Visai neseniai Lietuvoje pradėjo populiarėti įvairios meno terapijos, dažnai net tiksliai nežinome, kas tai yra, kaip tai taikoma. Kalbėdamiesi su Lietuvos muzikos terapijos asociacijos pirmininke Vilmante Aleksiene bandome išsklaidyti įvairius jau spėjusius nugulti klaidingus mitus apie muzikos terapiją, apie plačias ir daugumai mūsų absoliučiai netikėtas jos taikymo galimybes. Taip pat Lietuvoje buriasi profesionalių muzikos terapeutų bazė – V. Aleksienė dalijosi džiugia žinia, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) jau startuoja kvalifikacijos tobulinimo programa „Muzika ir sveikata“ ir nuo šių metų rugsėjo pagaliau bus pradėtos muzikos terapijos magistro studijos. Tai yra jungtinė LMTA ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studijų programa. Specialybę rinktis galės tiek muzikos, tiek medicinos specialistai.

Norėčiau pradėti nuo paprasto klausimo: kas yra muzikos terapija?

Paprastai sakant, tai būtų tiek jau parašytų muzikos kūrinių, tiek čia ir dabar kuriamų, tiek atskirų muzikos elementų – garso, ritmo – naudojimas sveikatos gerinimo tikslais. Tai būtų labai neformalus apibrėžimas, nes šiandien pasaulyje jau yra tokia profesija, mokslo šaka, disciplina, šioje srityje atliekami tyrimai. Muzikos terapijos procese dalyvauja klientas ir specialistas – muzikos terapeutas. Ne menininkas, ne psichologas, ne kokios kitos profesijos atstovas, bet būtent muzikos terapeutas. Tai yra muzikos terapeuto, specialisto paslauga klientui ar pacientui, kuris siekia palaikyti, gerinti sveikatą. Pagrindiniai įrankiai siekiant norimo sveikatos pokyčio yra muzika plačiąja prasme bei psichoterapiniai santykiai. Svarbu tai, kad muzikos terapija gali būti taikoma bet kokiame žmogaus amžiaus tarpsnyje – nuo vos pradėto kūdikio iki mirties.

Sakoma, kad nėščioms moterims naudinga klausytis J. S. Bacho muzikos, esą taip lavėja kūdikio klausa. Ar tai jau galima laikyti muzikos terapija?

Muzika pati savaime daro žmogui poveikį. Tas poveikis gali būti tiek pozityvus, tiek negatyvus. Viskas priklauso nuo to, kiek muzika atitinka konkrečią žmogaus būseną konkrečiu metu. Jeigu muzika erzina, yra leidžiama per garsiai, neatitinka žmogaus būsenos, jos poveikis, be abejo, bus negatyvus. Vienareikšmiškai pasakyti, kad W. A. Mozarto, J. S. Bacho ar kažkieno kito sukurta muzika tinka visais atvejais, mes negalime. Pagrindinis lemiamas veiksnys yra kiekvieno žmogaus muzikinis identitetas. Pirmiausia, tai yra susiję su žmogaus kultūrine aplinka, kur jis gimė, kokia jo kalba, ko klausėsi nuo vaikystės, ar mokėsi muzikos, ar nesimokė, ar yra tiktai muzikos klausytojas, ar profesionalus muzikas – kūrėjas bei atlikėjas.

Galima daryti išvadą, kad tuomet mūsų aplinkos žmonėms yra priimtinas vakarietiškas ir nacionalinis paveldas. O kaip su mantrų poveikiu? Ar mūsų platumų žmonėms tai netinka? 

