Dažniausiai buvę nuteistieji mums asocijuojasi su pavojingais banditais, kurių geriau nesutikti gatvėje sutemus. Retas kuris tiki šių žmonių galimybe pasitaisyti. Ir turbūt paskutinis įvaizdis, kuris ateitų į galvą pagalvojus apie iš įkalinimo įstaigos paleistą asmenį, būtų bejėgis kūdikis, kuriam reikia artimųjų rūpesčio ir pagalbos kiekviename žingsnyje. O visgi Sigitos Baltaduonės patirtis liudija būtent tai – daugelį metų kalėjime ar pataisos kolonijoje praleidę nuteistieji, patekę į laisvę, panašūs į nesaugius ir socialinių įgūdžių neturinčius kūdikius arba į Alisą stebuklų šalyje. Būtent, nesaugius – patys nesaugiausi yra tie, kuriuos laikome nesaugumo priežastimi.

Sigita Baltaduonė yra Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijietė, kartą per mėnesį su kunigu Arūnu Peškaičiu lankanti nuteistuosius Lukiškėse. Pradėjusi šią tarnystę, ji ėmė rūpintis jaunu kaliniu Ž. D., kuris visai neseniai išėjo į laisvę lygtinai, praleidęs dešimt metų už kalėjimo sienų. Būdama arti šio jauno vyro, ji patyrė, kokie nauji jam yra mums elementarūs dalykai ir į kokią nepavydėtiną padėtį patenka tie, kurie išėję neturi artimųjų ir draugų palaikymo.

Nemokėjo nusipirkti kojinių

Pasak Sigitos, net prekybos centrai dešimt metų prakalėjusiam žmogui atrodė kaip stebuklas ir visiškai nepažįstama erdvė. Išėjęs iš kalėjimo Ž. D. niekaip negalėjo atsižiūrėti į grynuosius pinigus, kurių nečiupinėjo dešimtmetį. „Jis nemokėjo paimti prekių vežimėlio, nežinojo, kaip elgtis prie kasos, – pasakoja vaikino globėja, – prašė mūsų neskubėti, nes domėjosi kiekviena lentyna kaip muziejuje.“ Natūralu, kad žmogus, daugelį metų matęs tik kalėjimo krautuvėlę, kurioje atsiskaitoma su kalinio kortele, sunkiai suvokia pinigų vertę, kainų dydžius.

Per vieną iš pirmųjų savarankiškų Ž. D. apsilankymų parduotuvėje Sigita sulaukė vaikino skambučio. „Kas nutiko?“ – paklausė. „Norėjau nusipirkti kojines, bet... nežinojau, koks mano dydis.“ „Kaip elgeisi?“ – pasiteiravo moteris. „Nuėjau paklausti kasininkių. Jos pasakė, bet labai juokėsi“, – atsakė šis. Taigi trisdešimties neturintis vaikinas, dešimt metų praleidęs Lukiškėse, o prieš tai dar trejus metus – Nepilnamečių kolonijoje – turi išmokti net drabužių dydžių sistemą. Tad žmogus, kurio nepažinodami ir tik perskaitę bylos istoriją, laikytume pavojingu smurtininku, socialiai yra pažeidžiamas vaikas, „gležnas žolės daigelis“, kaip jį įvardijo pašnekovė.

„Jeigu žmogus išeina neturėdamas pažįstamųjų palaikymo, nežinau, kaip jam įsitvirtinti, – susirūpinusi Sigita. – Mano galva, labai stinga informacijos ir tokių namų, kur būtų socialiniai darbuotojai, o ne tik lova, kur žmogus gali elementariai pernakvoti, nes nieko neturi. Šis konkretus žmogus, išėjęs iš kalėjimo, turėjo pusę krepšio knygų, vieną pamainą drabužių, treningus ir megztuką. Viskas. Daugiau nieko. Jis neturi telefono, neturi kompiuterio, nemoka naudotis internetu, nežino, kaip naudotis „vilniečio kortele“, įsėdus į viešąjį transportą. Jis nieko nežino. Reikalinga tiesiog elementari pagalba, kuri padėtų susigaudyti aplinkoje. Žinoma, dalis žmonių, išėję iš įkalinimo įstaigų, grįžta į savo buvusias gyvenvietes, bet kitų niekas nelaukia. Dažniausiai šeimos ir giminaičiai būna jų išsižadėję arba asocialūs, – aiškina pašnekovė. – Tokiems žmonėms reikia, kad būtų kas nors, galintis fiziškai palydėti, sudaryti socializacijos programą, kad žmogus po truputį įeitų į gerokai pasikeitusią visuomenę. Žmonės žino kalėjimo taisykles, kaip kovoti už būvį, bet nežino laisvos visuomenės standartų.“

