Juozas Tumas-Vaižgantas

Šalia Vytauto bažnyčios, Kaune, nuo 1920 m. gyveno rašytojas, kunigas visuomenininkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Ilgą laiką tame bute gyveno Vytauto bažnyčios kunigai – paskutinis jų Ričardas Mikutavičius. Šiuo metu vos pravėręs memorialinio buto duris, atsiduri tarpukario Kaune – Vaižganto butas atkurtas visiškai autentiškai, išsaugoti beveik visi jame buvę daiktai ir baldai. Muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas sako, kad muziejaus gyvenimas yra toks pat įvairus, kokia buvo ir Vaižganto asmenybė.

Ar galėtumėte papasakoti, kaip Vaižganto butas tapo muziejumi?

Nuo 1920 m., kai Vaižgantas atvažiavo į Kauną ir pradėjo dirbti Vytauto bažnyčioje rektoriumi, jį paskyrė vyskupas Pranciškus Skarevičius. Šiame bute beveik visada būdavo klebonija. Butas yra prieškario laikų gydytojo Petro Musteikio name. Jis nuomodavo savo namo butus, pats gyveno Vaižganto kaimynystėje. Į Kauną Vaižgantas atvažiavo pakviestas prezidento Smetonos redaguoti dienraštį „Tauta“. Pradžioje gyveno Maironio gatvėje, bet netrukus persikėlė į šį butą. Paskutinis šio buto gyventojas (prieš septyniolika metų) iki muziejaus įkūrimo buvo kunigas Ričardas Mikutavičius. Muziejus pradėjo veiklą, buvo atidarytas 1997 metais, muziejaus įkūrimui buvo ruoštasi dvejus metus. Vaižganto muziejaus įkūrimą inicijavo Maironio muziejus ir jo direktorė Aldona Ruseckaitė.

Muziejuje vyksta įvairių renginių, atkartojančių paties Vaižganto tradicijas. Kokios jos buvo, kaip jos yra atkuriamos?

Viena iš tradicijų yra Juozapinės – kovo 19-oji – Vaižganto vardo diena. Žinoma, kad per 12 Vaižganto gyvenimo metų šiuose namuose Juozapinės buvo minimos 4–5 kartus, tai buvo aprašyta kunigo giminaičių atsiminimuose. Vaižgantas buvo labai populiarus, mylimas, netgi tuo metu buvo laikomas „gyva legenda“, tad sveikinti vardo dienos proga ateidavo kartais ir labai didelių grupių, kaip bažnyčios choras – 40 žmonių. Taip pat rinkdavosi poetai, rašytojai, kariai. Nors kasdienybėje Vaižgantas nebuvo išlaidus maistui, tačiau per šventes visada stengdavosi svečius pavaišinti.

Kita tradicinė šventė būdavo „Juodoji vakarienė”. Prieš Velyknaktį Vaižgantas į bažnytėlę pasikviesdavo daugiau kunigų, kad išklausytų išpažintis, kadangi susirinkdavo daug žmonių. Po Mišių kunigus Vaižgantas pasikviesdavo vakarienės. Kaip yra aprašyta, kunigų su Vaižgantu buvo trylika, kaip ir Paskutinėje vakarienėje. Paprastai būdavo keli vyskupai – Pranciškus Skarevičius – Vaižganto vyskupas, Kazimieras Paltarokas. Keletą kartų yra buvęs ir pats Maironis, buvo skaitomos jo eilės. „Juodoji vakarienė“ buvo pavadinta todėl, kad nedidelėje erdvėje sėdėdavo trylika vyrų juodom sutanom, kas sukeldavo tamsumo, juodumo įspūdį. Dvasiniu atžvilgiu ši vakarienė buvo labai švari, tyra, buvo valgomi pasninko valgiai, žuvies patiekalai, tačiau jų buvo gausu.

