GTČ trio Paryžiuje, 1986 m. Mephisto nuotr.

Pokalbiui apie džiazo muzikos raidą Lietuvoje, reikšmingiausius festivalius bei muzikantus, šiandieninę situaciją džiazo scenoje Bernardinai.lt pakvietė muzikologę, džiazo muzikos kritikę Jūratę Kučinskaitę, muzikologą Liną Paulauskį, festivalio „Vilnius Jazz“ vadovą Antaną Gustį bei džiazo muzikantą Liudą Mockūną. Pokalbis parengtas 2007 m.

Šiandien Lietuvoje vyksta išties nemažai įvairiausių džiazo festivalių, žymiausi muzikantai važinėja po visą pasaulį, savo muzika pristatydami ne tik save kaip muzikantus, bet ir reprezentuodami Lietuvos džiazą. Kaip nutiko, kad tapome šalimi, kuri gali didžiuotis savo džiazu?

Jūratė Kučinskaitė. Lietuvoje džiazas tam tikru metu, ypač sovietmečiu, atspindėjo laisvės ir saviraiškos poreikį. Tai buvo iššūkis sistemai, gyvai viena tiesa, gyvenusiai penkmečiais.

Žvelgiant istoriškai, Lietuvoje buvo trys džiazo muzikos bangos – „ikismetoninė“, sovietmečio ir nepriklausomybės laikotarpio. Jei ne sovietmetis, manau, Lietuvos džiazas šeštame-septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje būtų drąsiai lygiavęsis su kitų Europos šalių džiazu. Tačiau galime atsiminti laikotarpį, kai groti džiazą Tarybų Lietuvoje buvo pavojinga net fiziškai – buvo vykdoma tokia propaganda, kaip: „Džiazas – storulių muzika“, „Nuo saksofono iki peilio – vienas žingsnis“, „Kas šiandien myli džiazą rytoj Tėvynę išduos“. Žinoma, visi šie šūkiai buvo rusų kalba, ir tokia ideologija gan sėkmingai mėgino naikinti laisvės pojūčio, kitoniško požiūrio apraiškas. Būtent dėl šių priežasčių natūralus džiazo muzikos vystymasis Lietuvoje buvo sustabdytas. Tačiau kaip tik sovietmečiu gimė antroji džiazo banga, kurios jėga bei įtaka juntama iki šių dienų.

Antroji banga praktiškai sutapo su vadinamojo „atšilimo“ metais – maždaug 1956 m. Tais metais J. Tiškaus orkestras dalyvavo Maskvoje vykusiame Pasaulio demokratinio jaunimo ir studentų festivalyje, kur jie akis į akį susidūrė su tikrais amerikiečiais muzikantais, tikru bigbendu, pasidalino natomis ir padžemavo. Tai buvo pirmasis impulsas, nes kaip tik šis orkestras į Lietuvą atvežė natas bei patį džiazavimo pojūtį. Lietuvoje tas atšilimas vėlavo – Maskvoje jau vyko tokio lygio festivalis su džiazo muzika, o pas mus, jei kas nugirsdavo, kad groji džiazą konservatorijoje, galėjo ir pašalinti iš mokslų. Todėl repetuoti reikėdavo pasislėpus. Džiazmenai buvo labai imlūs žmonės – jie džiazo muziką atkurdavo ne iš natų, kurių tuo metu išvis čia nebuvo, bet klausydami radijo programų, grojančių šią uždraustą muziką ir šifruodami kiekvieną natelę. Gal tas faktas, kad ši muzika buvo uždraustas vaisius, labai daug ir prisidėjo prie džiazo išpopuliarėjimo.

1961 metais Vilniaus gatvėje veikė Vilniaus džiazo klubas, kuriame užgimė džiazo festivalio idėja, kuriai lemta buvo išsipildyti 1968 metais Elektrėnuose festivalyje „Jaunystė“. Beje, čia netgi vyko paskaitos apie džiazo muziką, kurias skaitė muzikologas ir pianistas Liudas Šaltenis, klubas turėjo ir savo ansamblius. Vilniaus džiazo klubas tiesiogine ir perkeltine prasme veikė pogrindyje – žmonės klausydavosi atneštų įrašų, dalindavosi mintimis ir taip formavosi tam tikra bendruomenė.

