Pietro Perugino, Jėzus žengia į dangų (c. 1496-1500)

Visose keturiose evangelijose bei šventojo Pauliaus pasakojime apie prisikėlimą 1 Kor 15 suponuojama, kad prisikėlusiojo pasirodymų laikas ribotas. Paulius suvokia, jog susitikimas su prisikėlusiu Kristumi jam dar dovanotas kaip paskutiniam. Pasirodymų prasmė visoje tradicijoje irgi aiški: pirmiausia surinkti būrį mokinių, galinčių paliudyti, kad Jėzus neliko kape – kad Jis gyvas. Jų liudijimo esmė yra užduotis skelbti pasauliui, jog Jėzus yra Gyvasis – pats Gyvenimas.

Jiems pavesta iš pradžių dar kartą pamėginti apie prisikėlusį Jėzų suburti Izraelį. Ir Pauliaus požiūriu žinia visada prasideda liudijimu žydams, kuriems pirmiems skirtas išganymas. Tačiau Jėzaus siųstųjų galutinė paskirtis visuotinė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 18 ir t.). „Tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). „Eik, nes išsiųsiu tave toli, pas pagonis“ (Apd 22, 21).

Nuo liudytojų žinios neatsiejamas ir skelbimas, kad Jėzus sugrįš, teis gyvuosius ir mirusius ir galutinai pasaulyje įkurs Dievo Karalystę. Didelė Naujųjų laikų teologijos srovė šį skelbimą net paskelbė esant žinios pagrindiniu turiniu, jei ne vieninteliu branduoliu. Teigiama, kad jau pats Jėzus mąstęs išskirtinai eschatologinėmis kategorijomis. Karalystės „greito atėjimo laukimas“ esąs tikrasis Jo žinios savitumas, o ir ankstyviausias apaštališkasis skelbimas bylojęs ne ką kita.

Jei taip būtų buvę, tai tada kyla klausimas, kaip krikščioniškasis tikėjimas būtų išsilaikęs, kai greito atėjimo lūkestis neišsipildė. Iš tikrųjų tokia teorija prieštarauja gimstančiosios krikščionybės ir tekstams, ir tikrovei – tikėjimą ji patyrė kaip dabarties jėgą ir kartu kaip viltį.

Mokiniai neabejotinai kalbėjo apie Jėzaus sugrįžimą, tačiau pirmiausia liudijo, kad Jis gyvas dabar, kad yra pats Gyvenimas, kurio dėka ir mes tampame gyvi (Jn 14, 19). Bet kaip tai įmanoma? Kur mes Jį surandame? Galbūt Jis, Prisikėlusysis, „Tėvo dešinės išaukštintas“ (Apd 2, 33), kaip tik yra labai toli nuo mūsų? Ar Jis kaip nors prieinamas? Ar mums įmanu prasiskverbti iki „Tėvo dešinės“? Ar nebūdamas kartu tikrai yra čia ir dabar? O galbūt ateis pas mus tik nežinomą paskutinę dieną? Ar Jis gali ateiti ir šiandien? (...)

Naujas artumas

Taigi pažvelkime į Luko evangelijos pabaigą. Lukas teigia, kad mokiniai, kai Viešpats nuo jų galutinai atsiskyrė, buvo kupini džiaugsmo. Mes lauktume priešingo dalyko, kad jie liko sumišę ir liūdni. Pasaulis nepasikeitė, Jėzus galutinai su jais atsiskyrė. Jie gavo užduotį, kuri atrodė neįvykdoma ir pranokstanti jų jėgas. Kaip jiems stoti žmonių Jeruzalėje, Izraelyje, visame pasaulyje akivaizdon ir pasakyti: „Šis Jėzus, kuris atrodė ištiktas žlugimo, vis dėlto išgelbėjo mus visus?“ Kiekvienas atsisveikinimas liūdina. Net jei Jėzus būtų nuo jų atsiskyręs būdamas gyvas, – argi tas galutinis persiskyrimas nebūtų jų nuliūdinęs? O čia parašyta – didelio džiaugsmo kupini grįžo į Jeruzalę ir šlovino Dievą. Kaip tai suprasti?

