Balandžio 25 dieną nemaža dalis Lietuvoje veikiančių vienuolinių bendruomenių atvėrė duris lankytojams, nedrąsiems pažįstamiems ir net tiesiog smalsuoliams, kurie norėjo iš arčiau pamatyti vienuolių kasdienybę. Atsiliepdami į popiežiaus Pranciškaus paskelbtus Pašvęstojo gyvenimo metus, broliai ir seserys vienuoliai paskelbė Atvirų durų dieną.

Po šios nežinomų galimybių dienos paprašėme Kongregacijų pasidalinti įspūdžiais, pakalbinome svečius.

Ses. Jokūbos nuotr.

Bendruomenės, kurios skelbė detalią dienos programą sulaukė svečių visą dieną. Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo seserys dalinosi, jog jas aplankė apie 10 žmonių, „tiek kiek ir telpa prie vieno stalo!“ Svečiai buvo įvairaus amžiaus, dauguma jų visai nepažįstami. Kadangi programa buvo skelbiama iš anksto, kai kurie pasirinko tam tikrą norimą laiką, pavyzdžiui, kai buvo dalinamasi apie bendruomenės misijų patirtį. „Buvo tikrai gražių akimirkų ir prie stalo, ir koplyčioje, ir dirbant sode. Viskas labai paprasta ir šeimyniška“, – sakė asumpcionistės. O jų šiltai priimti žmonės savo ruožtu patvirtino: „Buvo gera, jaučiausi taip, kaip norėčiau jaustis pas mamą.“ Keli užtikrintai pažadėjo sau: „Vėl apsilankysiu!“

Seserys ir broliai vienuoliai įsileido svečius į paprastą kasdienybę: kartu valgė, meldėsi, dalinosi kasdienos džiaugsmais ir darbais. Seserys benediktinės kvietė žmones į talką, džiugiai vedžiojo po vienuolyną, žydintį kiemą, vaišino svečius gardžiais patiekalais. „Ketverius metus ėjom pro šalį ir vis norėjome užeiti, bet nedrįsom, manėm, kad uždara“, – įspūdžiais dalinosi benediktinių svečiai.

Informacija apie renginį pasiekė visus, kurie draugauja su vienuoliais socialiniame tinkle „Facebook“, skaito „Bernardinai.lt“, klauso „Marijos radijo“.

Ses. Jokūbos nuotr.

Nukryžiuotojo Kristaus seserys Atvirų durų dieną pasitiko „atviromis širdimis ir giedra nuotaika“. Keletas jas aplankiusiųjų buvo pažįstami, bet kitus seserys matė pirmą kartą: „Smagu, kad žmonės nebijojo vienuolyno ir jautėsi laisvai. Buvo gera pasikalbėti, susipažinti.“ Apžiūrėję vienuolyną ir pasidžiaugę pavasariu pasidabinusiu sodu, galiausiai visi suklupo bendrai maldai. „Rožinis ir pusvalandžio adoracija labiausiai kalbėjo apie kiekvieno mūsų pašaukimo grožį ir bendrą tikslą. Atsisveikinome iki kito karto.“ Seserys pakvietė norinčiuosius ateiti į Bendruomenės maldas: „Viešpaties garbinimui nėra uždarų durų“. Viena viešnia dalinasi savo patirtimi: „Man 23-eji, esu kurčia. Atėjau į vienuolyną nedrąsiai, tačiau vienuolės pasitiko labai šiltai. Buvo labai gera melstis kartu. Ačiū, sesės!

Aušros Vartų ir Teresėlės bendruomenės namus aplankė jaunimo bendruomenė. „Mes džiaugiamės, – sakė seserys, – kad Šv. Dvasia padėjo mums atverti duris ir širdis jauniems žmonėms.“ Šie Svajonių bažnyčios grupelės jauni žmonės gyvai ir giliai domėjosi bendruomenės pašaukimu ir kaip juo gyvename kasdienybėje. Seseris pradžiugino jų „širdžių atvirumas ir troškimas pažinti pašvęstojo gyvenimo dovaną Bažnyčiai. Atvirų durų diena buvo mums dar viena proga širdingo brolystės ir seseriškumo išgyvenimo Bažnyčioje akimirka.“

Įdomu tai, kad žmonės mielai rinkosi tas vietas, kurios paprastai būna prieinamos ištisus metus. Seserys kazimierietės šmaikštauja, jog Atvirų durų diena Pažaislio vienuolyne buvo panaši į visus kitus metų šeštadienius, nes uždarų durų dienos čia būna tik pirmadieniais. Kaip visuomet, čia rinkosi piligrimai, turistai, talkininkai, rekolektantai, jaunos šeimos ir žmonės, ieškantys dvasinio seserų palydėjimo.

Ses. Jokūbos nuotr.

Kaip pasakojo sesuo Silvija, Atvirų durų svečiai buvo jauni (20–25 m.) žmonės (vaikinai), besidomintys Šv. Kazimiero vienuolijos seserų gyvenimu. Jie turėjo galimybę susipažinti su trijų Pažaislyje gyvavusių vienuolijų istorija bei dvasingumu, ir pabendrauti su juos priėmusiom sesėm.

Kretingos vienuoliai džiaugėsi svečiais iš Panevėžio bei Klaipėdos. Buvo pasiryžusių tą pačią dieną aplankyti visus keturis Kretingos vienuolynus ir kai kuriems iš jų tai tikrai pavyko.

Nors lankytojų būta nemažai, kelios bendruomenės, kurios svečių laukė, vis dėlto jų nesulaukė. Besiklausant brolių ir seserų įspūdžių, galima apibendrinti, jog daugiausiai žmonių lankėsi didesnių miestų žinomesnėse bendruomenėse. Tačiau netrūko ir tokių ryžtingų žmonių, kurie, anot brolio Mišelio iš Tiberiados bendruomenės, rado kelią ir į Baltriškes, Zarasų rajone. Taip pat ir Palendrių broliai benediktinai džiaugėsi būriu lankytojų.

Norėtųsi palinkėti, jog užsimezgusi bendrystė tęstųsi ir žmonės atrastų kelią į visas atviras bendruomenes visus metus.

Parengė ses. Viktorija Voidogaitė CC