Linas Paulauskis. O ar po R. Kalantos susideginimo 1972 metais, užgniaužus jaunimo roko judėjimą. buvo taikomos sankcijos ir džiazo muzikai?

Jūratė Kučinskaitė. Be abejo, represijos buvo taikomos ir džiazui. Tačiau tuo metu apskritai pasaulyje džiazo raida buvo kiek apstabdyta masinio jaunimo susižavėjimo roko muzika, natūraliai iš čia užgimė ir džiazrokas ar kiti muzikiniai stiliai, kurie ypač stipriai buvo veikiami džiazo.

Kita vertus, 1971 metais Vilniuje buvo įkurtas legendinis Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Tarasovo, Vladimiro Čekasino džiazo trio, trumpiau, tiesiog GTČ. Tai buvo vienas stipriausių impulsų Lietuvos džiazo muzikai. Ir tai yra ta bazė, ant kurios laikosi, ar nuo kurios atsispiria ir šiandieniniai džiazo muzikantai.

Kokius laikus apskritai Lietuvoje išgyveno antroji, tai yra sovietmečio, džiazo muzikos banga?

Jūratė Kučinskaitė. Pradedant nuo J.Tiškaus orkestro, kuriame grojo labai gabūs muzikantai, susidomėjimas džiazu išsikerojo ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose – Panevėžyje, Klaipėdoje ir kitur atsirado džiazo muzikos mylėtojų judėjimas – kūrėsi kolektyvai, kurie aktyviai grojo džiazą. Iki R. Kalantos susideginimo Lietuvoje buvo gan populiarūs bigbendai, kurie grojo restoranuose, klubuose, bet paprastai jie atlikdavo džiazo standartus ir tipines aranžuotes. Tokia buvo tuo metu aplinka ir, sakyčiau, iki 1972 metų buvo viskas laisviau.

Pirmasis džiazo festivalis Lietuvoje įvyko Elektrėnuose 1968 metais ir tik po dvylikos metų – 1980-aisiais Birštone. Šis tarpas – neatsitiktinis. Tai parodo sovietinės sistemos požiūrį po Kauno įvykių 1972 metais į jaunimo kultūrą apskritai ir kartu džiazo muziką.

Linas Paulauskis: Pirmieji Birštono festivaliai įvyko tik didelių rengėjų pastangų dėka, nes jiems ilgai reikėjo įrodinėti tuometinei valdžiai, kad džiazo muzika – nieko blogo, ji nekursto jokio maišto, o klausoma tamsoje užsimerkus. Šiuose festivaliuose privalomai buvo grojami sovietinių kompozitorių kūriniai ir atitinkamos temos, o festivalyje būtinai turėjo dalyvauti stambi kultūrinė-ideologinė figūra iš Maskvos. Apskritai kiekvienas festivalis buvo kažkam skiriamas, tarkime, dvidešimtajam TSKP suvažiavimui paminėti.

Jūratė Kučinskaitė. 1976 metais GTČ trio dalyvavo Lenkijoje vykusiame garsiame festivalyje, į kurį atvykdavo net legendinės amerikiečių džiazo žvaigždės. Ir vis dėlto trio čia sulaukė didelių ovacijų, nes grojo savo specifinę muziką, o ne tam laikui, ypač tokiems festivaliams, įprastą svingą.

Džiazas – ryškių asmenybių muzika, asmenybių, kurios nekopijuoja, nekartoja to, ką girdėjo, bet prabyla savitu balsu, eina ne bendrai pramintu taku, o ieško savo kelio. Būtent toks ir buvo GTČ trio.

Po šio GTČ pasirodymo ūmai buvo susivokta: kaip čia yra, kad ten jie mylimi ir liaupsinami, o čia – nieko. Tada buvo susigriebta, ir GTČ trio net tapo oficialiu tuometinės Lietuvos valstybinės filharmonijos meno kolektyvu.

Antanas Gustys. Mane patį kaip tik ir subrandino to meto rytų Europos džiazo festivaliai ir patį Vilniuje paskatino sukurti kažką tokio. Tuo metu aš aplankiau veik visus buvusius džiazo festivalius Leipcige, Berlyne, Debrecene, Budapešte, Bratislavoje. Kaip tik pastarajame pirmą kartą išgirdau GTČ trio, ir tai padarė neišdildomą įspūdį. Kitas jų koncertas, kurį ypač ryškiai atsimenu ir šiandien, vyko anuometiniuose Menininkų rūmuose - dabartinėje Prezidentūroje, prieš pat jiems išsiskirstant.

