Prancūzija ir musulmoniški rūbai

XXI a. Prancūzijoje prasidėjo emocinga diskusija dėl to, ar musulmonėms merginoms galima leisti mokyklose dėvėti religinį šydą (hidžabą). Pačios musulmonės tvirtino, kad hidžabas joms labai svarbus ne tik religinės tapatybės, bet ir moteriškumo simbolis. Tai nėra būdas kitus atversti į savo pasaulėžiūrą, religinė propaganda, bet integrali islamą išpažįstančios moters tapatybės dalis. Hidžabas, pasak islamo, įkūnija nuosaikumo, pagarbos vertybes.

Mokyklose hidžabo priešininkai tvirtino, kad tai, jog mergina bent jau mokykloje nedėvės hidžabo, jos nepadarys menkesne musulmone, bet padės jai geriau integruotis į klasės bendruomenę. Buvo pateikiama ekonominė statistika, parodanti, kad Prancūzijoje gyvenantys musulmonai gauna mažesnes nei šioje valstybėje vidutinės pajamas ir tai esą pirmiausia susiję su tuo, jog jie gyvena atsiskyrę nuo kitų, per menkai integruojasi į visuomenę. Valstybė turi padėti integracijai ir hidžabo draudimas, nors tai ir skamba paradoksaliai, skirtas pačių musulmonų labui.

Dar vienas argumentas prieš hidžabą mokykloje – šis apdangalas yra ne tiek religinės, kiek politinės tapatybės ženklas. Jis esą susijęs ne tiek su islamu apskritai, kiek su fundamentalistinėmis jo pakraipomis, kurios nepripažįsta tolerancijos principo, ir tokiu būdu hidžabas taip pat tampa netolerancijos ženklu. Be to, kaip tvirtino įvairūs feministiniai judėjimai, hidžabas – tai dar vienas būdas, kuriuo vyrai žemina moteris ir bando joms primesti menkesnį socialinį statusą.

Diskusijoms tampant vis aršesnėms, Prancūzijos prezidentas sudarė parlamentinę komisiją, kuriai vadovavo Bernard‘as Stasi. Komisijos nariai išklausė ekspertų poziciją, kalbėjosi su įvairių religijų atstovais, su hidžabą dėvinčiomis merginomis ir paskelbė išvadas, kurios tapo 2004 m. priimto įstatymo pagrindu.

Svarbiausias Stazi komisijos teiginys – Prancūzijos mokykla turi būti erdvė, laisva nuo religinės propagandos. Viešas religinių simbolių demonstravimas jau yra propaganda. Mokiniai turi teisę nešioti į akis nekrintančius religinius simbolius, o ne pateikti savo religingumo ženklus kaip iššūkį kitiems. Tai pasakytina ne vien apie hidžabą, bet ir apie žydiškas religines kepuraites, jarmulkas ar ryškiai matomus krikščioniškus kryželius.

Tokios nuostatos kritikų tvirtinimu, hidžabo draudimas yra ne pasaulietiškumo, bet sekuliarizmo išraiška. Pasaulietinė valstybė turi reikalauti neutralumo iš institucijų, o ne iš piliečių, iš mokyklos tvarkaraščių ir mokytojų elgesio, bet ne iš mokinių. Galima būtų pateisinti draudimą mokytojai nešioti hidžabą, nes jis gali atitraukti dėmesį nuo dėstomo dalyko, be to, gali sukurti nepageidaujamą barjerą tarp mokinių ir mokytojo, tačiau ir šiuo atveju nėra paprasta rasti vienareikšmį sprendimą.

Antropologė Talai Assad, komentuodama Stazi komisijos išvadas, teigė, kad ginamas ne tiek pasaulietiškumo principas, kiek nuostata cuius regio, eius religio (kieno valdžia, to religija). Mokslininkę ypač piktino tai, kad politikai patys nusprendė, kaip derėtų interpretuoti religinius simbolius. Pavyzdžiui, jog hidžabas yra ne merginos tapatybės dalis, bet kitų agitacijai skirtas ženklas. Jos neįtikino ir paties Stazi pareiškimas, kad hidžabo draudimas pirmiausia yra pagalba musulmonėms merginoms – tylėti priverstai mažumai, kuri esą priima šį drabužį kaip pažeminimą, tačiau negali protestuoti, bijodama susidorojimo. Taip esą teigė ne viena komisijos už uždarų durų apklausta musulmonė mergina. Taigi, hidžabo draudimas, Stazi įsitikinimu, yra kova už laisvę, o ne prieš ją.

