Nors iki Šiaurės Airijos lėktuvu tėra kelios valandos, mums iki jų socializacijos programų – kaip iki mėnulio. Itin stipriai skiriasi ir visuomenės požiūris į kalinčius žmones, ir darbas su jais nuo pat teismo iki pirmųjų žingsnių grįžus į laisvę. Sprendžiant kalėjimų ir reintegracijos Lietuvoje problemas pravartu pažvelgti į Š. Airijos patirtį ir todėl, kad šiose dviejose valstybėse per metus nusikalsta panašus skaičius – apie 30 tūkstančių žmonių. Stažuotis į Šiaurės Airiją nuvyko Socialinės santalkos organizacijoje dirbanti socialinė darbuotoja Janina Breineizerienė, reguliariai lankanti kalinius Pravieniškėse.

Moteris pasakoja, kad Šiaurės Airijoje nuteistųjų resocializacija rūpinasi skėtinė nevyriausybinė organizacija „Niacro“, įkurta prieš keturiasdešimt metų. Jos susikūrimą paskatino labai sunki kriminogeninė šalies situacija septintajame dešimtmetyje. Tuo metu vyko labai aštrūs politiniai ir religiniai konfliktai, piliečiai buvo susiskaldę, jaunimas darydavo sunkių nusikaltimų, nužudydavo oponentus ir būdami nepilnamečiai būdavo nuteisiami mirties bausme, o nuo 1964-ųjų, mirties bausmę panaikinus, būdavo įkalinami iki gyvos galvos. Pačiuose kalėjimuose nuteisti žmonės streikavo prieš sistemą, atsisakydavo rūbų ir maisto, o likdavo tik įsisupę į apklotus. Tokiu būdu žmonės bandė parodyti, jog nėra nusikaltėliai maniakai, o paprasčiausiai kovojo už savo teises ir idealus. Daug jų mirė laikydami save politiniais didvyriais. Tokia sudėtinga situacija ir išplitęs nusikalstamumas paskatino atsirasti organizaciją, padedančią žmonėms grįžti į visuomenę, dirbančią ne vien su nuteistaisiais, bet ir jų šeimomis, kad visuomenėje mažėtų nusikaltimų. Metai iš metų plėtėsi organizacijos veikla ir žmonių požiūris į kalinčius žmones.

Iš karto į akis krenta skirtingas žmonių nusiteikimas nusikaltimus padariusiųjų atžvilgiu. „Niacro“ organizacijoje dirba 180 nuolatinių savanorių, kasmet skiriančių šiam darbui 11000 valandų, tuo tarpu Lietuvoje vengiama mažiausio kontakto.

Jų veikla yra kompleksinė, skirtingos institucijos bendradarbiauja tarpusavyje, ko itin trūksta Lietuvoje. Žmogui patekus į kalėjimą, atsižvelgiant į bausmės laiką, kartu su juo sudaromas tikslų planas, ko jis nori per tą laiką pasiekti, išmokti. Likus dvejiems metams iki išėjimo į laisvę, kalintysis pradedamas individualiai ruošti grįžti į visuomenę, asistentai jam padeda surašyti gyvenimo aprašymą, ieškotis darbo. Jų integracijos tikslas: pro vartus – tiesiai į darbą, o ne į niekur.

Tuo pat metu reintegracijos organizacija bendrauja ir ruošia darbdavius, dirba su nuteistųjų šeimomis. Vaikams, kurių vienas iš tėvų pateko į kalėjimą, padedama susidoroti su trauma, palaikyti ryšius.

Klausantis visų tų programų sunku patikėti, kad ir Jungtinei Karalystei priklausanti Šiaurės Airija, ir Lietuva yra toje pačioje Europos Sąjungoje.

Kuriami ir platinami net komiksai vaikams, kurių vienas iš tėvų ar artimųjų pateko į kalėjimą: PERŽIŪRA.