Šios dvi tradicinės šventės Vaižganto namuose, dabar muziejuje yra išlaikytos. Nors „Juodajai vakarienei“ ir nebepavyksta surinkti trylikos kunigų, tačiau susirenka keturi–penki rašantys kunigai, būna skaitoma jų kūryba.

Vaižganto darbo stalas

Ką Jums pačiam svarbu papasakoti muziejaus lankytojui?

Vaižganto asmenybė buvo labai žavi, patraukli, kaip minėjau, „gyva Kauno legenda“, tarsi tam tikras Kauno „nuotaikų barometras“ – iš Vaižganto nuotaikos daug kas spręsdavo apie Kauną. Asmenybė buvo labai plati, kaip vienas amžininkas yra pasakęs „ne stiklinė vandens, o visas ežeras“. Vaižgantas buvo ir rašytojas, ir kunigas, visuomenininkas, politikas, ir muziejininkas – universitete dirbdamas septynerius metus buvo įsteigęs muziejų. Taip pat, atsivedęs fotografą, fotografavo visus šių namų kambarius. Taigi ir mums – muziejininkams – pagal nuotraukas buvo lengviau atkurti šių namų kambarius, pačias daiktų vietas.

Taip pat reikia pridurti, kad Vaižganto asmenybė buvo ir prieštaringa, ir paini, charakteris buvo sudėtingas, nelygus. Taip pat svarbus Vaižganto kaip kūrybinės asmenybės aspektas, jo kūryba. Šiuose namuose darbo kambaryje jis beveik viską parašė išskyrus „Pragiedrulius“. Čia gimė Vaižganto kūriniai tokie kaip „Nebylys“, „Dėdės ir dėdienės“, apysaka „Išgama“, 1932 m. „Žemaičių robinzonas“ – galima sakyti jau prieš pat mirtį gimęs kūrinys. Taip pat parašyti romanai „Šeimos vėžiai“, „Audra“, Vaižganto laikyti kaip „Pragiedrulių tęsinys“. Taip pat parašyta daug publicistikos.

Svarbu paminėti, kad Tautosakos institutas šiemet išleido XXIV Vaižganto raštų tomą. Tomai įvairūs, tačiau nemaži, talpūs. Iki 2019-ųjų metų (150-osios Vaižganto gimimo metinės) bus išleisti dar šeši tomai, taigi bus trisdešimt Vaižganto raštų tomų.

Vaižganto raštas

Teko ne kartą Jus girdėti sakant: „Vaižgantiškosios sielos žmogus“. Gal galėtumėte pakomentuoti, kas tai yra?

Vaižgantiška siela – ypatinga. Kunigas A. Jakštas-Dambrauskas buvo kritiškas žmogus, gerų žodžių nežarstydavo, tačiau Vaižgantą pavadino „Gyvąja kunigijos kronika“. Pasakyta stipriai ir daug. Kaip kunigas Vaižgantas buvo mylimas. Svarbiausia – jis buvo paprastų žmonių kunigas. Visi norėjo, kad Vaižgantas tuoktų, krikštytų vaikus, laidotų mirusiuosius. Už apeigas ne tik dažnai neimdavo pinigų, bet vargingai gyvenantiems žmonėms ir pats duodavo. Negalima sakyti, kad tokių kunigų dabar neturime. Turime ir Ričardą Doveiką, ir Julių Sasnauską, turėjome ir Kazimierą Vasiliauską, Juozą Zdebskį, jei kalbėtume apie tos dvasios kunigus.

Vaižgantas buvo aukštaitis – atviraširdis, nuoširdus, dosnus – kaip kunigas ir universiteto dėstytojas nemažai gaudavo, tačiau daug išdalindavo. Pas jį gyvenę devyni giminaičiai, juos leido į mokslus, už juos mokėdavo, maitindavo, rengdavo, daug kam skolino ir tiesiog išdalindavo, dažnai ir skolų neatgaudavo, visaip yra buvę. Taip pat išsiskyrė meile gyvūnams – laikė šuniuką, kanarėlių, saugodavo, gelbėdavo kitus gyvūnus. Išlikusi ir Vaižganto užrašyta istorija, kaip pats, pamatęs katiną, žvirblį įsikandusį, Vaižgantas griebęs lazdą ir per šventorių vijęs katiną, kad tas žvirblelis būtų paleistas.