Išėjusį iš kalėjimo Ž. D. stebina automobiliai gatvėse – kiek jų daug ir kokie jie gražūs, kad vaikai naudojasi mobiliaisiais telefonais, kad močiutės apsirengusios ne taip, kaip yra matęs savo kaime, Lietuvos pakraštyje. Jis išėjo iš kalėjimo ir rado visiškai kitą pasaulį. Pirmasis jo noras išėjus iš Lukiškių buvo suvalgyti ledų. „Nuvažiavome į „Rimi“ prekybos centrą ir pamatęs šaldytuvą, pilną visokiausių rūšių ledų, vaikinas sutriko ir paprašė, kad parinkčiau aš, – pasakoja Sigita. – Jo žodžiai, iki šiol tebesikartojantys kas trečiame sakinyje yra „šokas“, „stebuklas“, „pasaka“, „fantastika“ – jį viskas stebina. Kai vaikinas išėjo iš kalėjimo, priminė kūdikį, kuris žengia pirmuosius žingsnius. Jis buvo pripratęs gyventi uždaroje aplinkoje, tam tikra prasme – šiltnamyje (aišku, nekalbant, koks tas šiltnamis) – maistas padėtas, maršrutas iš kameros iki valgyklos ir darbo vietos žinomas. Išėjęs iš tokio šiltnamio, žmogus patenka į pievą, kur turi išmokti apsisaugoti nuo lietaus, sniego, atpažinti pavojus.

Evgenios Levin nuotrauka

Patys kasame sau duobę

Pašnekovė pripažino, jog kai kurie pažįstami, sužinoję, kad ji globoja iš kalėjimo išėjusį ir gyvenimą keisti tvirtai pasiryžusį vaikiną, aiškino, jog daranti kvailystę. Taip pat ir ilgametis kalėjimo psichologas, šiuo metu įkūręs privačią įmonę ir priėmęs į darbą šį asmeniškai pažįstamą vaikiną, yra vienas iš nedaugelio drąsuolių Lietuvos verslininkų. Pakanka žmogui pasakyti apie teistumą ar potencialiam darbdaviui sužinoti, kad kandidatas atliko bausmę už sunkų nusikaltimą, ir durys greitai užsidaro. Atrodo, natūralu, niekas nenori rizikuoti, tačiau būtent tokiu būdu labiausiai ir rizikuojame.

Nepadėdami grįžtantiems į visuomenę žmonėms integruotis, programuojame naujus nusikaltimus ir keliame pavojų sau. Jeigu grįžęs žmogus niekaip negauna darbo, o po pusmečio netenka ir Sodros pašalpos, negalėdamas pragyventi jis pastūmėjamas vėl grįžti prie nusikalstamos veiklos. Tokiu būdu saugodamiesi praeityje suklydusių, bet norinčių atsitiesti žmonių, tampame patys nesaugiausi.

Teisininkas Gintautas Sakalauskas teigia, kad vadovaujamasi stereotipais, esą bausmę atlikę žmonės būtinai vėl nusikals. Tačiau, pasak jo, „Lietuvoje per metus į laisvę išeina 150 už nužudymą nuteistų asmenų. Vadinasi, beveik kas antrą dieną į laisvę išeina žmogžudystę padaręs žmogus. Jie išeina ir toliau gyvena, nepuola vėl žudyti. Jeigu taip būtų, mes kas antrą dieną girdėtume apie buvusio kalinio padarytą žmogžudystę“. Jis teigia, kad pavojingiausi žmonės vaikšto laisvėje. Tai patvirtina statistika: kasmet iš 30 tūkstančių kalėti nuteistų žmonių 27 tūkstančiai kaltinami pirmą kartą.

Verkiant reikia „pusiaukelės namų“

Seniai diskutuojama, kaip reikalingi „pusiaukelės namai“, kad žmogus, išeinantis iš kalėjimo, pabandytų gyventi pats ir šalia būtų jam padedančių specialistų. Laimė, iki 2015-ųjų pabaigos planuojama pastatyti ketverius tokius namus Vilniuje, Alytuje, Marijampolėje ir Kaišiadorių rajone, Pravieniškėse. Šią idėją Lietuvai pasufleravo ir paramą skyrė Norvegija.

Visgi mūsų šalyje šiai pasaulyje įprastai integracijos priemonei lengva nebus. Žmonės nenori, kad jų kaimynystėje stovėtų „pusiaukelės namai“. Vasario pabaigoje Rasų seniūnijos gatvių gyventojai protestavo prieš jų rajone planuojamą statyti įstaigą. „Pusiaukelės namams“ priešinosi ir šiauliečiai, kur jų statybos buvo atsisakyta. Regis, turėsime nuspręsti, kas geriau: ar žinoti, kad tokiose įstaigoje darbuotojai kontroliuoja besirengiančių laisvei nuteistųjų elgesį, suteikia jiems įgūdžius grįžti į visuomenę, ar kad tokie žmonės niekieno neprižiūrimi klaidžioja gatvėmis nežinodami, kur eiti.