Slaugytojų (Medicinos seserų) dienos išvakarėse su medicinos psichologe Regina Morkūniene kalbamės apie tai, koks yra slaugytojo ar kito medicinos darbuotojo vaidmuo, koks yra jo buvimas greta ligonio. Anot psichologės, artimųjų apsuptas mirštantysis, su kuriuo spėta atsisveikinti, šiais laikais yra idealistinis vaizdas. Svarbiausia, kad šalia tomis akimirkomis būtų žmogus, kuris gali ir nori būti.

Šiandien visi svarbiausi žmogaus gyvenimo momentai – gimimas, santuoka, mirtis išstumiami iš jo namų. Net ir ligonio slaugymas vis labiau traukiasi į viešąją, institucijų erdvę. Kyla klausimas, kiek žmogaus prigimtis, psichologija yra pajėgi prisitaikyti prie šių visuomenės raidos procesų?

Vienareikšmiškai atsakyti sunku, bet manau, kad žmogus prisitaiko prie labai sunkių sąlygų. Tai vyksta labai greitai, mes tam nesame pasirengę. Be abejo, idealiausias variantas yra ligonio slaugymas namuose, tačiau tam dažnai neturime fizinių galimybių. Turint darbą nedirbti galima tik šiek tiek laiko, o jeigu liga trunka daug metų... Situacija sudėtinga, o žmogaus prisitaikymas yra individualus.

Be abejo, galima žvelgti labai šiuolaikiškai. Sunkų ligonį slaugyti namuose galbūt nėra sąlygų, taip pat ir noro, nes yra karjera, kitos užduotys. Tuomet vienintelė išeitis lieka slaugymo įstaiga. Nesakau, kad tai vienareikšmiškai blogai. Kalbant apie visą ligos situaciją, pristinga psichologijos terminų, prieiname prie religijos, sielovados. Skaičiau šių metų popiežiaus Pranciškaus laišką ligoniams. Ten pateikiama viena labai prasminga įžvalga: „Koks didžiulis melas kai kuriuose teiginiuose, kuriuose pabrėžiama gyvenimo kokybė, stengiantis įtikinti, kad sunkios ligos paveiktas gyvenimas nebevertas tolesnės egzistencijos.“

Pagal medicininį gyvenimo kokybės apibrėžimą, tuo žmogaus gyvenimo kokybė aukštesnė, kuo jis savarankiškesnis, kuo labiau gali save apsitarnauti, judėti, susitvarkyti įvairius reikalus, bendrauti. Iš esmės viskas taip ir yra, bet praleidžiamas toks dalykas, kad ir labai sunkus ligonis, labai sunkiai sergantis, labai daug ko netekęs gali būti dvasiškai turtingas. Net ir sunkiai sirgdamas, jis gali būti ramus ir laimingas. To paties reikia ir iš slaugančiųjų. Svarbiausia – požiūris, kad ir sunkaus ligonio gyvenimas yra vertingas. Visi kiti dalykai pagal šį požiūrį kuriasi savaime.

Norėtųsi kalbėti apie medikus ir slaugytojus, kurie dirba su sunkiais ligoniais. Ar nebūna, kad jie pavargsta, palūžta?

Tai yra labai didelis emocinis krūvis. Net jeigu žmonės nelinkę kalbėti, vidiniai procesai vis tiek vyksta. Kaip ir artimiesiems, sergant kam nors iš jų aplinkos, tenka didelė psichologinė našta, taip ir medikams. Netiesa, kad medikai, dirbantys su sunkiais ligoniais, nieko nejaučia. Tačiau yra tam tikros ribos, kurias reikia kažkaip išlaikyti, nes kitaip žmogus nebegalės toliau dirbti. Tuo metu, kai slaugome žmogų, būname su juo, bet po darbo valandų būtina atsitraukti. Tai labai didelė emocinė našta.

Ateis laikas, kai ir pas mus atsiras medikų savipagalbos grupių. Tai nėra naujiena kitose šalyse, kurios yra labiau pažengusios šitoje srityje, tai egzistuoja. Didžiojoje Britanijoje, kur ir prasidėjo paliatyvi pagalba, kai miršta sesutės slaugytas ligonis, kitą dieną ji gali neateiti į darbą. Yra pokalbiai su psichologu, kurių metu bandoma padėti medikui savaip atsisveikinti su mirusiu pacientu. Jeigu keletą mėnesių slaugytas ligonis miršta, negali būti, kad medikas nieko nejaučia. Jis gedi. Kaip jį palengvinti, kaip su tuo susitvarkyti, kaip nusistatyti ribas – kyla labai daug klausimų.