Bet kuriuo atveju iš to išplaukia, kad mokiniai nesijautė apleisti. Jie nemanė, kad Jėzus iškeliavo toli nuo jų į neprieinamą dangų. Mokiniai aiškiai suvokė Jėzaus naują buvimo būdą čia ir dabar. Jie tikri (kaip, anot Mato, Prisikėlusysis ir pasakė), jog Jis kaip tik dabar su jais būsiąs nauju ir galingu būdu. Žino, kad „Dievo dešinė“, kurios Jis „išaukštintas“, aprėpia naują Jo buvimo čia ir dabar būdą, Jis dabar pas juos yra neprarandamai, taip arti, kaip tik būtent Dievas gali būti.

Tad Luko evangelijos pabaiga padeda mums geriau suprasti Apaštalų darbų pradžią, kur tiesiogiai vaizduojamas Jėzaus „pakilimas į dangų“. Pirma Jėzaus pranykimo čia pateikiamas pokalbis, mokiniams – tebesilaikantiems savo senų vaizdinių – klausiant, ar dabar atėjęs metas atkurti Izraelio karalystę.

Šiam atnaujintos Dovydo karalystės vaizdiniui Jėzus priešpriešina pažadą ir užduotį – pažadą, kad jie gaus Šventosios Dvasios galybės, ir užduotį būti Jo liudytojais ligi žemės pakraščių.

Klausimas dėl laiko ir meto griežtai atmetamas. Ne istorinės spekuliacijos, dairymasis atžengiančios nežinomybės yra mokinių laikysena. Krikščionybė yra dabartis: dovana ir užduotis, buvimas apdovanotam vidiniu Dievo artumu ir – juo remiantis – veikimas liudijant Jėzų Kristų. (...)

Atsiskiriantis Jėzus iškeliauja ne kažkur į tolimą žvaigždyną. Jis įžengia į galios ir gyvenimo bendrystę su gyvuoju Dievu, į Dievo viršenybę erdvės atžvilgiu. Todėl Jis yra ne „iškeliavęs“, bet paties Dievo galia dabar visada čia su mumis ir mums. Jono evangelijos atsisveikinimo kalbose Jėzus savo mokiniams kaip tik tai ir pasako: „Aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus!“ (14, 28). Čia įstabiai apibendrintas Jėzaus „iškeliavimas“, kuris kartu yra Jo „atėjimas“, ir per tai sykiu paaiškintas kryžiaus, prisikėlimo ir įžengimo į dangų slėpinys. Jo iškeliavimas kaip tik yra atėjimas, naujas artumo būdas, nuolatinis buvimas čia ir dabar, su kuriuo ir Jonas sieja „džiaugsmą“, apie kurį girdėjome Luko evangelijoje.

Kadangi Jėzus yra pas Tėvą, Jis yra ne toli, bet arti mūsų. Dabar Jis nebėra kur nors vienoje konkrečioje pasaulio vietoje kaip ligi „pakilimo į dangų“, dabar savo pranokstančia erdvę galia Jis yra visiems – per visą istoriją – ir visur artimas bei pašaukiamas.

Evangelijoje yra nuostabi nedidelė istorija (Mk 6, 45–52 ir par.), kur Jėzus savo žemiškojo gyvenimo metu tokio pobūdžio artumui užbėga už akių ir padaro jį mums lengviau suprantamą.

Po duonos padauginimo Viešpats prispiria mokinius sėsti į valtį ir pirma jo plaukti į Betsaidą kitame krante, kol pats atleisiąs žmones. Taigi mokiniai valtyje vieni. Pučia priešingas vėjas, ežeras pasišiaušęs. Jiems grasina bangų ir audros galybė. Viešpats, besimeldžiantis ant savo kalno, atrodo toli. Bet kadangi Jis yra pas Tėvą, Jis juos mato. O kadangi juos mato, ežero paviršiumi ateina pas juos, įlipa į valtį ir įgalina pasiekti tikslą.

Tai Bažnyčios meto įvaizdis, skirtas kaip tik mums. Viešpats yra ant Tėvo „kalno“. Taigi Jis mus mato. Bet kuriuo metu gali įlipti į mūsų gyvenimo valtį. Todėl visada galime Jo šauktis ir būti tikri, kad Jis mus mato ir girdi. Bažnyčios valtis ir šiandien plaukia audringu laiko vandenynu pučiant priešingam istorijos vėjui. Dažnai atrodo, kad paskęs. Tačiau Viešpats arti ir ateina laiku. „Aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus!“ – štai kuo kliaujasi krikščionija, štai kas yra mūsų džiaugsmo pagrindas.