Yra gražus Vaižganto apibūdinimas: „deimančiukų ieškotojas“. Gal galėtumėte šį pasakymą paaiškinti, išplėsti?

Yra ne viena šio apibūdinimo variacija ir interpretacija. Pavyzdžiui, Vytautas Salantas yra rašęs, kad Vaižgantas buvo deimančiukų sėjėjas ir rinkėjas, tai, žinoma, simboliška ir metaforiška. Gražus žmogus, tarnaujantis ir dirbantis Lietuvai, arba jauno poeto išleista graži knyga, taip pat žmogus kaip asmenybė Vaižgantui ir buvo deimančiukai. Nors kitiems šie deimančiukai atrodė paprastas žvyras. Vaižgantas mokėjo džiaugtis, netgi elgeta kunigui buvo žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, kuriam Vaižgantas buvo pasiruošęs padėti, nėra nieko išvijęs. Tik tada, kai nebeturėdavo pinigų, pakabindavo raštelį: „Neturiu pinigų, dabar pats skolinuosi.“ Vaižgantas išties buvo panašus į Kristų.

Vaižganto raštas

Kas dabar svečiuojasi Vaižganto namuose, koks yra muziejaus lankytojas? Kiek dabar žmonės yra įkvepiami pasakojimo apie Vaižgantą?

Daugelis ekskursijų domisi, net mokiniai labai klausosi, reaguoja. Ateina ir pavienių, ir vyresnių žmonių, dažnai lankosi su kultūra susijusių profesijų žmonės, patys nemažai žinantys apie Vaižgantą, formuluoja ir daug sudėtingesnių klausimų apie šią asmenybę. Nors muziejus ir labai nedidelis, per metus apsilanko mažiausiai 4,5 tūkst. žmonių. Tai yra nemažai. Nors sovietiniais laikais Vaižgantas buvo šiek tiek primirštas, nebuvo galima skelbti atsiminimų apie jį, dabar jis yra labai gyvas. Tiek Kaunas, tiek Lietuva yra skolingi Vaižgantui. Žinoma, 150-osioms Vaižganto gimimo metinėms reikėtų pastatyti paminklą.

Kur galėtų stovėti paminklas?

Man būtų labai gražu, kad už bažnytėlės. Būtų graži vieta. Vietą jau buvo paruošęs Ričardas Mikutavičius. Pastatyti Vaižgantui paminklą buvo jo svajonė, buvo netgi sumūrytas pamatas, išgrįsta, tačiau nesuspėta – jį iškėlė į Įgulos bažnyčią. Labai autentiška būtų Vaižgantas su šuniuku, bet juk skelbiami konkursai.

Tik viena aišku – Kaunas Vaižgantui labai skolingas. Jis Kaunui tiek davęs, tiek išdalinęs jo žmonėms, tiek parašęs apie Kauną savo eseistikoje, publicistikoje, grožiniuose kūriniuose. Romanuose „Audra“, „Šeimos vėžiai“ veiksmas vyksta Kaune, aprašytas senasis caro laikų Kaunas, miestas aprašytas labai įžvalgiai, matyti, kad kunigas žinojo daug.

Kokia yra muziejaus kasdienybė, kokia yra įprasta šių namų diena?

Muziejaus kasdienybė būna įvairi, kaip įvairus ir pats Vaižgantas. Būna ir ekskursijų, būna renginių, būna muziejinių darbų, taip pat Vaižganto kūrybos studijavimas. Palaikome ryšius su Vaižganto giminaičiais, nors jie jau senyvi žmonės. Labai nedaug likę žmonių, kurie matė Vaižgantą gyvą. Pagal seserį Marijoną, likę du gyvi anūkai iki pirmųjų penkerių savo vaikystės metų bendravę su kunigu ir ant rankų laikyti. Savo seserų anūkus Vaižgantas laikė kaip savus anūkus, padėdavo jiems pinigais, kaip minėjau, į mokslus išleido net devynis savo giminaičius.

