Liudas Mockūnas

Džiazo muzikos žinovai Lietuvoje vienu balsu tvirtina – tai, kas įdomiausia šiandien vyksta mūsų džiazo scenoje, yra susiję su Liudo Mockūno vardu. Ir visa tai, matyt, neatsitiktinai – būdamas vos aštuonerių, muzikantas pirmą sykį grojo scenoje, o sulaukęs trisdešimties jau buvo apdovanotas už nuopelnus džiazo kultūrai. Įgijęs ir džiazo, ir akademinį išsilavinimą, L. Mockūnas tirpdo ribas tarp džiazo bei šiuolaikinės akademinės muzikos ir teigia, jog pasaulyje pernelyg daug gražios muzikos, kad apsiribotum vienu stiliumi.

Papasakokite apie pačią pradžią. Koks buvo Jūsų kelias į muziką?

Mano tėvas, džiazo muzikantas, dažnai vesdavosi į koncertus, o mūsų namuose nuolatos skambėdavo džiazo ar tų laikų roko muzika, tad augau muzikinėje aplinkoje. Kai man buvo septyneri, buvau atvestas į Balio Dvariono muzikos mokyklą, bet tąkart visiškai nenorėjau ten mokytis. Tėvai ir nevertė. Tačiau po metų pats pasiprašiau sugrįžti…

Ir iškart debiutavote džiazo scenoje?

Taip, bet tai įvyko tik mokytojo Vladimiro Čekasino dėka, kuris nuo pat pirmų pamokų, matydamas, kad žmogus gali išgauti garsą, įtraukdavo į savo muzikinius projektus ir koncertų programas. Šis mokytojas man padarė didžiulį įspūdį savo charizma, požiūriu į kūrybą ir gebėjimu visus aplink užkrėsti muzika. Tuo metu Balio Dvariono mokykloje V. Čekasino dėka buvo labai gyva ir kūrybiška atmosfera, todėl neįsitraukti į muzikinį gyvenimą buvo tiesiog neįmanoma. Koncertai ir kelionės – jau 1987 metais, būdamas vos vienuolikos, pirmą kartą su V. Čekasino orkestru buvau išvykęs į Austriją – mums visiems buvo lyg paskatinimai už įdėtą triūsą mokantis grynai techninių dalykų, kurie, tiesą sakant, dažnai ir įgrisdavo.

Balio Dvariono mokyklą lankiau trejus metus, paskui perėjau į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, kur mokiausi pas šviesios atminties klarnetistą Algirdą Doveiką. Čia buvo labai intensyvus ir kondensuotas muzikos mokymasis, mat teko daug graužti muzikos teorijos, mokytis muzikos istorijos, solfedžio, harmonijos ir t. t., ir pan. Trumpai tariant, reikėjo imtis pačių muzikos pagrindų.

Iš šio pasakojimo susidaro įspūdis, kad muzika Jūsų gyvenime buvo savaime suprantamas dalykas ir didelių svarstymų ar abejonių neturėjote.

Nuo pat mažens nekėliau sau klausimo, kuo tapsiu užaugęs, nes man buvo aišku – būsiu muzikantas. Namų aplinka, koncertai, į kuriuos vesdavosi tėvas, darė neišdildomą įspūdį ir veikė. Matyt, man patiko pati muzika… Žinoma, buvo kritinių momentų, kai norėdavosi viską mesti, tačiau iš tėvų niekada nepatyriau spaudimo, o tik raginimą apsispręsti, ko noriu pats. Tėvas visada pabrėždavo, jog muzikanto kelias nėra paprastas, kad norint ko nors pasiekti reikia daug dirbti. Jis man įskiepijo suvokimą, jog vidutinybei gyvenime gali būti labai sunku, todėl reikia ryžto apsispręsti ir kryptingai judėti ten, kur nori.

Teorijos žinių gaudavau M. K. Čiurlionio mokykloje per V. Čekasino pamokas bei repeticijas po pamokų – įgydavau grojimo praktikos. Skirtingi kolektyvai, žmonės, muzikos stiliai davė man stiprią patirtį, o scenos malonumas, kurį patiria menininkas sėkmės atveju, – neišdildomą įspūdį paaugliui.

Koncertai – tam tikra bendravimo forma, kai viskas vyksta gyvai ir spontaniškai. Atveri ausis, klausai, ką sako kitas, ir tada atsiliepi į jo kvietimą dialogui.