Yra tam tikri universalūs muzikos poveikio aspektai. Gali būti mantros, tačiau gali būti ir lietuvių liaudies sutartinės, žmonės renkasi patys. Kai kam mantros patinka, kai kam nepatinka. Jeigu žmogui nepatinka, negalime tikėtis pozityvaus poveikio. Jeigu kalbame apie tai, ką šiaip jau gyvenime žmogus renkasi ir kas kuria gerą savijautą, čia yra viena tema, kita tema būtų tokios iniciatyvos kaip muzikų organizuojami koncertai ligoninėse, senelių globos namuose. Suprantama, parenkami muzikos „aukso fondo“ kūriniai. Iš tikrųjų, tai maloni pramoga, įnešanti džiaugsmo, vilties, gyvenimo įvairovės, kas labai svarbu norintiems pasveikti arba ne mažiau svarbu įvairiose globos institucijose siekiant paįvairinti jų gyventojų dienos rutiną, kad gyvenimas būtų prasmingesnis. Šiuo atveju daugiau kalbame apie sveikatos ir gyvenimo kokybės gerinimą.

Tačiau muzikos terapija yra kita sritis. Muzikos terapijoje pirmiausia atsižvelgiama į konkrečius kliento sveikatos poreikius, tuomet į jo muzikinę patirtį, skonį – muzikines reikmes. Kartais kliento poreikiai išsilavinusiam muzikui gali atrodyti nepakankamai sveiki ar adaptyvūs, bet mes dirbame dėl sveikatos. Kitas aspektas – mums svarbu, kad terapija padėtų pačiam žmogui sveikiau gyventi. Tai yra siekis, kad pats žmogus sveikiau gyventų, gebėtų geriau prisitaikyti, taptų komunikabilesnis, dėmesingesnis, daugiau mąstantis ar pagerintų savo gyvenimo kokybę. Tam reikalingas labai platus įvairiausių muzikinių stilių spektras. Nors daugelis ir nustemba, bet tam tinka net ir sunkusis rokas. Jo klausosi tam tikra amžiaus grupė. Tai yra stilius, turintis savo turinį, prasmę.

Turbūt visiems žinomi vandens tyrimai, kurie parodė, kokią įtaką skirtingas garsas daro vandens kristalui. Kai skamba klasikinė muzika, kristale susiformuoja tobula forma, o kuo sunkesnė muzika – tuo didesnis chaosas. Kaip galėtumėte tai pakomentuoti?

Taip, yra tyrimai, įrodantys, kad mūsų mintys vandens struktūrą irgi veikia, mūsų nuostata – esu tvirtai įsitikinęs, kad šita muzika yra bloga, o šita gera – taip pat veikia.

Jūs manote, kad konkreti muzika savaime objektyvaus poveikio neturi?

Žinoma, kad turi. Tik nevertinčiau Masaru Emoto muzikos poveikio vandeniui tyrimų vienareikšmiškai ir nedaryčiau apibendrinančių išvadų apie naudingus ir žalingus sveikatai muzikos stilius. Manau, tie tyrimai rodo, ką pakankamai sveikam žmogui vertėtų rinktis, siekiant dvasinės ramybės, emocinės pusiausvyros. Bet juk žmogaus emocinis gyvenimas toks dinamiškas! Ir tik muzika pajėgi tą neaprėpiamą nuotaikų, jausmų įvairovę fiksuoti ir perteikti, sužadinti tam tikrą emociją, ją sustiprinti, taip pat ir susilpninti ar nukreipti. Tad ir muzikos poreikiai be galo įvairūs.

Jeigu mes apskritai pagalvotume apie per amžius išlikusį, sukauptą ir šių dienų vertinamą muzikos „aukso fondą” – muzikos stilių kūrinių rinkinius, tai pabandykime atsakyti, kas turima galvoje, kai sakoma „klasikinė muzika”? Ar tai profesionalioji Europos muzika nuo J. S. Bacho iki L. van Bethoveno, ar ir vėlesnė? Ar tik Vakarų, ar ir kitų kultūrų muzika esti klasikinė? O gal sąvoka „klasikinė muzika“ šiandien vartojama muzikos „aukso fondo“ prasme? J. S. Bachas buvo amžininkų vertinamas, vėliau pamirštas ir prireikė kelių šimtų metų, kad žmonės vėl atrastų, suprastų ir pripažintų jo muzikos šedevrus. Ne vien J. S. Bacho, tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Taip ir džiazo, roko, metalo ir kitų naujesnių populiariosios muzikos stilių kūriniai šiuolaikiniai akademinės muzikos kūriniai neišvengiamai bus užmiršti arba įrašyti į „aukso fondą“. Pagalvokime, kokie kūriniai jau papildė muzikos „aukso fondą“ XX, XXI a.?