Ar atsiranda naujų, nežinomų atsiminimų apie Vaižgantą, galbūt atsiranda naujų eksponatų?

Taip, naujų eksponatų atsiranda. Neseniai gavome aštuonias nuotraukas iš Vaižganto laidotuvių. Taip pat iš vieno kolekcionieriaus pirkome Vaižganto turėtą knygą su paties Vaižganto autografu ir užrišta tautine Lietuvos juostele.

Kiek Jūsų muziejui svarbus sterilumas, objektų saugojimas ir kiek leidžiama muziejui tapti gyva erdve?

Norime, kad muziejus taptų kuo gyvesnis. Tačiau muziejus yra labai autentiškas – beveik viskas, su mažomis išimtimis, yra Vaižganto. Todėl nesinorėtų, kad būtų sėdima ant autentiškų sofų, fotelių. Per renginius, vakarus saugome, kad išliktų kitoms kartoms, tačiau prisiliesti nedraudžiame. Bet naudoti daiktų neleidžiame, nes tai labai brangūs dalykai, o mūsų muziejus nedidelis, labai trapus.

Eksponuojamos nuotraukos yra originalai ar kopijos?

Eksponuojame kopijas, mat originalai paprastai nedideli, juos reikia paryškinti, sutvarkyti. Daiktai, paveikslai yra tikri. Nuotraukų originalus saugome Maironio muziejuje, kai kas iš universiteto archyvų paimta, dalis iš Mokslų akademijos rankraštyno.

Lankantis Vaižganto namuose atrodo kiek neįtikėtina, kaip Vaižganto daiktai, baldai, paveikslai išgyveno tokį ilgą laiką, kaip jie grįžo į šiuos namus. Galbūt galėtumėte papasakoti šią kelionę?

Vaižgantas dirbo tuometiniame Kauno universitete (dabar Vytauto Didžiojo universitetas). Tik pradėjęs ten dirbti, Vaižgantas universitete įkūrė kultūros muziejų. Turėdamas subtilų humoro jausmą, Vaižgantas jį pavadino Rašliavos muziejumi. Šiame muziejuje jis kaupė kitų rašytojų autografuotas knygas, laiškus, nuotraukas, rankraščius.

Praėjus metams po Vaižganto mirties, pagerbiant Vaižgantą kaip kunigą, rašytoją, dėstytoją ir net muziejininką, 1934 m. balandžio 29 dieną universitetas paskyrė tris kambarius Vaižganto muziejui. Šiam muziejui daugiausia vadovavo Vincas Mykolaitis-Putinas. Taigi dėl tokių gerų aplinkybių daiktai išliko, neišsimėtė, nebuvo išsidalinti. Viskas, kas tiko, kas buvo reikalinga muziejui, kartu su Vaižganto visa biblioteka – per du tūkstančius knygų, buvo saugoma Vytauto Didžiojo universitete. Karo metais, 1942-aisiais, vokiečiai uždarė universitetą kartu su muziejumi. Muziejaus direktorius V. Mykolaitis-Putinas išvažiavo profesoriauti į Vilnių, daugelį Vaižganto rankraščių, nuotraukų kartu su savimi išsivežė, todėl Vilniaus universitete gausu Vaižganto palikimo. Tuo tarpu Vaižganto daiktus ir paveikslus nupirko Maironio muziejus, kurio direktorius buvo Bernardas Brazdžionis. Maironio muziejaus saugykloje ir buvo visi šie daiktai iki to laiko, kai buvo sugrąžinti Vaižganto namai.

Parengė Vaiva Lanskoronskytė