Dainininkė Beatričė Grincevičiūtė.

Vilniaus centre įsikūręs legendinės dainininkės Beatričės Grincevičiūtės memorialinis butas-muziejus „Beatričės namai“, nors ir sunkiai randamas kiemelių labirintuose, tačiau įdomiomis programomis pritraukia įvairaus amžiaus lankytojų, jauniems menininkams suteikia galimybę rengti parodas. Muziejaus vedėjai Renatai Tarosaitei-Minkevičienei svarbu, kad asmenybės atminimas būtų saugojamas juo dalijantis su kitais, kad viskas būtų gyva, augtų, kad Beatričės Grincevičiūtės biografijos faktai įkvėptų jaunuolius siekti savo tikslų.

Kokia „Beatričės namų“ susikūrimo istorija? Kaip iš buto, kuriame buvo gyvenama, ši erdvė tapo muziejumi?

Iki muziejaus susikūrimo Beatričės bičiuliai turėjo nueiti nelengvą kelią, kad erdvė būtų pritaikyta muziejui. Mano turimomis žiniomis, iki tol bute gyveno Beatričės vyro anūkas. Muziejus įsikūrė 1993 m. Kurį laiką muziejus buvo atskira institucija, o 2004-aisiais susikūrė Memorialinių muziejų direkcija. Muziejaus veikla, iš esmės nepasikeitė, bet labai prasiplėtė edukacinėmis programomis.

O kokios būtų edukacinės programos? Dirbate ir su labai nedidelio amžiaus vaikais...

Edukacinių programų yra įvairaus amžiaus lankytojams. Su darželiais dirbame labai įdomiai. Jiems esame sukūrę programą „Spalvomis apie paukščius“, nes Beatričė Grincevičiūtė yra vienintelė iš nedaugelio profesionalių atlikėjų, kuri yra dainavusi vaikams. Apie viską – gyvūnėlius, paukštelius, spalvas. Jos kūrybos paletė yra labai plati. Tų dainelių pagrindu esame sukūrę edukacinę programą ir pristatome įvairiausius paukščius. Vaikai piešia, klausosi Beatričės dainuojamų dainų ir, be abejo, pabūna toje aplinkoje, kur gyveno Beatričė. Kita pažintinė programa „Tamsos raštai“ yra skirta vyresniems vaikams, maždaug nuo antros iki šeštos klasės.

Tanios Serket nuotr.

Viename iš buto kambarių nėra atkurtas interjeras. Jis sąmoningai paliktas tuščias, kad vyktų renginiai?

Kadangi Beatričė ištekėjo būdama garbaus amžiaus, 70-ies metų, septynerius metus šiame bute ji gyveno su savo vyru Henriku. Būtent tame kambaryje, kur šiuo metu vyksta parodos ir edukaciniai užsiėmimai, ten buvo Henriko Horodnyčiaus darbo kabinetas. Kai buvo įsteigtas muziejus, daug daiktų, daug literatūros pasiėmė Horodnyčiaus dukros, artimieji, tame kambaryje nelabai daug ko liko. Kiti daiktai yra išnešti į kitus kambarius, kuriuose atkurta ekspozicija, pavyzdžiui, Ilguvos dvaro spinta, kuri seniau buvo aname kambaryje. Mes atlaisvinome erdvę, kuri yra labai reikalinga muziejaus veiklai – būtent bendrauti su vaikais ir įvairių menininkų atidaromoms parodoms. Tai yra erdvė jauniems menininkams. Nelabai įsivaizduoju, kaip be jos būtų galima geriau perteikti informaciją, įtraukti vaikus į veiklą.