Galbūt žanras savaime yra tik priemonė, o svarbu tai, kas į jį sudedama, koks turinys, prasmė?

Labai svarbu, kokia prasmė, todėl apie ją ir kalbame. Kiekvienas stilius atsiranda tam tikrame gyvenimo kontekste ir ten telkiasi tam tikros prasmės. Prasmės gali būti asmeninės, biografinės, socialinės, politinės. Kūrybinės naujų muzikinės raiškos galimybių paieškos irgi susijusios su prasmės paieškomis.

Žmogaus raidoje ne kiekviename amžiaus periode klausoma tos pačios muzikos. Juk skiriasi muzikos suvokimo galimybės – gebėjimas apdoroti ir suvokti muzikinę visumą. Maži vaikai mieliau klauso vienokios muzikos, paaugliai – kitokios, vyresni, brandūs, senyvo amžiaus žmonės – dar kitokios. Amžius, taip pat kartais ir liga riboja muzikos pasirinkimą. Pavyzdžiui, jeigu atsiranda tam tikrų sveikatos, ypač smegenų ar nervų sistemos disfunkcijų, tarkim, demencija senyvo amžiaus žmogui, tai ankstesniu amžiaus periodu klausyti ir pamėgti simfoniniai ar operiniai kūriniai gali tapti pernelyg sudėtingi, nesuvokiami.

Faktas, kad kuo daugiau muzikos „kalbų“ moki, kuo daugiau stilių muzikos esi klausęs, domėjęsis ir suvokęs, tuo platesnis yra pasirinkimo spektras. Tačiau į muzikos terapiją ateina labai įvairaus išsilavinimo, įvairių tautybių žmonės iš įvairios kultūrinės aplinkos. Jų visų muzikinė patirtis labai skirtinga. Jei norime dirbti terapiškai, turime užmegzti santykį su klientu. Klientas turi jaustas saugus, priimtas ir vertinamas su visais savo sveikatos bei gyvenimo poreikiais. Mano išeities taškas yra kuo geriau susitapatinti su klientu, taip pat su jo muzikiniu skoniu. Man svarbi kliento klausoma muzika, nes taip galiu suprasti, kokį tai turi poveikį jo gyvenimo istorijai. Nors ir vandens tyrimai parodė, kad, tarkime, sunkusis rokas sukuria „nelabai gražias kristalų kombinacijas“, tačiau tai gali būti konkretaus žmogaus gyvenimo istorija, kurią terapeutui svarbu žinoti, priimti ir gerbti dėl tarpusavio santykio, bendravimo.

Jūs per muziką išgirstate žmogaus istoriją?

Muzika gali būti priemonė išgirsti istoriją, ypač jeigu kalbame apie tam tikras psichologines problemas. Muzika yra labai stipri priemonė, nes turbūt nėra žmogaus, kuriam muzika nieko nereikštų. Muzika naudojama kaip tarpininkas, įvedantis ar sustiprinantis psichoterapiją. Tai yra priemonė pasikalbėti apie gyvenimą, malonus būdas atskleisti sunkius jausmus, iškelti klausimus. Gali būti, kad verbalinės terapijos metu žmogus tiesiog negali kalbėti, nenori atsiskleisti, jam baisu pradėti kalbėti. Muzikos terapija padeda atsiverti, nes apie tai, kas skauda, kalbama netiesiogiai. Dalijamasi įspūdžiais apie išklausytos muzikos sukeltus vaizdinius, jie siejami su jausmais ir realiu gyvenimu tiek, kiek pats žmogus tuo metu jau yra pasirengęs apie tai kalbėti. Pateikiami klausimai: „Kokios muzikos tu klausaisi? Kokios klauseisi, kai buvai vaikas ar paauglys?“ Ir tada net ne taip svarbu, kokia tai buvo muzika, bet svarbu, kas vyko to žmogaus gyvenime. Muzika nuveda į giliausius prisiminimus, svarbiausias žmogaus gyvenimo situacijas, santykius. Ir grįžtama į „čia ir dabar“ – muzika tinkama ir kaip priemonė įsigilinimui ir susivokimui apie save ir kitus.

