D. Stumbrio nuotrauka

„Nėra nieko kito, ko vadžia taip nekenčia, kaip nekenčia būti gerai informuota: dėl to sprendimų priėmimas tampa kur kas komplikuotesnis“, – John Maynard Keynes (Skidelsky, 1992)

 

Valstybėje egzistuojantys finansinių išteklių trūkumai, skirtingi interesų grupių poreikiai, garsiai ir aiškiai reiškiamas švietimo sistemos dalyvių nepasitenkinimas tiek nacionalinio, tiek ir vietinio lygmens valdymu verčia svarstyti, kaip galima keisti susiklosčiusią situaciją ir didinti visuomenės pasitikėjimą Lietuvos švietimo sistema. Viena iš tobulintinų sričių – sprendimų priėmimo procesas.

Praktikoje galime pastebėti du labiausiai išryškėjusius viešųjų sprendimų formavimo tipus: politine valia grįsti sprendimai ir įrodymais grįsti sprendimai. Pirmuoju atveju, kai įrodymų ieškoma jau priėmus politinį sprendimą, jais siekiama pagrįsti sprendimų legitimumą. Legitimumo siekimas reiškia, kad politikai vykdo tai, ko iš jų tikisi suinteresuotieji individai ar institucijos, todėl jau priėmus sprendimą bandoma įrodymais pagrįsti įgyvendinimo galimybes ar perspektyvas, įvertinti santykį tarp esamos ir siektinos situacijos ir pan. Antruoju atveju, kai sprendimai yra grindžiami įrodymais, yra siekiama racionalaus sprendimo, todėl situacijos vertinimai, sprendimų projektų svarstymai, argumentų ir racionaliausių sprendimų būdų paieškos yra  kaip nuolatinis ir nuoseklus sprendimų konstravimo procesas. 

Jau XVII amžiuje suvokta, kad mokslo žinias svarbu taikyti praktinėse gyvenimo srityse norint pasiekti geresnių rezultatų, o XX a. „minties tankų“ (angl. think – tanks) kūrimasis ir įrodymais grįstos politikos pionierėmis laikomos šalys – Jungtinės Amerikos Valstijos ir Didžioji Britanija – atskleidė, jog viešieji sprendimai turi būti konstruojami remiantis ne intuicija ar politine ideologija, bet glaudžiu dialogu tarp politikų, mokslininkų, ekspertų bei interesų grupių atstovų. Praėjus dešimtmečiams viešosios politikos (angl. policy) tyrinėtojai pripažino, jog įvairiais – nacionaliniu ir vietiniu – lygmenimis formuojant viešuosius sprendimus svarbiausia ne tai, kokios politinės jėgos laimi rinkimuose, o tai, kaip nuosekliai ir argumentuotai konstruojami sprendimai ir ar jie nėra paremti tik politinėmis manipuliacijomis.

Užsienio šalių patirtis rodo, kad per pastarąjį dešimtmetį padidėjo dėmesys įrodymų/ argumentų taikymui bei kartu padaugėjo diskusijų apie tai, kaip mokslas ir tyrimai gali padėti švietimo politikai. Plačiąja prasme įrodymais vadinamos mokslinių bei ekspertinių tyrimų išvados, ekonominių bei statistinių duomenų ar kokybinių tyrimų analizės, konsultacijos su interesų grupėmis. Patirtis rodo, kad įrodymai politikoje taikomi siekiant racionaliam sprendimui parengti ir priimti: sprendimų priėmėjai remiasi sukauptomis žiniomis ar įrodymais norėdami pažinti situaciją, numatyti visas galimas sprendimo alternatyvas ir (labai svarbu švietimui!) įvertinti sprendimo poveikį ateityje. Kalbant apie įrodymus švietimo politikoje, pastebėtini keli pagrindiniai motyvai: pirmiausia pastebėtina, kad yra kaupiami įrodymai, susiję su mokinių ar studentų pasiekimais, siekiant įvertinti ir užtikrinti švietimo kokybę: paprastai pagal mokinių pasiekimų rezultatus vertinama mokyklos ir mokytojų veikla. Kita priežastis – siekis palaikyti švietimo lygybės principą. Netiesioginis įrodymų taikymo tikslas vis dėlto yra kontrolė, nes pagal pasiekimus, testų rezultatus mokytojai, visuomenė, politikai vertina tam tikrų asmenų, įstaigų ar visos švietimo sistemos veiklą.