Šių dienų muziejus nėra toks pat kaip ankstesniais laikais, kai atėjęs žmogus tiesiog gaudavo informacijos, susipažindavo su istorija. Dabartinio muziejaus tikslas yra kuo labiau įtraukti lankytojus į veiklą. Kad jie galėtų paliesti, pažinti ne tik per regėjimą, bet ir per lytėjimą. Kadangi tai yra specifinis, aklos dainininkės muziejus, lytėjimas yra ypač svarbus. Mes netgi leidžiame vaikams paliesti kai kuriuos eksponatus, pavyzdžiui, priemones, kurias naudojo Beatričė, rašydama Brailio raštu. Jie tuo metu viską daro užsimerkę, nes taip geriau pažįsta aklo žmogaus gyvenimą.

Tanios Serket nuotr.


Muziejaus edukacija grindžiama ne vien susipažinimu su B. Grincevičiūtės paveldu, bet ir susipažinimu su neregio pasauliu?

Taip. Ir Beatričės biografija, jos veikla labai svarbi edukacinėse programose, nes per jos biografiją mes galime pažinti ne tik kamerinio dainavimo žanrą, ne tik aklo žmogaus gyvenimą ir buitį, bet ir prisidėti prie tam tikrų problemų sprendimo. Dirbdama su jaunimu, kiek vyresniais vaikais, esu pastebėjusi, kad jų akys ne visada žiba, kai jiems pasakoji. Jiems tarsi trūksta motyvacijos, tam tikros ugnelės, užsidegimo žinoti. Kalbėdama su mokytojais, sužinojau, kad tos pačios problemos egzistuoja ir pamokų metu. Trūksta motyvacijos daryti, veikti, kurti. Beatričės biografijoje yra labai svarbus elementas. Kai Beatričė buvo labai jauna studentė, maždaug 21-erių, bandė stoti į konservatoriją. Po pirmo egzamino prie jos priėjo komisijos pirmininkas ir sakė, kad ji yra labai muzikali, tačiau neturi balso. Taip pat jai buvo pasakyta, kad, būdama akla, negalėtų dainuoti operoje. Kadangi nebuvo priimta į konservatoriją, metus dirbo bibliotekoje, vėliau įstojo į privačią konservatoriją. Vėliau ji ne tik įgyvendino savo svajonę dainuoti, ne tik per gyvenimą padainavo apie 1000 įvairiausių kūrinių, bet padainavo taip, kad po vieno koncerto priėjo tas kompozitorius, kuris prieš daug metų jai neleido stoti į konservatoriją, ir padėkojo už labai gražią jo kūrinio interpretaciją.

O jis atsiminė, kad prieš daug metų nepraleido Beatričės?

Taip. Tai buvo kompozitorius Juozas Gruodis. Beatričė yra dainavusi jo dainą Burtai“.

Tęsiant mintį, šis pavyzdys labai tinka tiems, kurie nieko nenori, galbūt dėl to, kad visko turi. Iš tiesų šis elementas tarsi skatina siekti savo svajonės bet kokia kaina. Jeigu užsibrėžei, turi siekti.

Šis pasakojimas turbūt įžiebia jaunuolių akyse ugnelę...

Apskritai noriu pasakyti, kad, kai pasakoju apie Beatričę, vaikai ir jaunimas tikrai klausosi. Jiems yra įdomu. Taip pat labai susidomėję klauso dainų. Anksčiau maniau, kad Beatričės dainuotos dainos jau galbūt yra tam tikra istorija, praeitis. Tačiau jaunimas klauso, o Beatričės balsas yra labai tinkamas vaikams. Ne tik repertuaras, dainų specifika, bet ir jos balso tembras vaikus labai ramina ir kažkaip sukaupia, kas paprastai vedant edukacines programas būna iš tikrųjų sudėtinga.

Kaip suprantu, edukacinių užsiėmimų metu daugiausia klausomasi muzikos?