Muzika skatina žmogų save analizuoti?

Muzika skatina žmogų save analizuoti ir palengvina savianalizę. Galima į kritinius etapus nukeliauti neskausmingai ir pakankamai saugiai. Šiuo metu kalbame apie tai, kaip yra dirbama su jau sukurta muzika, bet muzikos terapijoje tokie metodai turbūt ne taip plačiai taikomi. Kai klientas klausosi muzikos arba kalbama apie muzikos kūrinius yra receptyvinė (pasyvioji) muzikos terapija. Tačiau žymiai didesnė ir, daugelio muzikos terapeutų teigimu, efektyvesnė muzikos terapijos dalis, kai muzikuojama gyvai – čia ir dabar.

Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie tokio darbo procesą?

Tai gali būti muzikos improvizavimas, komponavimas, adaptuotų kūrinių atlikimas, dainų kūrimas ir dainų lyrikos analizė bei muzikiniai terapiniai žaidimai. Kaip jau minėjau, muzikos terapijoje labai svarbus santykio kūrimas, o santykis kuriamas spontaniškai muzikuojant, tad dažniausiai tai yra vokalinė arba instrumentinė improvizacija, bet iš esmės visa aktyvioji muzikos terapija yra improvizacinio pobūdžio, nes visą laiką tenka prisitaikyti prie žmogaus galimybių supaprastinant atliekamą kūrinėlį, panaudojant kompensacinę techniką. Nėra labai svarbu, kokiu stiliumi improvizuojama, bet greitesnio atsako galima tikėtis, kai naudoji tai, ką klientas jau žino, girdėjo, pamėgo. Tarkime, mūsų klientas yra lietuvių šeimoje augantis vaikas, tai, tikėtina, tiks lietuvių liaudies muzika, populiarios vaikų dainos, animacinių filmų muzika. Verta paklausti ir artimųjų, kokios muzikos jie klauso namuose, ką labiausiai mėgsta. Tai bus tinkama muzikinė medžiaga tarpusavio santykio kūrimui.

Dar svarbu paminėti, kad muzikos terapijoje klientui visiškai nebūtina mokėti groti kokiu muzikos instrumentu (nors šią terapiją gali išbandyti ir profesionalus muzikantas). Instrumentai parenkami priklausomai nuo grojimo galimybių ir sveikatos tikslų.

Kokiais instrumentais grojate?

Tradiciškai muzikos terapijos kabinete yra pianinas ir kuo daugiau įvairiausių mušamųjų, perkusinių, pučiamųjų instrumentų, kuriais nesudėtinga išgauti garsą, taip pat įvairūs ksilofonai, metalofonai. Orffo instrumentarijuslabai tinka, tai kokybiško garso muzikos instrumentų, kuriais iš karto galima groti, rinkinys. Taip pat tinka įvairių tolimųjų šalių liaudies instrumentai, patraukiantys dėmesį egzotišku skambesiu. Dažniausiai tai instrumentai iš Afrikos, Azijos, Pietų Amerikos, pavyzdžiui, lietaus vamzdžiai ar okeano būgnai, kuriais išgaunami lašėjimą, liūtį ar jūros ošimą primenantys garsai. Jie labai svarbūs, nes iš tiesų svarbu sukurti specialią muzikinio žaidimo, netgi tam tikrą ritualinę aplinką, kurioje atsidurti būtų neįprasta, įdomu, malonu.

Ar grojimas skirtas tam, kad žmogus išlaisvėtų, išmoktų save reikšti ir per tai iškalbėtų, kas jį slegia?