O džiazo muzikos kryptis taip pat natūraliai atėjo per tėvą, paskui V. Čekasiną?

Taip, be jokios abejonės, iš čia. Būdamas vaikas gal ir nesupratau, ką groja GTČ trio, į kurių koncertą ankstyvoje vaikystėje nusivedė tėvas, nei Johno Coltrane’o, Charlie’o Parkerio, kurių įrašai skambėdavo namuose, nei V. Čekasino repeticijų, kurios vaikystėje atrodydavo per ilgos. Tačiau visa tai kaip tik ir ugdė mano suvokimą apie džiazą.

Tiesa, tiek M. K. Čiurlionio mokykloje, tiek Muzikos akademijoje mokiausi ne džiazo, bet akademinės muzikos, ir tai man buvo labai svarbu formuojant muzikos pagrindus. Juk džiazui nėra nė dviejų šimtmečių – tai tik viena iš muzikos dalelių. O muzikantui ant savo kojų reikia stotis tik susipažinus su klasikiniais muzikos kanonais, nuo kurių atsispyręs jau gali eiti laisvų improvizacijų link.

Bet kaip pradėti improvizuoti, jei akademinė muzika orientuota daugiau į kūrinio atlikimą?

Aš turėjau gerus pagrindus, ir tai ypač V. Čekasino dėka. Būtent per šį muzikantą ir pedagogą patyriau džiazo laisvumą, kurio niekada nepamiršau. Improvizacija man visada buvo įdomi, nors nei mokykloje, nei akademijoje to nemokė, aš tuo intensyviai domėjausi pats. Beje, šiandien pasaulinės tendencijos rodo, kad improvizacija tampa neatsiejama gero muzikanto dalimi. Šiuolaikinėje muzikoje yra svarbu, kad džiazo muzikantas gebėtų groti akademinę muziką, o akademiniai muzikantai – improvizuoti. Tad riba tarp muzikos žanrų nyksta ir, mano galva, tai į gera. Žinoma, tai labai ilgas procesas, bet jis jau prasidėjo…

Kas Jums pačiam yra improvizacija?

Improvizacija – kaip kalba, jos gali mokytis visą gyvenimą ir kaskart atrasi kažką nauja. Todėl ir šiandien negalėčiau pasakyti, kad improvizuoju laisvai. Tai nesibaigiantis kelias. O kalbų yra labai daug – jau vien kokia muzikinių stilių įvairovė… Juk šiuolaikinėje muzikoje kalbėti apie stiliaus grynumą yra neįmanoma, o pasaulyje tiek daug geros muzikos, kad apsiriboti viena stilistika ar kalbėti tik apie inspiracijas iš vieno žanro – juokinga. Tad įkvėpimo improvizacijai – visas pasaulis. Ir ne tik muzikinis… Vieni sako, kad džiazas miręs, kiti – kad gyvas, bet aš pats matau, jog skirtingose šalyse žmonės improvizuoja savaip – jų muzikinės frazės, tų frazių kryptys, tam tikra logika – viskas unikalu ir nepakartojama. Tad improvizacija – neišsemiama kalba.

Ar tokį požiūrį suformavo daugiakultūrė Kopenhagos aplinka, kur studijavote baigęs Muzikos akademiją?

Studijos Danijoje man atvėrė akis – aš išties pamačiau pasaulio įvairovę. Žinoma, visų pirma man tai buvo galimybė tiesiog sustoti ir pažvelgti į save iš šalies. Iki tol gyvenimas Lietuvoje man buvo tapęs tam tikra rutina – buvau aktyviai muzikuojantis, dažnai tekdavo koncertuoti su skirtingais kolektyvais tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje, nebuvo laiko sustoti ir pasižiūrėti, kas tu esi, ką darai, kur eini… Tad pirmieji metai Kopenhagoje man buvo svarbūs asmeniškai – atsirado galimybė patikrinti savo vertybes, susivokti, kur esu ir ką darysiu toliau.