Iš visiškai kitos pusės panašus dalykas aikštėn iškyla teologiniu ir antropologiniu požiūriu labai turtingoje istorijoje apie Prisikėlusiojo pasirodymą Marijai Magdalietei. Čia norėčiau išskirti tik vieną bruožą.

Marija, užkalbinta dviejų angelų baltais drabužiais, atsisuko ir pamatė Jėzų, tačiau Jo nepažino. Jis ją pašaukia vardu: „Marija!“ Dar kartą atsigręžusi, dabar džiugiai atpažįsta Prisikėlusįjį, į kurį kaip į savo mokytoją kreipiasi Rabuni. Ji nori Jį paliesti, sulaikyti, tačiau Viešpats jai taria: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą“ (Jn 20, 17). Tai mus stebina. Norėtume pasakyti: dabar, kai Jis stovi prieš ją, ji gali jį paliesti, sulaikyti. Kai Jis užkops pas Tėvą, to padaryti nebebus įmanoma. Tačiau Viešpats sako priešingai: dabar ji negali jo liesti, laikyti. Ankstesnis santykis su žemiškuoju Jėzumi nebeįmanomas.

Duccio di Buoninsegna, Pasirodymas Marijai Magdalietei (1308-11)

Čia kalbama apie tą pat, kas Paulius sako 2 Kor 5, 16 ir t.: „Jei mes ir buvome pažinę Kristų kūno požiūriu, tai dabar mes taip jo nebepažįstame. Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja.“ Senasis žmogiškojo buvimo ir susitikimo vienas su kitu būdas praėjo. Dabar Jėzų galima palytėti tik „pas Tėvą“. Jį galima palytėti tik užkopus viršun. Pas Tėvą, bendrystėje su Tėvu, Jis tapo mums prieinamas ir artimas naujaip.

Šis naujas prieinamumas suponuoja ir su mumis susijusį naujumą: krikšto dėka mūsų gyvenimas jau kartu su Kristumi paslėptas Dieve; mes savo tikrojoje egzistencijoje jau esame „viršuje“, pas Jį, Tėvo dešinėje (plg. Kol 3, 1 ir tt.). Skverbdamiesi į savo tikrąją krikščioniškąją egzistenciją, prisiliečiame prie Prisikėlusiojo: ten esame visiškai patys savimi. Palytėti Kristų ir pakilti viena nuo kita neatsiejama. Ir atminkime, kad, pasak Jono, Kristaus „pakėlimo“ vieta yra Jo kryžius ir mums visad būtina „pakilti į dangų“, užkopti viršun, kad galėtume Jį palytėti, turime eiti kartu su Nukryžiuotoju.

Kristus pas Tėvą nėra toli, daugių daugiausia mes esame nuo Jo toli; bet kelias suartėti atviras. Tai ne kosminio-geografinio pobūdžio kelionė, bet širdies „kosminė kelionė“ iš užsisklendimo savyje į naują pasaulį aprėpiančią dieviškąją meilę.

Dar kartą grįžkime prie Apaštalų darbų 1-ojo skyriaus. Sakėme, kad krikščioniškosios egzistencijos turinys yra ne pastangos apskaičiuoti ateitį, bet, pirma, Šventosios Dvasios dovana ir, antra, mokinių pastangos liudyti nukryžiuotą ir prisikėlusį Jėzų pasaulyje (Apd 1, 6–8). O Jėzaus pranykimas debesyje reiškia ne kėlimąsi į kitą kosminę vietą, bet įėmimą į paties Dievo būtį ir per tai dalijimąsi Jo galia būti čia ir dabar pasaulyje.

Toliau pasakojama štai kas. Kaip anksčiau kape (Lk 24, 4), taip ir dabar prisiartina du vyrai baltais drabužiais ir perduoda žinią: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo Jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“ (Apd 1, 11). Taip sustiprinamas tikėjimas Jėzaus sugrįžimu, tačiau sykiu dar kartą pabrėžiama, kad ne mokinių užduotis žiūrėti į dangų ar stengtis sužinoti laikus ir terminus, paslėptus Dievo slėpinyje. Jų užduotis yra dabar liudyti Kristų ligi žemės pakraščių.