Dar po šešerių metų Prancūzijoje buvo priimtas naujas draudimas, sukėlęs daug diskusijų. Įstatymu įtvirtinta nuostata, kad musulmonė moteris negali išeiti į viešumą, vilkėdama visą kūną ir veidą dengiantį drabužį – burką.

Draudimas buvo grindžiamas tuo, jog taip ginama pasaulietinė Prancūzijos tapatybė, kovojama su moterų teisių pažeidimu, skatinama musulmonių integracija bei rūpinamasi nacionaliniu saugumu, nes musulmoniški religiniai drabužiai gali būti teroristų maskuotė.

Prieš parlamentui priimant draudimą, tradiciškai buvo sudaryta parlamentarų komisija, kuriai vadovavo kairiųjų pažiūrų aktyvistas Andre Gerinas. Beje, jis buvo vienas iš pirmųjų viešo draudimo musulmonams dėvėti religinius drabužius iniciatorių. Gerinas tvirtino, kad jais apsirengusi musulmonė yra tarsi gyvas karstas. Kategoriškai draudimą propagavo ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy. Jis tvirtino, kad pasaulietinėje valstybėje nenormalu, kai viešumoje žmonės demonstratyviai meldžiasi ar trikdo kitus, rodydami savąją religinę tapatybę.

Žymi feministė filosofė Élizabeth Badinter burkoje įžvelgė panieką pamatiniams laisvės, lygybės ir brolybės principams. Esą religiniais drabužiais dėvinti musulmonė jau savo apranga teigia, kad jai nerūpi laisvė ir lygybė, ji jaučiasi pranašesnė už kitus, nes visus mato, o pati lieka neregima.

Draudimo kritikai tvirtino, kad jis pažeidžia tikėjimo laisvę. Pasaulietinėje valstybėje pastaroji gali būti ribojama tik tokiu atveju, jei kelia grėsmę kitų žmonių saugumui ar pažeidžia viešąją tvarką. Nėra jokio pagrindo burkoje įžvelgti grėsmę nacionaliniam saugumui. Dar vienas svarbus argumentas – netiesa, kad draudimas gali paskatinti musulmonių integraciją. Priešingai, dalis religingų musulmonių, kurios burkos dėvėjimą viešumoje suvokia kaip būtiną savosios tapatybės dalį, liks įkalintos namuose. Taip pat islamo fundamentalistai gavo dar vieną svarbų argumentą, jog prieš musulmonus vykdomas kultūrinis karas, į kurį būtina griežtai reaguoti.

   Italija ir kryžius mokykloje

 2002 m. Ateistų ir agnostikų racionalistų sąjungos narė Soile Lautsi kreipėsi į Italijos teismą, prašydama, kad mokykloje, kurioje mokosi jos vaikai, būtų nuimti visi ant sienų kabantys kryžiai. Moteris tvirtino, jog religiniai simboliai mokykloje emociškai trikdo vaikus, taip pat jiems primetama viena religinė tradicija, o tai jau pažeidžia valstybės pasaulietiškumo principą. Byla ilgai keliavo iš vienos instancijos į kitą, kol galiausiai ieškinys buvo atmestas. Tada Lauci kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre.

2009 m. buvo paskelbtas šio teismo sprendimas, jog Lauci reikalavimas teisėtas. Ir ne tik jis turi būti įvykdytas, bet moteriai Italijos valstybė privalo sumokėti teismo išlaidas bei išmokėti moralinę kompensaciją. Toks sprendimas sukėlė didžiulę nepasitenkinimo audrą ne tik Italijoje, bet ir didžiojoje Europos dalyje. Keltas klausimas, ar tai viena vakarietiško Edipo komplekso apraiška, kai nesirinkdami priemonių bandome nutraukti bet kokias sąsajas su krikščioniškomis ištakomis?