Tai gali būti vienas psichoterapinės krypties muzikos terapijos tikslų – išlaisvėti, pažinti, suprasti, keisti save. Gali būti, kad sveikatos poreikis yra nusiraminti, nusimesti tai, kas slegia, atsikratyti įtampos. Tai daugiau rekreacinės krypties muzikos terapija ar tiesiog muzikinė relaksacija. Tačiau galimi ir visai kitokie tikslai. Klientai gali būti įvairiausio amžiaus – nuo pradėjimo iki mirties. Tad jie gali turėti įvairiausių specialiųjų sveikatos bei vystymosi poreikių.

Kaip muzika gali padėti specialiųjų poreikių turintiems žmonėms?

Komunikacinį sutrikimą – autizmą – turinčiam vaikui muzikos terapija irgi gali būti labai efektyvi paslauga. Muzika pirmiausia yra alternatyvi komunikacija. Bendravimas su autistišku vaiku, kuris labai dažnai turi ne tik komunikacijos sutrikimų, bet dažnai iš viso nekalba bei turi elgesio suvokimo problemų, muzikos terapijoje vyksta panašiai lyg stebėtume motinos ir dar nekalbančio vaiko bendravimą. Garsas, t. y. tam tikri ritmai, melodinės intonacijos, tembrai, dinamika yra pagrindinis tarpusavio informacijos nešėjas jų tarpusavio interakcijose. Gimęs kūdikis jau turi tam tikrą pasirengimą bendrauti su globojančiu suaugusiu emociniu vokaliniu-plastiniu lygmeniu. Per muzikinę emocinę raišką kuriama motyvacija bendrauti ir mokomasi bendravimo. Kai jo nėra, sustoja ugdymasis. Kai vaikas jau pradeda bendrauti, galima tikėtis tam tikro vystymosi, ugdymosi progreso.

Jeigu susiduriama su hiperaktyvumo problema, tuomet tinka taikyti ir improvizaciją, ir išbaigtus muzikos kūrinius, ypač muzikinius žaidimus. Ar muzikos kūrinėlis, ar frazė, ar net ir taktas yra tam tikra struktūra – aiški girdima struktūra. Didžiausios hiperaktyvaus vaiko problemos yra dėmesio trūkumas, impulsyvus elgesys, elgesio kontrolė. Muzikos kūrinys, kadangi jame jau yra tam tikra forma, labai pagelbsti organizuojant veiksmą, sutelkiant ir išlaikant dėmesį bendraujant. Muzika yra tam tikras garsų išdėstymas laike. Vaikui muzikinės struktūros padeda pajausti laiką, susitelkti konkrečiai užduočiai, išbūti ir išpildyti veiksmą tam tikrame laike. Jam yra aiškiau, kur pradžia, kur pabaiga. Vaikas kartu su suaugusiuoju muzikuodamas pamažu išmoksta ilgiau išlaikyti dėmesį, geriau organizuoti elgesį. Tai sustiprina ugdymosi procesus.

Jeigu ateina nejaučiantis ritmo žmogus, ar įmanoma, kad dėl muzikos terapijos jis išsiugdytų ritmo pojūtį, klausą?

Ritmas yra vienas iš svarbiausių dalykų – kaip stuburas. Stiprėjantis ritmo pojūtis muzikos terapijoje yra vienas iš sveikatos gerėjimo požymių. Tai yra absoliučiai universalu kiekvienam žmogui.

Klasikinis pavyzdys, kai klientas groja mušamaisiais ar perkusiniais instrumentais, o muzikos terapeutas pianinu ar gitara. Kad ir kokiu ritmu pradėtų groti klientas (nebūtinai groti – gali belsti, žingsniuoti, siūbuoti), ritmiškai ar neritmiškai – improvizacijoje galima panaudoti bet kokį ritmą kuriant tam tikrą muzikinę struktūrą. Muzikos terapeutas derinasi prie kliento ritmo tol, kol šis pajaučia pulsaciją, suvokia ir pats pradeda derintis ir atkartoti ritminius motyvus. Taip ugdomas ritmo pojūtis. Tačiau muzikos terapijoje svarbiau, kad būtų ugdomas gebėjimas veikti ritmiškai, būti su kitu viename ritme.