2013–2014 m. Lietuvoje atlikti tyrimai, kuriais buvo siekiama nustatyti švietimo valdymo spendimų pagrįstumą, parodė, kad įrodymų taikymas valdant Lietuvos švietimą tebėra labiau siekiamybė nei realybė. Aiškios sprendimų formavimo logikos trūkumai bei finansinių išteklių stoka trukdo formuojamus švietimo srities sprendimus grįsti racionaliomis nuostatomis. Tačiau vis dėlto pagrindinis ribotumas – politinių manipuliacijų, nuomonių ar tiesiog norų vyravimas: Atliktų tyrimų rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad sprendimų pagrindimas įrodymais yra atliekamas gan fragmentiškai, pasigendama sistemingos politinio proceso analizės, kuri teiktų holistinį vaizdą bei sudarytų patikimą pagrindą racionaliai ir kryptingai politikai formuoti. Dažniausiai remiamasi kiekybiniais statistinių bazių ar apklausų duomenimis, tačiau pasigendama išsamesnių kokybinių, priežastinius ryšius identifikuojančių analizių. Paprastai įrodymais siekiama pagrįsti sprendimus tuomet, kai žinoma, jog sprendimai gali sulaukti didelio ažiotažo bei „gaisrų gesinimo“ atvejais – atsiradus konkrečiai probleminei situacijai, kurią išspręsti būtinos ekspertinės išvados.

Kita problema ta, kad švietimo įstaigos Lietuvoje dar nepakankamai suvokia vidinio ar išorinio vertinimo naudą tobulinant kokybę, ne visada pasinaudoja vertinimo metu sukauptais duomenimis. Kita vertus, nėra aiškios pozicijos ir nacionaliniu lygmeniu, nes arba nematoma poreikio remtis, arba nepasitikima turimais duomenimis/ įrodymais. Šios priežastys gali lemti tai, kad visuomenėje dažniau pasikliaunama politika, o ne įrodymais, jog politikos esmė – pateikti tai, kas tikėtina ar visuotinai priimtina, o ne kas racionalu ar galėtų geriausiai veikti.

Tačiau verta pabrėžti, jog tyrimų rezultatai atskleidė ir tai, kad turi būti išlaikytas balansas tarp įrodymų ir vertybių. Yra sričių, problemų, kurias įrodymais įvertinti sudėtinga. Taip pat įrodymai ne visada patikimi, nes faktų ar duomenų interpretacija dažnai veikiama tam tikrų subjektyvių veiksnių. Su tuo susijęs kitas probleminis įrodymais pagrįstų sprendimų formavimo aspektas – tam reikia atitinkamų kompetencijų specialistų, turinčių analitinių gebėjimų – galinčių tiek kaupti, tiek ir analizuoti įrodymus bei, labai svarbu, – gebančių logiškų argumentų kalba, o ne pataikavimu ar ignoravimu kalbėtis su politikais ir interesų grupių atstovais. Tik tokiu atveju galima kalbėti apie tai, kaip konstruoti pagrįstus, ilgalaikę vertę bei didesnį pasitenkinimą piliečiams kuriančius sprendimus. 

Taigi, galima teigti, kad tobulinant švietimo valdymą svarbu atkreipti dėmesį ne tik į tai, kas jau padaryta ar kalbama, jog yra daroma, bet ir į patį sprendimų priėmimo procesą, kuris turėtų būti pagrįstas ne intuicija ar politinėmis manipuliacijomis, o įrodymais, ir kuriam būdinga visų švietimo subjektų įtrauktis ir glaudus, argumentuotas dialogas, siekiant aiškiai suvokti, kur esame ir kur norime būti rytoj. 

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Jolanta Urbanovič, Deimantė Budriūnaitė.