Rytų Europoje situacija džiazo scenoje buvo kur kas geresnė nei Lietuvoje. Tuo metu šiuose festivaliuose galima buvo išgirsti visas žymiausias džiazo muzikos žvaigždes.

Jūratė Kučinskaitė. Išties, rytų Europos žmonės klausydami Lietuvos džiazo, visų pirma, be jokios abejonės, GTČ trio, įsivaizdavo, kad pas mus džiazo muzikoje situacija tiesiog nuostabi.

Antanas Gustys. Buvo natūraliai manoma, kad Vilniuje vyksta intensyvus džiazo muzikos gyvenimas :egzistuoja klubai, kur nuolatos rengiami koncertai, festivaliai su geriausiais džiazo meistrais, galiausiai - ir ne viena grupė, savo stiprumu prilygstanti GTČ trio. Suprantama, toks įsivaizdavimas buvo labai natūralus, nes džiazo muzikos mylėtojai už Lietuvos ribų puikiai žinojo ir V. Tarasovą, ir V. Ganelina, ir V. Čekasiną, ir V. Labutį, ir P. Vyšniauską.

Jūratė Kučinskaitė GTČ trio asmenybės džiazo muzikai Lietuvoje davė milžinišką postūmį – jų dėka atsirado naujas, netikėtas mąstymas, suvokimas, kad džiazo muzika nėra vien standartai. Šie trys muzikantai toliau aktyviai mokė, ir, jei žiūrėtume chronologiškai, praktiškai absoliučiai didžioji dalis kitos džiazo muzikantų kartos yra kaip tik šių trijų, labiausiai V. Čekasino, mokiniai. O paskui jau mokinių mokiniai. Ištisa generacija užgimė su šiuo trio.

Antanas Gustys. Prisimindamas paskutinius sovietmečio dešimtmečius neretai išgyvenu nostalgiją, nes įvairiuose susitikimuose buvo labai stipriai justi šviesuomenės dvasia ir gyvas bendravimas. Džiazas mums buvo sakralu. Juk ne vienas didžiausias muzikantas buvo savaip mistifikuojamas. O nauja plokštelė buvo didžiausia šventė ne tik tam, kuris ją gaudavo, bet ir visiems bendraminčiams, nes viskas tada ėjo iš rankų į rankas, taip augant ir besiplečiant bendraminčių ratui.

Bet turbūt lygiai tokią pačią patirtį galėtų papasakoti ir roko muzikos mylėtojai. Šia prasme nebuvo jokio skirtumo tarp džiazo ar roko muzikos. Tai vienodas imlumas ir troškulys kažko naujo ar seniai žinomo, vieną kartą tik girdėto, todėl labai laukto.

Linas Paulauskas. Taip, tai buvo bendras tam tikras ritualas muzikos klausime bei jos suvokime. Ir turbūt lietuvių patirtis šia prasme niekuo nesiskiria ar skiriasi tik detalėmis nuo kitų Sovietinių šalių jaunuolių ar vyresnio amžiaus žmonių, besidominčių kitokia muzika nei estrada.

Na, o žvelgiant toliau chronologiškai – 1980 metais įvyko pirmasis Birštono džiazo festivalis. O kas toliau?

Jūratė Kučinskaitė. Toliau „Vilnius Jazz“ 1987 metais.

Linas Paulauskas. Reikia atkreipti dėmesį, kad šis festivalis yra seniausias pagal surengtų festivalių skaičių – šiemet tai jau bus dvidešimtasis festivalis. Chronologiškai Birštono festivalis senesnis, bet kadangi jis rengiamas kas dveji metai, „Vilnius Jazz“ šiandien tampa nepralenkiamu lyderiu.

Jūratė Kučinskaitė. Antanas Gustys, festivalio „Vilnius Jazz“ vadovas, man panašus į Don Kichotą, kovojantį su vėjo malūnais. Šis festivalis unikalus dar ir tuo, kad jau turbūt penkerius ar šešerius metus kiekvieną sykį besibaigiant festivaliui A. Gustys išeidavo į sceną ir pasakydavo: viskas, kitais metais festivalio nebebus. O jis tebevyksta. Ir reikia pabrėžti – tik Antano entuziazmo ir nepasidavimo dėka.