Ne kiekvienas žmogus gali dirbti tokį darbą. Manau, kad lengviau turint didesnę gyvenimo patirtį. Manau, kad jaunam žmogui yra emociškai sunkiau. 

O būna, kad dirba jauni žmonės?

Taip, būna įvairiai. Tačiau svarbu, kad žmogus galėtų apsisaugoti. Kyla pavojus atbukti, nebejausti. Gali susiformuoti vidinė gynyba, kai jauti, kad visko yra labai daug. Tokiu atveju reikėtų mažos pauzės, atsitraukimo.

Taip pat medikui svarbu pažinti save, išsiaiškinti savo santykį su liga, mirtimi, pagalba, atsakomybe už kitą. Ir reikia brėžti ribą, kur yra darbas, o kur jau asmeninis gyvenimas. Reikia apsibrėžti tikslus, dėl kurių esi šalia sunkių ligonių. Dažnai mediciną žmogus pasirenka dėl to, kad jaunystėje teko išgyventi artimo žmogaus netektį. Tuomet kyla didelis noras gelbėti kitus, jiems padėti.

Turbūt slaugydami žmonės dažnai išvargsta. Tuomet visas bendravimas apsiriboja paslaugų teikimu. Kaip tuomet kalbėti apie gyvenimo kokybės matmenį, kai jau yra paskutiniai gyvenimo metai, mėnesiai, kai nebėra vilties pasveikti?

Kas ta gyvenimo kokybė? Patenkinti fiziologines funkcijas – visa tai reikalinga. Kad žmogus būtų nesušalęs, kad galėtų kvėpuoti, maitintis, matyti, girdėti. Tačiau tai neapima visko, ko žmogui reikia ir kas yra svarbu. Man atrodo, kad čia apimamas tik toks funkcionavimas materialioje erdvėje, bet žmogui reikia daugiau, ne tik slaugos siaurąja prasme. Čia ne visada galioja Maslowo poreikių hierarchija, kur žmogus turi būti patenkinęs vienus poreikius, kad galėtų norėti kitų dalykų, o dvasiniai poreikiai yra tik pačiame viršuje. Sunkus ligonis, kurio gyvybė palaikoma aparatūra, bendraudamas ir kalbėdamas apie tai, kas jam yra svarbu, prisimindamas gerus gyvenimo momentus, šypsosi, pradeda juoktis, nors atjungus aparatą jo kvėpavimas sustotų. Kas tai yra? Galbūt sunkios ligos atveju apskritai neįmanoma, kad tie Maslowo piramidės pamatiniai poreikiai būtų patenkinti. Tačiau viršutiniai vis tiek išlieka... Net ir labai sunkiai fiziškai sergantis žmogus gali būti laimingas.

Kiek tai priklauso nuo paties žmogaus, o kiek nuo jo aplinkos?

Psichoterapijos prasme santykis turėtų būti 50 su 50. Išmatuoti sunku, bet pastangos turi būti abipusės. Sergantis žmogus vis tiek turi norėti palaikyti savo gyvenimą, kiek įmanoma, visavertį, išlaikyti žmogišką orumą. Tai yra labai sudėtingos užduotys, žinant, kad gyvenimas senka, baigiasi. Svarbu rūpintis savo gyvenimu, dvasiniais dalykais. Tam reikia daug drąsos ir motyvacijos. Žmogus, kuris yra šalia, taip pat pirmiausia turi norėti padėti. Labai daug duoda nuoširdus bendravimas. Čia vėlgi noriu grįžti prie popiežiaus Pranciškaus laiško, kuriame sakoma, kad laikas, praleistas su ligoniu, yra šventas laikas. Tai yra savęs dovanojimas kitam žmogui. Ligonis tai pajunta, įvertina. Kol gyvybė rusena, tol jam svarbu kito buvimas šalia.

Ir kai nėra sąmonės?