Nuteistam jaunimui – kolegija

Balandžio mėnesį Šiaurės Airijos teisingumo ministras Davidas Fordas atidarė kolegiją Hydebank Wood'o nepilnamečių kalėjime. Kaip pasakoja ten apsilankiusi Janina, Kolegijos teritorija labai tvarkinga, veja prižiūrima, tvora visiškai neagresyvi, primena gyvatvorę – nieko panašaus į mūsų Pravieniškes ar net socializacijos centrus. Koledže su 18–24 m. amžiaus jaunimu dirbantys prižiūrėtojai nenešioja uniformų, darbuotojai supranta turintys kurti lygiavertį santykį su jaunimu. Merginoms leidžia auginti šunis, teritorijoje auginamos vištos, gėlynai, daržovių lysvės. Kiekviena mergina turi savo kambarį.

Jaunimas gali pasirinkti patinkančius užsiėmimus. Tie, kurie lanko sporto salę, ruošiami tapti profesionaliais treneriais. Įgytas sertifikatas padeda išėjusiam jaunam žmogui susirasti darbą, tapti asmeniniu treneriu ar įsidarbinti sporto klube. Merginos gali tapti profesionaliomis kirpėjomis. Tam projektui buvo skirtas milijonas svarų sterlingų, nupirkta moderni įranga. Vaikinai įgyti virėjų, medžio apdirbėjų profesijas. Taip pat yra kompiuterinio raštingumo klasės, dalis jaunimo tebesimoko vidurinės mokyklos kursą, kiti studijuoja aukštąjį mokslą.

Likus trims mėnesiams iki laisvės jaunuoliui taikoma speciali programa, darbuotojas gali jį išsivesti į koncertą ar spektaklį, jis paleidžiamas savaitgaliui. Žinoma, grįžtant atliekami alkoholio ir narkotikų testai, jeigu žmogus pagaunamas vartojęs, jam nebeleidžiama išeiti iš kolegijos teritorijos.

Investuotas svaras atneša 13.6 svarų grąžos

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog tokias investicijas į kalėjimų sistemą ir kalinių integraciją gali sau leisti tik turtingos valstybės, o Lietuvoje yra daug opesnių sričių, kurioms trūksta lėšų. Tačiau ekonominiai „Niacro“ atlikti skaičiavimai rodo priešingai – kiekvienas į žmogų investuotas svaras sterlingų jiems sukuria 13.6 svarų socialinę naudą. Sėkmingai grįžę į visuomenę ir įsidarbinę žmonės tampa mokūs ir su kaupu grąžina jų integracijai skirtus pinigus.

Kriminalinės patirties „išvalymo“ programa

Nevyriausybinės organizacijos bendradarbiauja su valdžia, kad būtų „išvaloma“ kalėjusių žmonių kriminalinė patirtis, trukdanti grįžti į normalų gyvenimą. Kaip teigia Janina, Šiaurės Airijoje akcentuojama, kad išbuvęs kalėjime jam skirtą laiką žmogus išperka savo kaltę ir turi teisę būti išlaisvintas ne tik oficialiai, tačiau ir praktiškai nebenešioti teistojo etiketės. Jeigu išėjęs į laisvę žmogus ir toliau diskriminuojamas dėl praeityje padarytų klaidų, tokiu būdu jis baudžiamas dar ne kartą. Dėl šios priežasties ir Hydebank Wood'o kalėjimas dažniau įvardijamas kaip kolegija, o darbo ieškantys nuteistieji neprivalo atskleisti darbdaviams, kad buvo teisti. Išėjus iš kalėjimo dedamas taškas.