Liudas Mockūnas. Šiandien Lietuvoje išties yra labai daug džiazo muzikos festivalių, tačiau „Vilnius Jazz“ išsiskiria tuo, kad, kaip pradėjo eiti nekomercinės muzikos kryptimi, taip ir lieka ištikimas šiam pasirinkimui. Man, kaip muzikantui, tai atrodo ypač sveikintina. Visada yra galimybė pasiduoti komercijai – tai kai kada ir galimybė išlikti, tačiau „Vilnius Jazz“ kiekvienais metais įrodo, kad užsispyrėliškas ėjimas pasirinktu alternatyviu keliu yra sunkus, bet teisingas.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad keli „Vilnius Jazz“ festivaliai, tiksliau grupės, kurios čia pasirodė, man asmeniškai padarė milžinišką įtaką ir tai man buvo vienas iš postūmių tapti muzikantu. Po 1996 metų festivalio apskritai mano požiūris į muziką pasikeitė kardinaliai.

Pasakyčiau taip: Lietuvoje yra daug džiazo festivalių, bet retai kada jie nustebina. Festivalių organizatoriai atveža žvaigždes, kurios žinomos visame pasaulyje, žinai ir tu pats jas ir visi besidomintys šia muzika žino, todėl jos retai pribloškia savo netikėtumu. Organizatoriai yra linkę pasitikėti senu-geru-žinomu, kad jiems garantuotų komercinę sėkmę ar bent jau nebūtų nuostolinga. Po tokių festivalių susidaro klaidingas įspūdis, kad po saule nieko naujo. Tačiau, mano galva, pasaulis pilnas netikėtumų ir mes tikrai dar labai nedaug ką esame girdėję. Būtent dėl komercinio kelio pasirinkimo dešimtajame dešimtmetyje atsiradę nauji džiazo festivaliai tam tikra prasme net sustabdė originalios lietuviškos muzikos vystymąsi, ir šis sąstingis tęsiasi iki šios dienos. Žinoma, asmenybių yra ir jos visada, bet kokiomis sąlygomis, iškils, tačiau didžioji dalis muzikantų patiria letargą. Ir tai nėra šių žmonių kaltė. Tokią situaciją lemia sąlygos.

Jūs, kaip muzikantas, į šiandieninę situaciją Lietuvos džiazo scenoje žiūrite gan pesimistiškai?

Liudas Mockūnas. Tiesą sakant, taip. Man rodos, ne tik džiazo muzikantų situacija šiandien yra tragiška. Kultūros politika, kuri šiandien vykdoma Lietuvoje, yra talentų ir festivalių, apskritai, alternatyvios kultūros žlugdymo politika. Juk jei Kultūros ministras menininkus siunčia pomidorų skinti, net neabejoju, daug kas ir išvažiuos. Jaunam, kūrybingam žmogui čia tikrai tuoj nebebus ką veikti.

Linas Paulauskis. Per pastarąjį dešimtmetį situacija pasikeitė ir tuo, kad žmonės iš Lietuvos gali važiuoti ne tik pomidorų skinti, bet ir mokytis. Net neabejoju, kad būtent tai savaip veikia ir mūsų džiazo raidą šiandien. Būtent išsilavinimas svetur subrandina naują, kitonišką mąstymą, kurio pas mus nebuvo, ir tai daro įtaką, tai keičia kryptis ir suteikia atspalvius. Juk tau pačiam, Liudai, mokymasis Danijoje, grojimas su įvairių šalių muzikantais padarė didelę įtaką, formavo tavo muzikinius sugebėjimus ir, reikia džiaugtis, kad šiandien tu esi su mumis prie bendro stalo čia.

Antanas Gustys. Aš sutinku, kad situacija yra pakitusi – jauniems džiazo muzikantams išties yra galimybės tobulintis kitose šalyse, tačiau ką jie randa sugrįžę į čia? Būtent tą situaciją, kurią įvardino Liudas.

Bet žiūrint iš šalies, kai girdi, kad džiazo festivaliai vyksta įvairiuose Lietuvos miestuose, veik visais metų sezonais, patiki ar net mintis nekyla, kad džiaze kažkas yra blogai. Juk jei kasmet vyksta festivaliai, vadinasi, žmonės į juos eina, jei festivaliai tęsiasi ne vienerius metus, vadinasi – jie turi potencialą ir perspektyvų. Iš savo lėšų niekas neskuba daryti festivalio. Juolab iš eilės keletą metų. Bet gal aš klystu?