Sugrįš šlovėje

Tikėjimas Kristaus sugrįžimu yra antras krikščionių išpažinimo stulpas. Jis, kuris priėmė kūną ir dabar visados lieka žmogumi, kuris visam laikui Dieve atvėrė žmogaus būties erdvę, dabar visą pasaulį šaukia į Dievo atvirybę, kad pagaliau Dievas būtų viskas visame kame ir Sūnus galėtų perduoti Tėvui visą savyje surinktą pasaulį (plg. 1 Kor 15, 20–28). Tai apima tikrą viltį, kad Dievas nušluostys visas ašaras, kad niekas neliks beprasmiška, kad visos neteisybės bus įveiktos ir atkurta teisybė. Meilės pergalė bus paskutinis pasaulio istorijos žodis.

„Tarpiniu laikotarpiu“ iš krikščionių kaip pamatinės laikysenos reikalaujama budrumo. Tas budrumas pirmiausia reiškia tai, kad žmogus neužsisklęstų akimirkoje ir neatsiduotų apčiuopiamiems daiktams, bet keltų žvilgsnį aukščiau laikinų dalykų ir jų neatidėliotinumo. Išlaikyti žvilgsnį atvirą Dievo link, kad iš Jo gautum teisingos veiklos matą ir gebėjimo jos imtis, – štai kas svarbu. Budrumas pirmučiausia reiškia atvirumą gėriui, tiesai, Dievui dažnai nepaaiškinamame pasaulyje ir blogio galios verpete. Tai reiškia, jog žmogus visomis išgalėmis ir kuo blaiviausiu protu stengiasi daryti, kas teisinga, gyvena vadovaudamasis ne savo norais, bet tikėjimu. Visa tai išdėstyta Jėzaus eschatologiniuose palyginimuose, pirmiausia palyginime apie budrų tarną (Lk 12, 42–48) ir kitaip parabolėje apie paikas ir protingas mergaites (Mt 25, 1–13).

Bet ką galima pasakyti apie Viešpaties sugrįžimo lūkestį krikščioniškojoje egzistencijoje? Laukiame Jo ar mieliau nelaukiame? (…) Apreiškimas Jonui užbaigiamas Viešpaties sugrįžimo pažadu ir to prašymu: „Tas, kuris šitai liudija, sako: Taip, aš veikiai ateinu! Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (22, 20). To prašo mylintysis, apgultame mieste spaudžiamas visokių pavojų bei griovimo siaubų ir tegalintis laukti, kad ateis Mylimasis, turintis galios pralaužti apgulą ir atnešti išganymą. Tai vilties kupinas šaukimasis Jėzaus artumo varge, kai tik Jis gali padėti.

Paulius Pirmojo laiško korintiečiams pabaigoje pateikia tos pačios maldos aramėjišką versiją; maldą galima skirtingai perskirti ir todėl skirtingai suprasti: Marana ta („Viešpatie, ateik!“) arba Maran ata („Viešpats atėjo“). Šis perskaitymo dvejopumas gerai išryškina Jėzaus atėjimo krikščioniškojo lūkesčio ypatingumą. Tai kvietimas: „Ateik!“ ir kartu dėkingumo sklidinas tikrumas: „Jis atėjo“.

Iš Dvylikos apaštalų mokymo (apie 100 m.) žinome, jog tas šaukimasis priklausė ankstyviausios krikščionijos Paskutinės vakarienės šventimo liturginėms maldoms, o čia irgi konkrečiai duota abiejų perskaitymų vienovė. Krikščionys šaukiasi Jėzaus galutinio atėjimo ir kartu džiugiai ir dėkingai išgyvena, kad Jis šiam savo atėjimui užbėga į priekį ir jau dabar įžengia tarp mūsų.

Krikščioniškasis prašymas sugrįžti visada apima ir artumo potyrį. Jis niekada nėra vien futuristinis. Juk galioja ir tai, ką yra pasakęs Prisikėlusysis: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Jis su mumis yra dabar, ypač intensyviai Eucharistijoje. Tačiau krikščioniškajame artumo potyryje slypi ir tiesimasis į ateitį, į galutinai įgyvendintą artumą: artumas neatbaigtas. Jis spiria žvelgti tolyn. Išjudina mus galutinybės link. (...)