Ne viską galime paaiškinti. Yra įvairių naujų tyrimų, mokslininkai yra aprašę savo patirtis komos būsenoje. Yra liudijimų, kad tai nėra tuščias laikas. Mes paprasčiausiai per mažai apie tai žinome. 

Susidūrus su liga dažnai keičiasi ir artimųjų santykiai. Kyla klausimas, kiek gali būti atviras su sergančiu artimuoju?

Manau, tiek pat, kiek buvo atviras ir artimas iki ligos. Žinoma, čia kalbame apie tokius ligonius, kurių nepažeistas mąstymas, protas.

O ar žmogus gali atvirai kalbėti su sergančiuoju apie savo patiriamą sunkumą dėl jo ligos?

Kiekvienas sergantis žmogus natūraliai nenori apsunkinti artimųjų. Jaučiasi blogai, kad išnaudojamas kitų laikas, kad sudaroma papildomų rūpesčių. Jeigu atėję skųsimės nuovargiu, ligonis dėl to tikrai nesijaus geriau. Šitie dalykai ir yra psichologo darbo objektas. Žmogus juos turėtų spręsti atskirai nuo ligonio. Klausimus, kas pasikeitė slaugančiojo gyvenime, kaip jam atrasti vidinę pusiausvyrą, kad prie ligonio galėtų eiti ramus, reikėtų aiškintis su kitu žmogumi.

Sunkūs ligoniai emociškai yra kaip vaikai, labai jaučia kito žmogaus būseną, Jeigu ateisime sudirgę, nors nieko apie tai ir nesakysime, ligonis nuo to jausis tik blogiau. Prie ligonio reikia eiti ramiam. Jeigu viduje nėra taikos, geriau visai neiti.

Kaip žmogui susirgus keičiasi santykiai šeimoje?

Kartais būna tokių situacijų, kad atrodo, jog liga tampa išbandymu, dėl kurio išyra šeima. Aišku tik viena – liga negali sugriauti šeimos. Jeigu iki ligos šeimos santykiai buvo geri, tai liga neturėtų tapti šeimos iširimo priežastimi. Jeigu taip nutinka, tai tik dėl to, kad prieš tai jau buvo tam tikrų problemų, o liga jas tiesiog išryškino, atskleidė.

Jeigu iki ligos šeimos santykiai buvo komplikuoti, tuomet tos pačios problemos išlieka ir ligos akivaizdoje. Itin sunkūs atvejai, kai žmogus guli mirties patale, o kitas negali prie jo prieiti, nes kažkas yra neišspręsta, nuslėpta, nepasakyta. Labai norėtųsi, kad žmonės išnaudotų paskutinį šansą, bet kartais būna per sunku.

Jeigu žmonės gyvenime būna pasirengę bendrauti, ugdyti savo santykius, tai jie tą daro visą laiką, ne tik sirgdami. Gyvenimas tęsiasi ir sergant, ir labai sunkiai sergant, čia yra vienas iš esminių mano darbo su sunkiais ligoniais principų. Vis akcentuoju, kad gyvenimas nesibaigia susirgus, taip pat stengiuosi, kad sirgdamas žmogus jaustųsi, jog jis gyvena.

Kiek žmonių tuo patiki?

Daug. Iš esmės visų žmonių poreikiai yra panašūs, saugoti savo gyvybę yra instinktas. Kas yra gyvenimas, kas svarbu, kokie norai, ką reiškia jausti, kad gyveni – jau yra individualu.

Ar tenka susidurti su tokiais ligoniais, kurių artimieji nenori slaugyti, nenori jais rūpintis? Kaip atrodo darbas tokiais atvejais?

Dažniausiai tokių šeimos narių paprasčiausiai nematome medicinos įstaigoje. Jie jaučiasi atlikę savo pareigą, jei artimas žmogus yra paguldytas į slaugos skyrių. O dirbant su tokiu ligoniu, tas, kuris prie jo prieina slaugos skyriuje – ar tai būtų slaugytoja, ar sielovadininkas, ar psichologas – tai yra tiesiog žmogus, su kuriuo santykis gali būti įvairus. Gali užsimegzti labai geras ryšys. Mūsų laikais, kai susirgęs ar mirštantis žmogus dažnai turi būti ne namuose, ypač svarbus ryšys su medicinos darbuotojais.

