namo grįžta dainininkė Nelė Lenz. Žydų centre dirbanti draugė organizuoja Nelei chirurginę veido rekonstrukcijos operaciją. Pasveikusi ji lankosi amerikiečių pamėgtame muzikiniame bare „Feniksas“. Čia ji tikisi surasti buvusį sutuoktinį Džonį, kuris Nelei pateikia gerą pelną žadantį pasiūlymą. Apmaudą ir pyktį užgniaužusi moteris sutinka tapti savo pačios antrininke.

Režisierius San Sebastiano kino festivalyje, kuriame „Feniksas“ buvo apdovanotas tarptautine FIPRESCI premija, sakėsi šį filmą norėjęs sukurti „žanrų kapinyne“ ir pagrindines „Fenikso“ konstrukcijas rentęs iš daugybės žanrų atplaišų. „Barbaroje“ pirmą kartą padaręs ekskursą į netolimą praeitį, „Fenikse“ režisierius laiko požiūriu nutolsta dar toliau. Ir tai suprantama. Sąžiningas vokiečių menininkas neturi moralinės teisės apsimesti, kad jam nerūpi fašizmo tema.

Visi girdėjome filosofo Theodore’o Adorno mintį, kad po Aušvico poezija neįmanoma. Filmų kūrėjai seniai paneigė šią mintį, holokausto tema pastatę daug įvairių žanrų filmų. Atrodytų, ši problematika išakėta skersai ir išilgai. Ką gi naujo kino priemonėmis galima pasakyti pažiūrėjus devynias su puse valandos trunkantį dokumentinį režisieriaus Claude’o Lanzmanno filmą „Shoah“ (shoah hebrajiškai reiškia katastrofa) ir po tokių vaidybinių juostų kaip Steveno Spielbergo „Šindlerio sąrašas“, Romano Polanskio „Pianistas“ ar Roberto Benigni’o komedijos „Gyvenimas yra gražus“?

Christianas Petzoldas „Feniksą“ dedikuoja teisininkui Fritzui Baueriui, kuris 1959 m. teisme pasiekė, kad keli Aušvico koncentracijos stovyklos apsaugininkai būtų nuteisti realiomis įkalinimo bausmėmis. Tikriausiai už tai 1968-aisiais ir buvo nužudytas.