Miglė Anušauskaitė, Gerda Jord. 10 Litų. – Vilnius: Aukso žuvys, 2014. – 178 p.

Kai išgirstu bėdavojant apie sunkią komiksų kultūros situaciją ar stačiai jos nebuvimą Lietuvoje ir būtinybę tą kultūrą įkurti, noriu griebtis laidynės, kurią vaikystėje vadindavome ragatke. Prisireikė, matote. Lyg kažkokie kultūriniai žanrai būtų savaime vertingi ir kažkodėl (gal dėl kultūrinės įvairovės?) juos turėtume puoselėti. O kodėl tuomet nepapuoselėjus skaldų dainavimo (čia tokia islandiško folkloro forma)? Ir įvairovė būtų įvairesnė, ir šiaurės kryptimi patrauktume... Bet čia tarp kitko.

Jei norite ką nors įsteigti ar išpopuliarinti, tai mažų mažiausiai derėtų sukurti to vertą objektą. Tuomet ir populiarinimas bus ne toks komplikuotas ir kupinas iššūkių. Netikit? Ogi štai: kas ir kokių lietuvių istorinių romanų žinojo prieš dešimt metų? Beveik niekas, beveik nieko. O juk jie kažkur egzistavo, buvo rašomi ir leidžiami. Ar būtų vykusi strategija mojuoti skaitytojams prieš nosį kad ir Kazio Puidos (žinote tokį?) Magnus Dux, ar organizuoti diskusijas apie tai, kodėl pastarojo niekas neskaito? Kažin. Čia ir taip viskas aišku. Bet atsirado Kristina Sabaliauskaitė su savo Silvom ir reikalai pasikeitė.

Kodėl tai neturėtų galioti ir komiksams? Jūs tik pieškit! O jei nepavyksta ar nesinori piešti savo nuotykių važiuojant troleibusu ar lūkuriuojant eilėje prie prekybcentrio kasų, stiprybės visuomet galima semtis iš praeities. Štai 10 litų tą ir daro tiesiogine ir perkeltine prasme.

Nepasakytum, kad šios grafinės novelės siužetas pernelyg gerai žinomas, nors Darius ir Girėnas žinomi iš istorijos vadovėlių, Puntuko akmens ir pinigų. Kai pastarųjų nebeliko, Darius ir Girėnas prarado savo atramą kasdienybėje ir užtikrintai pajudėjo į grynosios istorinės šlovės olimpą. Skrydžiai tenai, deja, labai dažnai baigiasi kaip ir skrydžiai per Atlantą – herojai žūva kažkur pakeliui, taip ir nenusileidę į sąmones tų, kuriuos turėjo įkvėpti didiems darbams, ar bent darbeliams. Nebent kas nors pagelbėja jiems ten nutūpti.

Gal to ir siekė savaitraščio „Literatūra ir menas“ redaktoriai, paprašę dviejų piešėjų – Miglės Anušauskaitės ir Gerdos Jord – nupiešti šituos komiksus. O gal, priešingai, jie užsakė nupiešti herojus su žmogišku veidu, tiesiog draugiškai šyptelinčius komiksų skaitytojams prieš rūstų skrydį į skaudoką šlovę. Jei taip, tai sumanymas nepavyko – išėjo herojai kaip ir mes, truputėlį nevykę, truputėlį neherojiški. Vairuojantys taksi ir važinėjantys dviračiu, valgantys valgyklose ir nepaliekantys arbatpinigių, be to, labiau besirūpinantys lėktuvais ir apskritai technika nei Tėvynės meile ir jos garsinimu (na, gal Dariui šiek tiek rūpėjo ir šitie dalykai...). Žodžiu, tai buitinis pasakojimas apie du vyrukus, gyvenančius beveik paprastus gyvenimus – pakelkite rankas, kas apie tai ką nors žinojote. Taigi, netikėtas siužetas – pirmasis knygos privalumas.

Antrasis – tas, kad kiekvieną lakūną piešė atskira piešėja. Ne tik todėl, kad taip labai aiškiai atsiskiria charakteriai, tos pačios situacijos visai kitaip pasirodo iš skirtingų perspektyvų, bet ir dėl smagių „nesklandumų“, Dariaus ir Girėno įvykių versijų prieštaravimų (kokių nesakysiu – neatimsiu malonumo surasti patiems). Matyt, tų nesklandumų tarp abiejų lakūnų gyvenime irgi būta, ir tik mūsų sąmonėje jie susilieja į tokius pusiau dieviškus dvynius, kuriuos net pavadinti norisi vienu žodžiu – dariusirgirėnas.

Bet komiksuose visai ne taip. Hiperaktyvų Darių piešė hiperaktyvi Miglė (plačiau apie piešėjos aktyvumą žr. interneto paieškoje). Darius darė viską, ką tik įmanoma: sportavo, kariavo, vadavo Klaipėdą, piktinosi neteisingumu ir biurokratija, rašė dienoraštį, tuokėsi, susilaukė dukters ir t. t. Atrodo, jis aktyviai ruošėsi būti didvyriu, kas jam, kaip matome, galiausiai ir pavyko. Nors galbūt ne taip, kaip norėjosi. Bet nesvarbu, šiandien jis vis tiek būtų startuolių startuolis.

Girėnas, savo ruožtu, turi bruožų, tradiciškai priskiriamų suvalkiečiams. Gal taip nutiko jį piešusios Gerdos dėka (jos autobiografinis komiksas knygos pabaigoje sako, kad ji gimė Marijampolėje). O gal tiesą byloja posakis, kad suvalkietis – tai tas pats žemaitis, tik permestas per Nemuną, ne tiek užsispyręs, kiek užsispaudęs. Visgi man paaiškėjo, kodėl įvairiuose atvaizduose Girėnas man atrodė gerokai labiau suvargęs nei pilnaskruostis ir žvalus Darius (Girėno dietos laikytis tikrai nevertėtų, nors...). O ir šiaip, panašu, kad didvyriu būti jam sekėsi ne taip jau ir gerai, na, bent jau prasčiau, nei remontuoti techniką.

Trumpai tariant, 10 litų skaityti (ar, kaip čia tiksliau pasakius, žiūrėti) verta ne todėl, kad čia kitaip kalbama apie dalykus, kurie yra neblogai žinomi, bet dėl to, jog čia pasakojama istorija, kuri tik atrodė žinoma, bet iš tikrųjų yra visai kitokia. Nors negaliu tvirtinti, kad ją perskaitę/peržvelgę užsimanysite nuveikti ko nors didingo – skristi į Marsą ar įsteigti pigių skrydžių bendrovę tautiečiams per Lamanšą gabenti, bet tikrai suprasite, kad šiai veiklai visai nekenkia stovėjimas eilėje prie prekybcentrio kasos ar važiavimas troleibusu kasdienių reikalų tvarkyti.