Visos abraomiškosios religijos pabrėžia šeimos ir tėvystės svarbą. Ne veltui neišsipildęs tikinčiųjų porų troškimas susilaukti vaikų veda ne tik į psichologinę, bet neretai ir į dvasinę krizę. Teksto autorė, katalikų teologė, ilgai veltui tikėjosi susilaukti vaiko. Vaisingumo klinikų pasiūlymai skambėjo viliojamai. Tačiau ji apsisprendė eiti savo keliu.

„Gal ten pagaliau kas nors yra?“ Ranka ant mano pilvo nedviprasmiška, invaziška ir brutali. Po sekmadieninių mišių gimtojoje bažnyčioje nesi pasiruošęs tokiam pažįstamos iš vaikystės laikų antpuoliui. Todėl greit kažką tarsteliu ir sprunku.

Ne, mano pilve nieko nebuvo, jau daugelį metų. Mudviem su vyru patinka vaikai. Jie keisti ir nuostabūs kūriniai: vargiai prognozuojami, visada gyvenantys šia akimirka, linkę į smagią anarchiją. Visuomenė be vaikų man nuobodi, bespalvė ir tuščia. Būdama tikintis žmogus, žaviuosi negimusio vaiko vaizdiniu, kurį sužadina 139-oji psalmė: Dievas lyg menininkas sumezga motinos įsčiose nuostabų kūrinį, kuris nuspalvina pilką pasaulį.

Šiame fone dar sunkiau patikėti, kad Dievas nenori padovanoti vaikų. Visos abraomiškosios religijos pabrėžia šeimos ir tėvystės svarbą. Ne veltui neišsipildęs tikinčiųjų porų troškimas susilaukti vaikų veda ne tik į psichologinę, bet neretai ir į dvasinę krizę. Vaisingumo klinikų medikai, regis, tai nujaučia, nes stebėtinai dažnai pristatomuosiuose susitikimuose, į kuriuos ryžausi nueiti, skamba citatos iš Biblijos: „Net Sara Senajame Testamente nesusitaikė su nevaisingumu ir susirado pakaitinę motiną!“

Taigi net Sara ir Abraomas! Kodėl ne mes? Vaisingumo klinikos dygsta kaip grybai po lietaus, internete masina įstabiais rezultatais, laimingų šeimų nuotraukomis ir laiškais. Ir mūsų draugams po kelių dirbtinio apvaisinimo bandymų pavyko susilaukti atžalos. Neišpasakyta laimė. Tik nutylėta apie kelią iki šios laimės. Tačiau endokrinologijos klinikų, kur aiškinausi nevaisingumo priežastis, tikrovė pažadina iš sapno. Ten sutiktų moterų nepamatysi vaisingumo klinikų internetinėse svetainėse. Mano palatos kaimynė pasakojo apie penkis, kita apie aštuonis nesėkmingus bandymus ir jų nusivylimą, kad „lyg tyčia nesiseka“. Čia sklandė ir „geriausių pasiteisinimų viršininkui“, kodėl laikas nuo laiko nepasirodoma darbe, sąrašas. Aplankyti moterų ateidavo jų vyrai, sėdėdavo bejėgiai ir tylūs, kartkartėm atnešdavo kokį pliušinį žaislą. Palatos kaimynė kartą prieš miegą pasakojo planuojanti nusipirkti arklį – „kad pagaliau atsigaučiau nuo visų tų bandymų susilaukti vaikų ir turėčiau ką apsikabinti“. Dar šiandien regiu jos dideles tamsias liūdnas akis.

Kai išėjau iš klinikos, žinojau: čia ne mano sprendimas, ne mano kelias. Gyvenimas susideda ne vien iš bandymų susilaukti vaikų. Vienas draugiškas gydytojas sustiprino mano apsisprendimą: „Dar neskubėkite su dirbtiniu apvaisinimu. Jūs jauna. Dar ne per vėlu!“ Iki šiol jaučiu jam dėkingumą už šiuos žodžius.