O paskui prasidėjo nauji atradimai. Supratau, kad pasaulis, kuris iki tol buvo toks tolimas, atsirado čia pat, ir aš privalau išnaudoti visas galimybes. Aš nenorėjau tapti muzikantu, visą gyvenimą besilaikančiu vieno stiliaus, vienos kūrybinės terpės. Beje, gyvenant Lietuvoje, tam yra labai puikios sąlygos… Supratau, kad tai man būtų buvusi kūrybinė savižudybė, nes čia niekada nebus tiek projektų ir koncertų, kuriuose galėčiau kūrybiškai dalyvauti, išbandyti naujas savo paties galimybes. Jei nori realizuoti save ir gyventi aktyvų kūrybinį gyvenimą, turi išeiti į platesnius vandenis. Mokslai Kopenhagoje man kaip tik ir tapo ta galimybe. Ir dabar savo studentams Muzikos akademijoje kartoju: važiuokite, jei tik turite galimybę, važiuokite studijuoti kitur, o paskui grįžkite… Juk išvažiavęs ne tik grįžti su nauja patirtimi, naujomis idėjomis, bet įgyji naujų pažinčių, parsiveži naujų bendrų projektų, kurie daro gražesnį buvimą čia.

Pats dabar pasirinkote vidurinį kelią – grįžote, bet kartu lyg ir esate visur – koncertuojate įvairiose šalyse su skirtingais projektais, kurie dažniausiai yra tarptautiniai, atsivežate tų projektų į Lietuvą, grojate su Lietuvos muzikantais, dėstote Muzikos akademijoje. Ar nebuvo pagundų tiesiog likti kažkur ten?

Žinoma, buvo. Net ir pasiūlymų turėjau. Dar iki sugrįžimo į Lietuvą kurį laiką gyvenau Paryžiuje, paskui Niujorke – šie du miestai man ypač brangūs, visada malonu į juos grįžti.

Jei į Daniją būčiau išvykęs aštuoniolikos, gal ir gyvenčiau dabar kitur. Bet aš išvykau emociškai jau įleidęs šaknis į Lietuvą ir supratęs, kad nelabai ir noriu gyventi kažkur kitur. Beje, šiandien mes gyvename globaliame pasaulyje, kuriame atstumai tiesiog nyksta, nebe taip svarbu tampa, kur tu esi – anoks čia skirtumas – čia ar ten. Tačiau savoje žemėje tu visada jausies savas. Ir tai bent jau man buvo akstinas sugrįžti.

Man tiesiog neįdomu gilintis į vienos stilistikos muziką, kai aplink šitokia gausybė įdomiausių garsų.

Kaip gimsta tokia įvairovė muzikinių projektų, kuriuose dalyvaujate? Kokiu būdu apskritai įmanoma susikalbėti su skirtingų kultūrų žmonėmis, juk, kaip ir pats minėjote, skirtingose šalyse žmonės turi net skirtingas improvizacijos kalbas?

Yra projektų, kuriuose groju jau ne vienerius metus, todėl ir pažintis su tais žmonėmis vyksta labai natūraliai – mes pamažu atrandame vienas kitą, drauge kuriame, ieškome ir improvizuojame. Daugelis šių projektų gimė man studijuojant Danijoje, tad jau prieš ketverius-aštuonerius metus. Tai pakankamas laikas suderinti savo instrumentus ir pažinti vienas kito garsą.

Yra kitų projektų, kuriuose dalyvauju spontaniškai, ir kurie, jei pavyksta, tampa mažu stebuklu. Turiu galvoje tokius koncertus, kai muzikantai tiesiog susitinka scenoje ir ima groti čia ir dabar, prieš tai nė karto drauge negroję. Tai nutinka ir niekada nepasikartoja. Tiesa, tai taip pat atsiranda ne iš niekur – į sceną juk lipame išmanydami improvizacinę kalbą ir su muzikantais tiesiog kalbamės laisvai dėliodami žodžius, frazes, vienas kitą pratęsdami ir papildydami. Beje, tokie koncertai taip pat nėra jokia naujovė – jau šeštajame dešimtmetyje Amerikoje ar Didžiojoje Britanijoje vykdavo tokie improvizaciniai muzikantų „pasikalbėjimai“, sutraukę būrius improvizacinės muzikos gerbėjų.

Tokie koncertai – tam tikra bendravimo forma, kai viskas vyksta gyvai ir spontaniškai. Atveri ausis, klausai, ką sako kitas, ir tada atsiliepi į jo kvietimą dialogui. Čia negali būti vietos egoizmui, nes muzika – dalijimasis įspūdžiais. Tai labai socialu (juokiasi)… Tokiems „pasikalbėjimams“ reikia daug žinių, todėl visa teorija, tas klasikinis muzikos suvokimas ir studijos man labai praverčia.