Net nežinau. Pirmiausia su jais vaikštome po visus kambarius, pristatau eksponatus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad bute nėra labai daug daiktų, viskas tarsi užslėpta. Gali pasakoti apie nuotraukas, apie daiktus, apie tų daiktų tarpusavio ryšį, kas čia buvo, kas čia vyko, kokie žmonės ateidavo, kaip jinai ruošdavosi priimti svečius, ką jiems pateikdavo. Kad jinai pati kepdavo pyragus, virdavo kavą ir sriubas, yra daug įvairios su tuo susijusios informacijos. Ir tik vėliau, edukacinės programos metu, mes klausomės dainų ir dirbame jų fone. Maži vaikai piešia pagal dainas, vyresni gauna informacijos apie muziką ir jos įrašus. Viskas tarpusavyje labai susiję. Lygiai tas pat ir su „Tamsos raštais“, visur yra įterpiamos dainos. Negalėčiau pasakyti, jog mes tik klausomės. Be abejo, be muzikos įrašų edukacinės programos nustotų savo prasmės, tačiau vien klausytis įrašų, manau, būtų kiek nuobodoka. Gavęs papildomos informacijos, kitaip klausaisi ir muzikos. Keletas išgirstų Beatričės gyvenimo faktų žmones labai sukaupia ir nuramina. Ne visi atėję žmonės žino, kad ji buvo akla. Kai kurie iš viso ateina prieš tai negirdėję jos pavardės. Tačiau kai paeiliui pradedi vardyti gyvenimo faktus, žmonių akys susikoncentruoja ir informacija yra priimama.

Muziejuje vyksta su moteriškumo tematika susiję renginiai. Gal galėtum kiek plačiau apie tai papasakoti?

Pastaruoju metu plėtojame moteriškumo temą, nes manome, kad tai dera su pačiu muziejumi. Lietuvos mastu yra gal tik penki „moteriški“ muziejai – Salomėjos Nėries, G. Petkevičaitės-Bitės, I. Simonaitytės, Šatrijos Raganos ir Beatričės namai. Mes manome, kad verta padiskutuoti ir šia tema. Ir Muziejų nakties metu muziejuje numatoma diskusija apie moteriškumą teatre ir kine. Pernai per Muziejų naktį mes taip pat kvietėme tik moteris. Prieš vyrus, be abejo, nieko neturime, pas mus dažnai ir vyrai rengia parodas, bet manau, kad moteriškoje kompanijoje yra didesnė galimybė gvildenti temas, kurios aktualios tik moterims.

Tai pas jus vyksta vien moterų vakarai?

Dažniausiai taip būna.

O vyrai neįleidžiami ar tiesiog taip susiklosto?

Mes paprastai sakome, kad renginys skirtas moterims, bet laukiame ir vyrų. Paprastai ateina tik moterys. Labai jauku būna moteriškoje kompanijoje. Viskas labai natūraliai, gražiai dėstosi, nors renkasi skirtingo amžiaus moterys.

O kokiomis temomis kalbatės?

Moteriškomis. Moteriškumas yra suprantamas įvairiai. Mes daugiau savo temas siejame su grožiu ir estetika. Moteriškumo klausimą keliame per grožio prizmę. Moteriškumas mums yra ir patrauklumas, ir žavesys, individualumas, meniškumas.

Pernai per Muziejų naktį mes rengėme tokį užsiėmimą, kurio metu iš iškarpų buvo dėliojami koliažai, ir kiekviena moteris turėjo galimybę sudėlioti savo „vidinę aš“. Tai panašu į meno terapiją. Vėliau psichologė komentavo kiekvienos dalyvės koliažą, paaiškino, ką kiekviena sudėliojo, kaip save pristatė, kas pas ją užslėpta, ką būtų galima iškelti į viršų, parodyti, kas galėtų būti jos siekiamybė. Tai yra psichoterapiniai, šiek tiek žaidybiniai, atpalaiduojantys elementai.

Norėtųsi grįžti prie minčių apie kintančią muziejininkystę, kad muziejuose nebesiekiama vien pateikti informaciją. Ar tai yra prisitaikymas prie kintančios žmonių sąmonės, ar tai galima suvokti ir kaip pačios muziejininkystės tobulėjimą?