Liturginių valandų knygoje pateikiama interpretacija iš šventojo Bernardo Klerviečio adventinių pamokslų; ja išsakomas papildantis požiūris. Ten parašyta: „Žinome, kad Viešpaties atėjimas trikartis... Trečiasis yra viduryje tarp kitų (adventus medius)... Pirmąkart Jis atėjo kūnu ir silpnas, antrąkart – Dvasia ir galingas, paskutinį kartą ateis šlovingai ir didingai“ (In Adventu Domini, serm. III, 4. V, 1: PL 183, 45A. 50C–D). Bernardas šią savo tezę grindžia Jn 14, 23: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“

Nedviprasmiškai kalbama apie Tėvo ir Sūnaus „atėjimą“: Jonas išrutuliojo prezencijos eschatologiją. Ji neatsisako galutinio, pasaulį apversiančio atėjimo lūkesčio, tačiau parodo, kad tarpinis laikas nėra tuščias, kad būtent jame yra adventus medius, vidurinis atėjimas, apie kurį kalba Bernardas. Ši anticipacinė dabartis neatsiejama nuo krikščioniškosios eschatologijos, krikščioniškosios egzistencijos.

Net jei posakis adventus medius iki Bernardo nebuvo žinomas, jo turinys nuo pradžių įvairiomis formomis reiškėsi visoje krikščioniškojoje tradicijoje. Prisiminkime, pavyzdžiui, kad šventasis Augustinas debesyse, kuriuose ateina pasaulio Teisėjas, įžvelgia skelbiamą žodį: liudytojų perduodami žinios žodžiai yra Kristų į pasaulį – jau dabar – nešantys debesys. Taip pasaulis rengiamas galutiniam atėjimui. Šio „vidurinio atėjimo“ būdai įvairūs: Viešpats ateina per savo žodį; ateina per sakramentus, pirmiausia Švenčiausiosios Eucharistijos; ateina į mano gyvenimą per žodžius ar įvykius.

Laiminančios Kristaus rankos yra tartum mus saugantis stogas. Tačiau jos kartu yra atvėrimo judesys, atlapojantis pasaulį, kad į jį įsiveržtų dangus ir taptų jame dabartimi.

Tačiau ateina ir epochinio masto būdais. Abiejų didžiųjų asmenybių, Pranciškaus ir Dominyko, veikla XII ir XIII a. ir buvo vienas iš būdų, kuriuo Kristus iš naujo įžengė į istoriją, iš naujo aikštėn iškėlė savo žodį ir meilę, atnaujino Bažnyčią ir patraukė prie savęs istoriją. Panašiai ir XVI a. šventųjų asmenybės: Teresė Avilietė, Kryžiaus Jonas, Ignacas Lojola, Pranciškus Ksaveras reiškia naujus Viešpaties įsiveržimus į pakrikusią ir tolyn nuo Jo sukančią jų šimtmečio istoriją. Iš naujo pasirodo Jo slėpinys, Jo pavidalas – ir pirmiausia: naujaip juntama tampa Jo perkeičianti žmones ir istoriją formuojanti jėga.

Tad ar galime melsti Jėzaus atėjimo? Ar galime nuoširdžiai ištarti: „Marana ta! Ateik, Viešpatie Jėzau!“? Taip, galime. Ir ne tik – turime! Prašome Jo artumo, atnaujinančio pasaulį, anticipacijų. Asmeninių negandų akimirkomis prašome Jo: Ateik, Viešpatie Jėzaus, ir mano gyvenimą paimk į savo gerosios galios artumą. Prašome Jo, kad Jis būtų arti žmonių, kuriuos mylime ir kuriais rūpinamės. Prašome Jo, kad Jis veiktų savo Bažnyčioje.

Kodėl turėtume neprašyti, kad Jis ir šiandien mums vėl atsiųstų Jo artumo liudytojų, per kuriuos Jis pats ateina? Ir šis prašymas, tiesiogiai netaikomas pasaulio pabaigai, bet vis dėlto tikras prašymas ateiti, apima visą platybę Jo paties išmokyto prašymo: „Teateinie tavo Karalystė!“ Ateik, Viešpatie Jėzau!

Dar kartą grįžkime prie Luko evangelijos pabaigos. Mums sakoma, kad Jėzus nuvedė savuosius prie Betanijos. Ten, „iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų“ (24, 50 ir t.). Jėzus atsiskiria laimindamas. Laimindamas išeina ir laimindamas pasilieka. Jo rankos lieka ištiestos virš šio pasaulio.

Laiminančios Kristaus rankos yra tartum mus saugantis stogas. Tačiau jos kartu yra atvėrimo judesys, atlapojantis pasaulį, kad į jį įsiveržtų dangus ir taptų jame dabartimi.

Iš „Jėzus iš Nazareto“, II dalis. Nuo įžengimo į Jeruzalę iki prisikėlimo
Iš vokiečių kalbos vertė Gediminas Žukas