Bet gali būti ir taip, kad žmogus turi ritmo jausmą, tačiau jo ritmas „šlubuoja“ dėl motorikos sutrikimo, pavyzdžiui, cerebrinio paralyžiaus atveju. Tuomet tikslai kiti. Pabrėžtinai ritmiška muzika padeda gerinti judesio kontrolę, o laisvo ritmo improvizacija, kur bet kada suskambėjęs garsas bus teisingas, padeda stiprinti įsitraukimą, pasitikėjimą. Svarbu padėti klientui kurti, dalyvauti, atsiskleisti muzikoje tiek, kiek gali. Muzikos terapeutas muzikuoja kartu ir padeda suteikti garsams formą, juos įprasminti.

Ar muzikos terapija yra taikoma ir judėjimo negalią turintiems žmonėms?

Taip, muzikos terapija yra taikoma fizinės reabilitacijos programose norint stiprinti žmogaus motorinius gebėjimus ar palaikyti esamus, kad nebūtų regreso. Norint atkurti dėl patirtos traumos sutrikusius judesius, gali padėti tiek fiziniai pratimai muzikos fone, tiek ir ir aktyvus grojimas tikslingai parinktais muzikos instrumentais. Žinome, kad, atliekant aerobikos pratimus, skamba muzika. Muzika organizuoja ir stimuliuoja, tuomet žmogus gali ilgiau išlikti aktyvus judesyje, stiprinama judesiui atlikti reikalinga energija. Be to, muzikos tempas, ritmas, melodiniai motyvai ar frazės, taip pat dinaminiai kontrastai „vadovauja“ judesio tempui, intensyvumui, laikui ir tai padeda praplėsti judesio amplitudę, kontroliuoti atlikimo laiką, kai žmogui savaime tai padaryti yra sunku.

Muzika gali padėti ir sergantiems Parkinsono liga. Tai neurologinis judėjimo sutrikimas. Šiems žmonėms sunku vaikščioti, bet, skambant aiškaus ritmo maršui, jiems eiti yra gerokai lengviau. Panašiai ir žmonėms, turintiems cerebrinį paralyžių, muzikinio ritmo fone judesys stimuliuojamas ir yra sklandesnis, tikslesnis.

Kaip dirbama, jeigu žmogus neturi muzikinės klausos?

Yra didelis diapazonas tarp visiško negirdėjimo ir to, ką mes vadiname muzikinės klausos neturėjimu, yra daug šio galėjimo-negalėjimo laipsnių. Muzikos terapijoje dirbama ir su tais, kurie turi žymius klausos sutrikimus. Anksčiau buvo taikomi įvairūs metodai, pagrįsti garso, t. y. virpesių jutimu visu kūnu. Dabar yra naujos technologijos – klausos negalią turintiems vaikams dažniausiai yra implantuojamas klausos aparatas – kochlearinis implantas. Muzikos terapijai labai svarbu dirbti su šiais vaikais, kad jie kaip įmanoma greičiau prisitaikytų, kuo greičiau pradėtų išskirti ir diferencijuoti garsus. Ši terapija tam turi geriausius įrankius – muziką ir muzikos instrumentus.

Jei kalbėtume apie muzikinę klausą, vėlgi mes turime tam tikrą skalę: absoliuti muzikinė klausa, labai gera klausa, vidutinė klausa arba ji neišlavinta. Gali būti įvairiai – klausa gali būti neišlavinta, nes niekas su tuo nedirbo. Gali būti, kad muzikinė klausa gana nebloga, bet kažkada vaikui pasakyta, kad jis blogai dainuoja, nepataiko „į natą”, todėl jis tiesiog užsidarė tokiame žinojime, kad negali dainuoti. Tačiau muzikos terapijoje ne tai svarbu, prasta muzikinė klausa ar negebėjimas tiksliai intonuoti netrukdo dirbti. Kita vertus, jeigu su klientu dirbama naudojant muziką kaip pagrindinę kalbą, ta „kalba“ ir lavėja – kaip bet kuri kita kalba ilgainiui tobulėja, yra geriau suprantama ir vartojama.