Manau, kad čia galioja abu dalykai. Kad žmogaus prisiminimas būtų saugomas ir iš tikrųjų išliktų, jis turi būti perduodamas. O kiekvienam laikotarpiui reikia vis skirtingo perdavimo būdo. Būtent edukacija yra priemonė stiprinti muziejaus ir mokinio ryšiui. Manyčiau, kad šios dienos muziejus yra pagalba mokytojui. Kokia pirminė muziejaus paskirtis? Kam graikai sukūrė muziejų? Tai yra vieta, kurioje susitelkia visos mūzos. Mes saugome tam tikrą muzikos mūzą. Bet per žmogų tu gali pasakyti dar daugiau. Beatričės biografija suteikia plačių galimybių įvairioms edukacinėms programoms, kuo įdomiausiems informacijos perdavimo būdams.

Nemažai kalbėjome apie įvairias programas, renginius... Tačiau kyla klausimas: ar būna tokių žmonių, kurie ateina į muziejų su jau turimu santykiu, nori tiesiog pabūti ar net užsibūti toje „auroje“, parymoti?

Tokių žmonių dabar yra labai nedaug. Yra žmonių, kurie dar prisimena Beatričę, vienaip ar kitaip yra su ja susiję – buvę jos koncertuose ar svečiavęsi jos namuose, kol ji dar buvo gyva. Tai yra daugiau vyresnio amžiaus žmonių auditorija.

Mūsų šių dienų pagrindiniai lankytojai yra mokiniai, darželinukai ir menininkai, kurie kuria parodas ir atsiveda į jas naujų žmonių.

Ar muziejus vykdo kokią nors veiklą su neregiais?

Vyksta susitikimai su neregiais. Jie ateina į muziejų spalio pradžioje, kada minima Baltosios ląstelės diena. Taip pat bendraujame su Aklųjų biblioteka, kartais ten darome renginius.

Ar dar būna, kad netikėtai atsirastų koks nors papildomas eksponatas ar prieš tai niekur nepublikuotas atsiminimas apie Beatričę?

Atsiminimai kartkartėmis mus pasiekia, kadangi per renginius ateina žmonių, kurie vienaip ar kitaip buvo sutikę Beatričę. Jie pradeda pasakoti, koks buvo susitikimas, kokiais ryšiais buvo susiję su Beatriče, kaip bendravo. Atsiminimų gija visi plėtojasi. Eksponatų taip pat kartkartėmis gauname. Dar yra Beatričės giminaitė Liucija, kuri mums perdavė, kad saugotume tam tikrus eksponatus – laiškus, atvirukus, nuotraukas. Kartais būna, kad pažinoję Beatričę žmonės paskambina į muziejų ir pasako, kad norėtų iš savo asmeninio archyvo padovanoti Beatričės nuotraukų. Daiktų jau beveik neatsiranda, bet su nuotraukomis dar yra tam tikras tęstinumas.

Gal ką norėtumėte pasakyti muziejaus lankytojams?

Tiesiog norėčiau pakviesti, kad, eidami A. Vienuolio gatve, atkreiptų dėmesį ne tik į iškabą, esančią ant lango, bet ir užeitų į muziejų. Tiesa, jį ne taip paprasta rasti, bet gal tai iš dalies yra ir muziejaus privalumas, kad viskas yra išlikę autentiška, paprasta, bet ne prasta. Taip pat kviečiu atkreipti dėmesį į kartą per mėnesį besikeičiančias parodas. Norėčiau pasakyti, kad šioje erdvėje sulaukiame nuostabių menininkų. Labai džiaugiuosi, kad menininkai atgaivina muziejų. Muziejus visuomet yra gyvas, nėra viskas nusistovėję, sena. Nors ekspozicija visada išlieka ta pati, bet darbai, esantys jiems skirtoje erdvėje, nuolat kinta. Tai sukuria visiškai kitokią atmosferą, kitokį pojūtį.  

Kalbėjosi Vaiva Lanskoronskytė