Galų gale yra įvairiausių projektų, kuriuose pakviečiamas dalyvauti stengiuosi neatsisakyti, nes man įdomu. Pavyzdžiui, „Gaidos“ festivalis, kuriame groji tai, ko niekada iki tol negrojai, atlieki kūrinius kompozitorių, su kuriais iki tol niekada nebuvai susidūręs. Ir tai verta daryti jau vien todėl, kad tavo patirtis, atliekant kiekvieną naują ir stilistiškai kitokį kūrinį, tik auga. Man norisi bent iš dalies patirti tą muzikos įvairovę, kuri yra neišmatuojama, prisiliesti prie to, ko iki tol nebandžiau. Kiekviena galimybė yra proga nustebti, patirti kai ką nauja. Tad kodėl gi nepabandyti?

Vis dėlto Jūs dažniausiai esate pristatomas kaip free džiazo atlikėjas. Ar toks ir jaučiatės?

Aš jau nebežinau (juokiasi)… Aš groju ir viena, ir kita, mėginu ir trečia. Man tiesiog neįdomu gilintis į vienos stilistikos muziką, kai aplink šitokia gausybė įdomiausių garsų. Free ar ne free – koks skirtumas, visa tai juk muzika, kuri yra senesnė už bet kurį kitą stilių. Mes šiandien nebegalime kalbėti apie grynus žanrus, nes atviras žmogus iš aplinkos ima, kas jam įdomu, sugeria tai ir jau kaip savo įspūdžius perteikia per muziką. Tad kuo toliau, tuo labiau aš nenoriu apsiriboti vienu stiliumi, vienu projektu… Kai pasensiu, gal tada galvosiu kitaip. Gal jau būsiu atradęs tai, ką galėsiu pavadinti, – tai mano. Tačiau dabar nemažai klausydamasis įvairios muzikos pastebiu, kad įdomiausi įrašai yra tie, kuriuose muzikantai ieško ir eksperimentuoja. O kai jau atranda, kažkokio cinkelio ir nebetenka, nes tampa aiškūs ir nuspėjami.

Kaip apskritai vertinate šiandienę Lietuvos džiazo sceną?

Na, ji yra tokia, kokia yra. Džiugu tai, kad esama labai pozityvių dalykų, kūrybingos energijos proveržio iš jaunimo, kurie ne tik groja, bet ieško ir netikėtų erdvių savo pasirodymams. Prieš trejetą metų kalbėjome, kad šiandieniam jaunimui reikia erdvės, kur jie galėtų save parodyti, išbandyti. Šiandien matome, kad jie tas erdves patys ir susirado. Tai yra puiku – jiems reikėjo, jie tai ir padarė. Vadinasi, jų entuziazmas tikras ir kyla iš vidinio poreikio.

Kita vertus, brandžių ir įdomių projektų akivaizdžiai trūksta. Štai jau pusantrų metų Vilniuje yra įsteigta nepriklausoma įrašų kompanija „No Business Records“, kuri leidžia įdomią ir įvairią džiazo muziką ir jau net spėjo sulaukti tarptautinio dėmesio. Tačiau iš Lietuvos gavo vos vieną leidybinį pasiūlymą ir iškart išleido Vladimiro Tarasovo diską. Taip, išleido ir keletą tarptautinių projektų, kuriuose dalyvauja Lietuvos muzikantai, tačiau tik tiek – iš 15 įrašų vos trys ar keturi albumai su Lietuvos muzikantais. Be jokios abejonės, Lietuvoje yra ne vienas muzikantas, gebantis kurti įdomią, originalią muziką, tačiau tenka apgailestauti, kad tų kūrėjų taip mažai.

Turint galvoje, jog džiazo, improvizacinė muzika yra nekomercinė, nieko nuostabaus, kad į koncertus Lietuvoje žiūrovų galime surinkti tik į Rusų dramos ar Mažojo teatro sales. Gal renginiams trūksta reklamos, gal apskritai nėra daug žmonių, kurie domėtųsi tokia muzika. Tačiau nemanau, kad muzikantai turėtų eiti į kompromisus, taikydamiesi prie žiūrovų poreikių ir skonio. Ką jie privalo – nemeluoti sau ir groti tai, kas jiems yra brangu ir sava. Ieškoti savo garso, kuris būtų nesupainiojamas su niekieno kito garsu. Kiekvienas savy turi tai, kas yra tik jo, kaip išskirtinumo ir tapatybės ženklą. Užčiuopti siūlą ir tai auginti savy – tai kiekvieno žmogaus kūrybiškumo išsipildymas…

Liudas Mockūnas ir Marc Ducret „Freeze Up“

Kalbino Gediminas Kajėnas