2011 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas pakeitė anksčiau priimtą sprendimą ir paskelbė, kad kiekviena valstybė pati gali apsispręsti dėl religinių simbolių mokykloje. Bent jau tol, kol jie „pasyvūs“. Ši keista sąvoka reiškia, jog ant sienos kabantis kryžius pats savaime nėra niekieno religijos laisvės pažeidimas, bet veikiau tradicijos, turėjusios didžiulę įtaką italų ir kitų Vakarų tautų istorijai bei tapatybei, atšvaitas. Tiesa, jei kryžius imamas naudoti religinei propagandai, pradedamos pažeisti kitų religinių tradicijų atstovų teisės, jo buvimas mokyklos erdvėje tampa nepateisinamas.

Pažvelkime į argumentus, kuriais buvo grindžiami skirtingi teismo sprendimai.

2009 m. vienu svarbiausių vadintas argumentas, kad valstybinėse mokyklose turi būti ugdomas mokinių kritinis mąstymas ir jiems suteikiama galimybė racionaliai apsispręsti, kuri pasaulėžiūra jiems artimiausia. Religiniai simboliai mokykloje esą gali būti traktuojami kaip spaudimas. Teisėjai taip pat pareiškė, jog nemato galimybės, kad su katalikybe siejamas kryžius galėtų kaip nors padėti ugdyti toleranciją ar pliuralizmą.

Teismas atmetė Italijos vyriausybės argumentus, kad kryžiaus buvimas niekaip neįpareigoja mokinių rinktis ar nesirinkti kokių nors religinių pažiūrų, kad mokinys gali nekreipti į šį simbolį jokio dėmesio ir nuo to nepriklausys jo vertinimas.

Teismo kritikai priekaištavo, jog teisėjai privilegijavo laisvę nuo religijos, sekuliarizmą. Kryžiaus nebuvimas mokykloje esą taip pat gali būti traktuojamas kaip ateistinės pasaulėžiūros išraiška, kuri žeidžia religingų vaikų įsitikinimus. Taip pat buvo teigiama, kad tikrasis pliuralizmas ir pagarba kito žmogaus įsitikinimams gali būti ugdomi tik skirtybių susitikimuose, o ne tolerancijos parodijoje, kai esą dėl pagarbos skirtybėms jos visos pašalinamos iš mūsų akiračio.

2011 m. Europos Žmogaus Teisių Teismui svariausias atrodė argumentas, kad joks teismas negali ignoruoti istorijos ir kultūros visumos. Nebylus kryžiaus buvimas ant sienos nėra nei prievarta mokinių jausmams, nei kliūtis tėvams auklėti vaikus pagal savo religinius įsitikinimus. Tai pagarba toms vertybėms, kurios leidžia mums šiandien diskutuoti apie laisvę, žmogaus orumą, toleranciją.

Teismas pripažino, kad kultūra ir istorija turi didelę įtaką valstybės teisinei ir politinei kultūrai. Teisėjai pabrėžė, kad kiekvienai valstybei turi būti palikta galimybė pačiai apsispręsti dėl religinės kilmės simbolių, atlikusių svarbų vaidmenį tautos gyvenime, kultūros pavelde, buvimo mokyklos erdvėje. Tai reiškia, jog ir kryžių pašalinimas iš mokyklos, siekiant pabrėžti valstybės pasaulietiškumą, neprieštarauja tikėjimo laisvės apsaugos principui. Tačiau tai nėra būtina, nes pasaulietiškumas nepaneigia istorijos, bet iš jos semiasi gyvybingumo.

Toks teismo sprendimas buvo griežtai kritikuojamas sekuliariai nusiteikusių organizacijų, tačiau bendrai buvo sutiktas kur kas palankiau nei ankstesnis. Kaip teigė teisėjas Giovanni Bonello: „Teismo sprendimas, bent kuriam laikui išgelbėjo Europą nuo istorinio Alzhaimerio.“ Tik sunku pasakyti, ar ilgam.

Parengė Andrius Navickas