Linas Paulauskas. Situaciją kaip mat keičia faktas, kad, pavyzdžiui, Vilniuje nėra nė vieno džiazo klubo. Klaipėdoje – vienas, Kaune, jei neklystu – nė vieno. O nefestivaliniai koncertai yra labiau išimtys nei taisyklė. Muzikantai kartą ar kelis kartus per metus gali padalyvauti festivaliuose, jei, žinoma, jų programa atitinka festivalio organizatorių koncepciją, tačiau tuo viskas ir pasibaigia. O ką daryti visą likusį laiką? Juk muzikai būtinas procesas – nuolatinių repetavimų, grojimų, pasirodymų, improvizacijų.

Jūratė Kučinskaitė. Tam, kad muzikantas galėtų pasirodyti festivalio metu, organizatoriams jis turi pateikti įrašus. Tuo tarpu leidybinė situacija yra taip pat katastrofiška, nes tam, kad muzikantas galėtų groti festivalyje, jis turi už savo pinigus tą „produktą“ įrašyti. Švelniai tariant, studijų kainos yra milžiniškos.

Liudas Mockūnas. Kasmet Lietuvoje mokslus baigia maždaug dvidešimt džiazo muzikantų. Bent penki jų yra tikrai gabūs ir talentingi. O kur jiems dėtis? Žinoma, kas sugeba, groja iš savo entuziazmo tai, ką nori, daro įrašus, kuria programas, tačiau tas entuziazmas yra pakibęs ant plauko, susidurdamas su realybe ir nežinia, kas čia nugalės.

Kita vertus, yra kelios grupės, kurios dirba daug metų ir sėkmingai koncertuoja per „lietuviško eksporto liniją“, padedant Kultūros ministerijai, tačiau tam, kad išvažiuotum, turi turėti įrašus. Pastarieji leidžiami už savo pinigus... Mūsų kultūros politika šiandien yra tokia – bet kokio muzikos stiliaus muzikantų per Lietuvos Respublikos Kultūros ministeriją išvažiuojančių koncertuoti į užsienį, o tai reiškia, važiuojančių atstovauti Lietuvai honorarai per pastaruosius metus sumažėjo tris kartus. Suma yra maždaug trys šimtai litų žmogui. Vadinasi, už šiuos pinigus muzikantas turi padaryti įrašą, kuris, grubiai tariant, kainuoja apie dvidešimt tūkstančių. Matematika yra labai paprasta. Prieš ateinant džiazo ministrui J. Jučui į postą situacija čia buvo geresnė. Šiandien šią situaciją įvardinčiau kaip tragišką.

Aš nemažai bendrauju su jaunais žmonėmis ir tenka apgailestauti, kad didžioji jų dalis nemato Lietuvoje jokių perspektyvų muzikuoti ir iš to gyventi. Ambicingi, kūrybingi žmonės iš čia tiesiog išvažiuos ir mes jų neteksime. Šis procesas jau prasidėjo.

Antanas Gustys. Norėčiau pratęsti kalbą apie džiazo festivalius ir mūsų kultūros politiką. Šiandien džiazo festivaliai yra tapę kai kurių partijų viešųjų ryšių tribūna. Politikai ima suprasti, kad džiazo festivaliai ar apskritai kultūra, sutraukia nemažai žiūrovų; kur yra žiūrovai, ten yra scena; scena – tai tribūna. Žodžiu, visa tai yra panaudojama labai tikslingai.

Valstybės remiami džiazo festivaliai šiandien yra suinteresuoti iš esmės vien tik užsienio atlikėjais, bet jie nesiorientuoja į mūsų muzikantus. Po apsilankymo tokiuose festivaliuose susidaro įspūdis, kad Lietuvoje išvis niekas negroja džiazo. Tuo tarpu „Vilniaus Jazz“ festivalis, kuris nuo pat pradžių Lietuvos muzikantams ir jų projektams skyrė didelį vaidmenį, yra akivaizdžiai ignoruojamas.

Jūratė Kučinskaitė. Normalią kultūros politiką turinčios valstybės priešingai – orientuojasi į nekomercinių projektų, alternatyvios vietinės kultūros rėmimą bei puoselėjimą. Tai yra skirtingas suvokimas.