Aš manau, kad kiekvieno žmogaus buvimas šalia sunkaus ligonio yra labai svarbus. Svarbu, kad tiesiog būtų šalia žmogus, kuris gali ir nori būti.

Iš dalies tais svarbiais momentais institucijoms atitenka dalis artimųjų, šeimos funkcijų?

Dalis funkcijų atitenka. Tas idealus vaizdas, nuo kurio pradėjome pokalbį ir kurį norėtume matyti, yra sunkiai įgyvendinamas mūsų laikais. Nepamenu, kada paskutinį kartą girdėjau, kad žmogus mirtų namuose ne staigia mirtimi.

Minėjote, jog žmonės neturi sąlygų pabūti greta reanimacijoje esančių sunkiai sergančių artimųjų paskutinėmis jų gyvenimo minutėmis. Jei jau žinoma, kad ligonis nepasveiks, ar prasmingos tokios griežtos reanimacijos palatų taisyklės?

Be abejo, ne visiems tai tinka, bet yra tokių sunkių ligonių, kurių gyvybė palaikoma tik reanimacine aparatūra. Ir manau, kad ateityje artimieji galės būti greta tų ligonių.

Tačiau bėda ta, kad mes dabar norime visko. Norime ir sirgti, ir mirti namuose, bet kartu gauti ir labai gerą medicinos pagalbą. Tai paprasčiausiai nesuderinama.

Kartais gyvybė palaikoma vien aparatais, žmogus neturi sąmonės, ir tai tęsiasi metų metus. Ar visada tai prasminga?

Aš vėl atsakysiu, kad mes per mažai žinome. Yra nustatyti kriterijai, kada miršta žmogaus smegenys. Viskas, kas susiję su žmogaus gyvybe, yra paslaptis. Kažin ar įmanoma viską vien moksliškai paaiškinti. Žmogaus gyvybė vertinga nuo jos pradėjimo iki paskutinio atodūsio. Tokiais atvejais man padeda viena gyvenimo patikrinta mintis. Net ir tada, kai sunkus ligonis jau labai nedaug ką gali, sakykime, būdamas komos būklės, toks jo buvimas keičia aplinkinių žmonių gyvenimus. Ne tik artimųjų, bet ir tų, kurie tam tikru būdu prie jo prisiliečia, priartėja. Kiekvienas žmogus tokius sunkius atvejus apmąsto, kelia klausimą, ko vertas jo gyvenimas. Pagrindinis dalykas, kad tokia sunki liga skatina susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir apie tai, ką kiekvienas galime padaryti. Apie tai, kad reikia džiaugtis gyvenimu. Ir mirštantysis gali keisti pasaulį. Svarbu toje beviltiškoje situacijoje padėti jam išbūti tiek, kiek jam skirta. Tiesiog žmogiškai būti šalia.

Be abejo, yra tokių žmonių, kurie gali sakyti, kad jiems labai sunku matyti kito kančią. Bet kai atjaučiame kitą žmogų, gal jo kančia bent kiek sumažėja. Kančia yra gyvenimo dalis.

Tik labai išstumiama šiais laikais...

Absoliučiai. Šiuo metu visuomenėje dėsningai vykstantys procesai orientuojasi į tai, kad gyvenimas turi būti kokybiškas, sėkmingas, malonus, laimingas. Tokiems dalykams kaip kančia, liga, mirtis nelieka vietos. Aš nesakau, jog reikia kentėti, bet jeigu taip atsitinka, reikia pripažinti, kad tai yra gyvenimo dalis. Iš esmės tai yra patirtis, kurią išgyvenę mes tampame turtingesni dvasiškai.

Kai kalbamės Slaugytojų (Medicinos seserų) dienos išvakarėse labai norisi, kad žmonės daugiau žinotų, apie tai, kokį darbą dirba medicinos seserys, kai joms tenka būti su pačiais sunkiausiais ligoniais. Tai, ką jos daro ta siaurąja medicinine prasme, labai svarbu, tai padeda žmogui išgyventi, bet šitų žmonių buvimas šalia sunkių ligonių, bendravimas – tikrai yra šventas. Tai vyksta diena iš dienos, metai iš metų. Ligoniui pamatyti palatos sesutės veidą iš ryto yra džiaugsmas, jam tai reiškia, kad jis sulaukė naujos dienos.

 

Kalbėjosi Vaiva Lanskoronskytė