Kitas dalykas, kad muzikinės klausos sudėtinė dalis yra ritmo pojūtis, kas yra esminis mūsų egzistencijos dalykas. Turbūt yra svarbiau tą ritmo pojūtį, tą žmogaus gebėjimą būti ritme padėti sutvarkyti, atkurti, pastiprinti. Ne tik konkrečiai grojant, bet ir apskritai gyvenime. Mes esame laike, mums svarbu kontroliuoti laiką.

Natūralus, kasdienis dainavimas mūsų visuomenėje yra gerokai apnykęs... Kokios Jūsų mintys?

Šiuolaikiniame pasaulyje mes apsupti muzikos, bet, deja, vis mažiau dainuojame patys. O dainuoti yra ir malonu, ir sveika. Dainavimo privalumų labai daug, bet pakalbėkime apie jo reikšmę kūdikiui ir mažam vaikui. To, ką mūsų senelės ir prosenelės išmokdavo natūraliai, mums reikia mokytis specialiai, kai norime pagerinti tėvų ir vaikų emocinį ryšį, prieraišumą, vaiko raidą. Pats nuostabiausias bendravimas su dar nekalbančiu vaikeliu – tai bendravimas pirmaprade muzikine-plastine kalba: sūpavimai, lingavimai niūniuojant ar dainuojant lopšines, pamėtymai, pajodinimai linksmai šūkčiojant, žaidimai žiūrint į kūdikį ir mėgdžiojant įvairius garsus, lietuvių liaudies žaidinimai, pavyzdžiui „Virė virė košę“. Žaidinimai yra atskiras lietuvių folkloro žanras, šių kūrinėlių yra daug ir įvairių. Čia ir nesudėtinga melodija, tam tikra ritmika, lietimasis, masažiukas. Bet koks žaidinimas – tai mažas bendravimo su kūdikiu būdų komplektas, labai reikšmingas tiek vaiko raidai, tiek ir vaiko bei tėvų santykiui.

Ar galėtumėte išsamiau papasakoti, kaip muzikos terapija taikoma pirma laiko gimusiems vaikams?

Muzika žmogų lydi nuo pradėjimo. Embrionas su pasauliu susipažįsta per garsą, per vibracijas. Ir gimus pirmoji raiškos forma – garsas, pirmasis verksmas. Šiuo metu viena iš labiausiai besivystančių muzikos terapijos krypčių yra muzikos terapija per anksti gimusiems kūdikiams. Tai labai didelės rizikos vaikai, jų atveju galimi įvairūs sveikatos ir raidos sutrikimai. Todėl muzikos terapijos paslauga, kurios pagrindinis įrankis yra kūdikiui pažįstamos garsinės aplinkos kūrimas, labai efektyvi. Svarbi parama ir mamai, nes ji tame gyvenimo etape patiria labai daug nerimo. Be to, kūdikėlis auga inkubatoriuje, jo buvimo su mama momentai yra labai trumpi, svarbu juos išnaudoti kuriant emocinį vaiko ir mamos ryšį, prisirišimą. Dirbama su mama, įrašomas mamos balsas – lopšinė ar ramus pasakojimas vaikui. Kartais įrašuose skamba ir kūno garsai – ramus širdies plakimas, kvėpavimas. Tiek pažįstamas balsas, prie kurio kūdikis jau prisirišęs, tiek kūno garsai kuria saugumo jausmą. Įrašas paleidžiamas tuo metu, kai kūdikis prabudęs ir yra ramus. Dar geresnių rezultatų pasiekiama, kai mama, laikydama prie širdies kūdikį, dainuoja ir kalbina jį, o muzikos terapeutas tyliai akompanuoja kanklėmis ar arfa. Tokie momentai ramina, džiugina ir estetiškai įprasmina tas trumpas buvimo kartu minutes.