Taip pat „Niacro“ organizacija dirba su potencialiais darbdaviais. Kalbėdami su jais specialistai moko ir ruošia, kaip dirbti su vienu ar kitu konkrečiu žmogumi. „Tarkime, galbūt buvęs kalinys yra išsiblaškęs, vadovas turi į tai atsižvelgti, arba kruopštus ir geras darbininkas, bet konfliktiškas, ir reikia numatyti tinkamą darbo erdvę“, – pavyzdžių pateikia Janina Breineizerienė. Nors ir žino egzistuojant tam tikrą riziką, potencialūs įmonių vadovai nevengia bausmę atlikusių darbuotojų, nes jaučia savo, kaip piliečių, atsakomybę didinti visuomenės saugumą, sumažinti pasikartojančių nusikaltimų skaičių.

Tuo labiau, kad Jungtinės Karalystės oficiali statistika patvirtina, jog žmonės, gavę pagalbą, pakartotinai praktiškai nebenusikalsta. Įdarbinimas – viena veiksmingiausių nusikaltimų prevencijos priemonių. Ir atvirkščiai – dažniausiai pakartotinai nusikalsta tie, kurie išėję nesusiranda darbo.

Išeinantiems iš kalėjimo – pagalbos telefono linija

Negana to, kad su teisiamais ir kalinčiais žmonėmis nuolat dirba „Niacro“ darbuotojai ir savanoriai, išėjęs iš pataisos namų žmogus gali bet kuriuo metu skambinti nemokamu pagalbos telefonu ir gauti visą reikalingą informaciją. Konsultantai nusiųs pas žmones, kurie padės rasti gyvenamąją vietą, darbą ar spręsti psichologines problemas. Per metus sulaukiama daugiau nei 3600 skambučių.

Nuteisti iki gyvos galvos gali išeiti į laisvę jau po 16 metų

Kalbant apie kalinčius iki gyvos galvos, po keturiolikos metų jie turi teisę rašyti prašymą išeiti į laisvę lygtinai. Patenkinus prašymą, jie perkeliami į „pusiaukelės namus“, kur išeina dvejų metų programą, per kurią specialistai ruošia juos gyvenimui. Gyvendami tuose namuose, nuteistieji jau būna paleidžiami savaitgalius praleisti su artimaisiais laisvėje. Kitaip tariant, iki gyvos galvos nuteisti žmonės jau po 16 metų gali grįžti į laisvę.

„Lygtinis paleidimas duoda šansą žmogui keistis. Šiaurės Airijoje iki šiol nebuvo atvejų, kad lygtinai paleistas žmogus vėl padarytų sunkų nusikaltimą. Vadinasi, esama sistema pasiteisina ir yra naudinga, – teigia Janina Breineizerienė. – Šiaurės Airijoje nekilo jokių problemų įrengti „pusiaukelės namus“ kalėjusiems iki gyvos galvos, o Lietuvoje žmonės protestuoja prieš bandymus steigti tokius pat namus nesunkius nusikaltimus padariusiems žmonėms.“ Šiuo metu Lietuva yra likusi tarp nedaugelio pasaulio valstybių, nesuteikiančių jokio šanso išeiti į laisvę žmonėms, nuteistiems iki gyvos galvos. Tuo tarpu Šiaurės Airijos ir daugelio kitų šalių patirtis rodo, kad nuosekliai taikant integracijos programas, net sunkiausius nusikaltimus padarę žmonės gali sėkmingai grįžti į visuomenę ir teikti naudą valstybei.

Nors šiuo metu atotrūkis tarp Lietuvos ir Šiaurės Airijos reintegracijos sistemų yra didžiulis, airių pavyzdys liudija, kad perorganizuoti sistemą yra įmanoma ir kad tai atsiperka su kaupu. Tačiau tam, kad perimtume šią gerąją patirtį, reikia pažvelgti į problemą kompleksiškai ir pradėti dirbti su visomis rizikos grupėmis, kaip tą daro airiai – pradedant nuteistųjų palydėjimu nuo teismo iki įsitvirtinimo laisvėje ir baigiant darbu su jų artimaisiais, potencialiais darbdaviais. Tačiau iki to laukia ilgesnis kelias nei trys valandos lėktuvu.