Grįžusi namo pradėjau gilintis į teologinę etiką, feministinę, medicininę ir teisinę literatūrą. Greitai supratau, kad spindintis vaisingumo klinikų pasaulis turi tamsiąją pusę, apie kurią niekas nemėgsta kalbėti, tačiau ji vis tiek egzistuoja: perskaičiau apie nesėkmės baimes, kurios taikant vaisingumą skatinančius metodus ne sumažėja, bet dar sustiprėja. Perskaičiau apie kiaušidžių perstimuliavimo sindromą, rizikingą daugybinį nėštumą, feticidą (embriono nužudymą, – vert. past.) ir pagaliau baimę susilaukti neįgalaus vaiko. Perskaičiau apie socialinės etikos problemas, kurių prieš tai nebuvau sau iškėlusi: apie rumunes, kurios nenoriai informuojamos apie medicininę kiaušialąstės donorystės riziką; apie Indijos ir Lotynų Amerikos moteris, kurios už skatikus pragyvenimui savo įsčiose išnešioja vaikus, kad mes, turtingos poros iš Europos ir Amerikos, pagaliau rastume laimę.

Feministinės literatūros autorės kalbėjo apie socialinį spaudimą moterims bet kokia kaina pagimdyti vaiką, kad įsitvirtintų mūsų visuomenėje. Susimąsčiau, kad sprendimus mes priimame anaiptol ne taip savarankiškai, kaip norėtume manyti, bet veikiami į mus kreipiamų lūkesčių. Būti iš tiesų savarankiškam greičiau reikštų įsiklausyti į savo giliausią vidinį balsą. Tačiau kur tas vidinis balsas ir kaip jį atpažinti? Tiesiog daryti ką visi – tikrai ne tas kelias. Kad išgirstum savo vidinį balsą, turi ryžtis pasilikti vienumoje su savimi ir įsiklausyti į save: kas aš, kad taip trokštu vaiko? Tikrai noriu vaiko ar kažko visai kito? Kokią kainą aš pasirengusi – mes pasirengę – mokėti, kad išsipildytų troškimas susilaukti vaiko? Laimė, atsirado draugų ir draugių, kurie pakentė sunkius mūsų klausimus, daugelis jų patys būdami tėvai.

Žinoma, man, kaip katalikų teologei, buvo svarbi mano Bažnyčios ir kitų krikščioniškų konfesijų nuostata. Kas seka diskusijas apie embriono asmeniškumą (ar asmenybės statusą), turėtų pripažinti, kad, nepaisant katalikų dvasininkijos asmeninės šeimyninės patirties stygiaus, išsakomi filosofiniai argumentai ne taip lengvai atremiami. Gyvybė žmogaus rankose buvo ir tebėra opus klausimas, o nūdienės galimybės reguliuoti negimusią gyvybę seniai plačiai atvėrė  duris nežabojamai komercializacijai.

„Kiek daug porų visiškai nepasirengusios įsivelia į pagalbinio apvaisinimo procedūras, – kartą prasitarė psichosocialinę pagalbą teikianti specialistė. – Jie neturi jokio supratimo, ką iš tikrųjų ten daro.“ Norėčiau, kad tai pagaliau pasikeistų. Norėčiau, kad visos poros sulauktų sąžiningų paaiškinimų ir išsamių konsultacijų, kurios aprėptų ir psichosocialinius bei etinius aspektus. Ieškant savo paties balso, tenka leistis nepatogiu keliu su neaiškia pabaiga. Tai nėra pasyvus susitaikymas su situacija. Šiame kelyje reikalinga vidinė stiprybė įveikti paralyžiuojantį nusivylimą ir bejėgystę nevaisingumo diagnozės akivaizdoje. Čia reikalinga drąsa apsvarstyti nevaisingumo gydymo alternatyvas. Kelio pabaigoje laukia gyvenimo sprendimas, kuris turi būti aiškiai suvokiamas ir asmeniškai priimtinas.

Išvertė Dangė Vitkienė

www.christundwelt.de