Kai kūdikis paauga ir sustiprėja, svarbu jam dainuoti ir žaisti su juo. Jau minėti žaidinimai niekuo nepamainomi, verta juos išmokti ir žaisti su vaiku kuo dažniau. Muzikos terapijoje raidos sutrikimų turintiems vaikams žaidinimai taip pat naudojami, improvizuojant ir pritaikant juos pagal sveikatos poreikius ir vaiko galimybes. Žaisti vaikui yra natūralu, smagu, tad jis skatinamas bendrauti, kas ypač svarbu autizmo sutrikimą turintiems vaikams, taip pat hiperaktyviems vaikams tai gali padėti ilgiau išlaikyti dėmesį, o intelekto sutrikimą turintiems vaikams – geriau suvokti kalbą ir elgesį.

Muzikos terapeutai dirba ir su suaugusiais žmonėmis. Kas jūsų klientai?

Jau minėjau. Mūsų klientų amžius – nuo pradėjimo iki mirties. Sąvoka „sveikata” suvokiama plačiai, tad gali būti įvairios fizinės, psichinės ar socialinės sveikatos problemos: neurologinės, onkologinės, psichikos ligos, fizinės ir psichologinės traumos, senatvės ligos, priklausomybės. Muzikos terapeutai dirba komandose su pagrindiniais specialistais. Medicinoje muzikos terapija taikoma kaip stiprinamoji ar palaikomoji priemonė.

Kaip atrodo darbas su priklausomybę turinčiu žmogumi?

Metodų gali būti labai įvairių, bet vienas iš pagrindinių dalykų yra suprasti, iš kur kyla tas poreikis, ko trūko ar trūksta. Dažniausiai tai yra santykio trūkumas, gyvenimo traumos, frustracija ar kiti gilesni asmenybės pažeidimai. Muzika gali veikti kaip maloni priemonė, padedanti prisiliesti prie skausmingų patirčių, kad labiau pažintum gyvenimą ir suprastum, kur yra trūkumas, kurį žmogus bando užpildyti alkoholiu arba narkotinėmis medžiagomis. Muzika taip pat gali padėti žmogui pajusti ypatingą ekstazės būseną. Kas yra svaiginimasis? Tai yra siekimas tam tikros būsenos – užsimiršimo ar ekstazės. Muzika gali būti svaiginanti. Įsitraukimas muzikuojant ir ypač kūryba yra galimybė pasiekti ekstazės potyrį. Galiu pateikti pavyzdį. Man teko dirbti viename projekte su įkalintais asmenimis, kai jiems buvo taikoma meno terapija. Lankiausi vienoje įkalinimo įstaigoje Osle, kur paskutiniais metais prieš paleidimą į laisvę įkalinti asmenys dalyvauja meno projekte. Ten, kur lankiausi, buvo statoma operetė. Šitų žmonių resocializacija buvo vykdoma pasitelkiant meną. Vėliau, kaliniams išėjus į laisvę, socialinė reabilitacija, skirta asmenims po įkalinimo, toliau vykdoma tokiame valstybės finansuojamame teatre, esančiame šiek tiek už miesto. Po spektaklio teko kalbėtis su tais žmonėmis. Paklausti, ar dabar vartoja svaigalus, jie atsakė, kad reabilitacijos programos sąlyga – nevartoti. Žmonės brangina galimybę kurti. Jeigu prisimintume A. Maslow poreikių hierarchijos piramidę, pačioje viršūnėlėje yra saviraiška – ten yra džiaugsmas, ten tai, ką vadiname gerove. Labai svarbu suteikti žmogui šitą galimybę. Kad ir kas būtų jo gyvenime, jeigu žmogus turi terpę kūrybai ir saviraiškai, jis jaučiasi sveikesnis. Jis patiria tai, ką mes vadiname gyvenimo kokybe. Ar tai būtų proto negalią turintis žmogus, ar onkologine liga sergantis, ar nuo socialinių „ligų“ kenčiantis žmogus. Menas, muzika suteikia kokybės pojūtį. Muzikos terapeutai dažnai ateina į pagalbą ir tada, kai artėjama prie mirties. Su muzika net ir paskutiniais gyvenimo mėnesiais įmanoma jį pagerinti.

Kalbėjosi Vaiva Lanskoronskytė