Lietuvoje šiandien Kultūros ministerijos yra remiami du džiazo festivaliai – Kauno ir Klaipėdos. Kodėl šie du? Kodėl ne Birštono festivalis, kodėl ne „Vilnius Jazz“, kurie turi ne tik savo istoriją, bet ir misiją. Man asmeniškai, kaip muzikologei, džiazo muzikos mylėtojai, būtent šie du festivaliai atrodo kur kas vertingesni, nes jie parodo tai, ko niekur kitur nepamatysi, suteikia galimybę groti tiems, kuriems užvertos komercinių, populiarių festivalių durys. Ir ypač kalbant apie lietuvius muzikantus. Šitokia politika yra labai pavojinga ir ydinga. Kultūros ministerija remia festivalius, kurie iš esmės patys gali turėti komercinę sėkmę, nes atsiveža išimtinai komercinius projektus.

Antanas Gustys. Kultūra turi būti gyva – ji kuriama vitražo principu. Juk nėra taip, kad aplink vien dykuma, o viduryje jos atsiranda kultūros burbulas. Kultūrai reikalinga terpė, kurioje gali gyvuoti įvairiausi kultūriniai projektai ir idėjos, net labai skirtingos, tačiau gebančios sugyventi kartu ir papildyti viena kitą. Tai kultūros įvairovė, kuri gyva visame demokratiškame pasaulyje. Tuo tarpu mes turime tik kultūros burbulą, kuris remiamas valstybės į visus kitus projektus nusispjaunant ar dėl neišmanymo, ar iš interesų. Tačiau burbulai anksčiau ar vėliau sprogsta...

Jūsų pasiklausius, susidaro toks įspūdis, kad Lietuvoje džiazo muzika nuo legendinio trio ar Nepriklausomybės laikų patiria tik regresą. Tokiu atveju, ar Lietuvos džiazo scena turi ateitį? Kaip Jūs žvelgiate į šią situaciją – optimistiškai ar vis dėlto pesimistiškai?

Jūratė Kučinskaitė. Mes čia parodėme tą fasadinę Lietuvos džiazo pusę – ji siaubinga. Vidinė, nori nenori, yra tiesiogiai susijusi su muzikanto išgyvenimo, koncertavimo galimybėmis. Džiazas, mano galva, Lietuvoje neregresuoja, nes yra kūrybingų asmenybių, kurias vien prisiminęs suvoki, kad džiazas – gyvas. Tačiau jei niekas nesikeis, optimizmu aš netrykštu.

Liudas Mockūnas. Ir vis dėlto – sienos šiandien atviros, todėl gabiausi, jauni muzikantai tikrai esant tokiai situacijai paliks Lietuvą, juk muzika – vienas kosmopolitiškiausių menų. Tėvynę galima mylėti ir iš toli. O menininkui svarbiausia realizuoti savo potencialą, todėl jei nėra galimybių kurti čia, kodėl reikia čia ir kentėti?

Antanas Gustys. Kultūros politikos situacija Lietuvoje yra katastrofiška. Man dažnai tenka dalyvauti įvairiuose džiazo muzikai skirtose konferencijose ar forumuose. Kai aš imu pasakoti apie tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė dvidešimtajam „Vilnius Jazz“ festivaliui skyrė du tūkstančius eurų, klausytojai netikėtai prabunda ir netiki savo ausimis. Jie patiria šoką nuo tokių istorijų. Tad kalbėti apie mūsų kultūros politiką išvis nėra ko – tokia situacija yra ne tik džiazo scenoje, bet ir kultūrinėje spaudoje, kine, alternatyviuose festivaliuose ar literatūroje.

Jūratė Kučinskaitė.  Panašu, kad kultūros politika Lietuvoje laikosi natūralios atrankos principo – išlieka tik stipriausi. Tiesa, kai kurias iniciatyvas ministerija skatina išgyventi, tik klausimas, ar tas pasirinkimas nėra tendencingas.

Liudas Mockūnas. Apie dabartinę ydingą situaciją mūsų kultūros politikoje mes privalome garsiai kabėti, kitos išeities tiesiog nėra. Ir tai ne tik džiazo muzikantų reikalas – kalbama apie visą alternatyvią, nekomercinę kultūrą.

Kalbino ir parengė Gediminas Kajėnas

Bernardinai.lt