Izraelis Lietuvoje nuotrauka

„Jūs esate jauni, kiekvienas turite su ateitimi susijusių svajonių. Linkiu, kad tos svajonės išsipildytų. Tačiau to nebus, jei patys nedalyvausite procese. Tai reiškia, jei kažko trokštate, tai to ir siekite, pasitikėkite savimi. Yra didelis skirtumas tarp troškimo, lydimo nepasitikėjimu savimi, ir troškimo, lydimo pasitikėjimu. Galiausiai nenustokite mėgautis procesu, nes juk svarbiausia paprasčiausiai būti laimingam. Apsidairykite, kiek daug aplink rimtų, visą laiką susirūpinusių, stresuotų žmonių. Tačiau aš nuoširdžiai tikiu, kad įmanoma siekti savo svajonių ir kartu būti laimingam“, – Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos mokiniams kalbėjo Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas.

Susitikime su gimnazijos moksleiviais ambasadorius pasakojo apie įspūdingą savo karjerą kariuomenėje ir diplomatiniame darbe. Iš pradžių nusprendęs sekti savo tėčio pėdomis, A. Maimonas dalyvavo 1982 metų Libano kare, jam švietė perspektyva tapti leitenantu. Tačiau vieną dieną karininkas savo uniformą nusprendė iškeisti į kostiumą ir diplomato portfelį. Čia išbandymų taip pat netrūko, o bene įsimintiniausias jų – 15 tūkst. žydų išgelbėjimo operacija Etiopijoje tebevykstant pilietiniam karui.

Kiekvienas vaikystėje puoselėjame kažkokias svajones apie tai, kuo norime tapti suaugę. Štai aš pats, būdamas šešerių ar septynerių, troškau būti žymiu futbolininku ar roko grupės būgnininku. Vėliau natūralu, kad tos svajonės keitėsi. Apie ką svajojote Jūs, būdamas vaikas, ir kaip kito šios svajonės augant – apie kokią karjerą svajojote jau sulaukęs šešiolikos?

Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad vis dar jaučiuosi esąs vaikas. Jūs veikiausiai nustebsite, kad, nors šiandien dėviu kostiumą ir kaklaraištį, aš labai mėgstu juokauti. Tiesa, lietuviai ne visada supranta mano humorą. Ir, matyt, ne dėl to, kad juokaučiau kažkaip subtiliai. Štai, pavyzdžiui, neseniai buvau restorane, Senamiestyje. Padavėjas, kuris buvo itin rimtas, paklausė manęs, ar dar galėtų man ko nors pasiūlyti, o aš atsakiau, kad, be abejo, – norėčiau meilės, sveikatos. Jis pažiūrėjo į mane taip keistai. Tačiau aš nesistengiu savyje užgniaužti to vaiko.

Grįžtant prie vaikystės, tai neslėpsiu, jog nepamenu, kuo tada svajojau tapti, kai man buvo ketveri ar šešeri. Mano tėvas didžiąją laiko dalį praleisdavo armijoje. Jis buvo Izraelio kariuomenės karininkas, kovojęs ir Nepriklausomybės kare, 1956-ųjų kare, Šešių dienų kare. Kai gimiau, jo nebuvo namuose, o mano mama senatvėje man sakydavo, kad aš tėčiu vadindavau savo kaimyną. Tai neatrodė juokingai. Kai tėtis grįždavo namo, mes turėdavome būti labai tylūs, nes jis būdavo pavargęs ir namuose praleisdavo tik savaitgalius, po kurių vėl grįždavo į savo karinę bazę.

Tačiau, kaip žinote, dažnai nutinka taip, kad vaikai seka savo tėvų pėdomis. Aš jį vis dar labai gerbiu kaip žmogų, į kurį tikrai norisi lygiuotis. Jis dėl savo šalies padarė daug nuostabių darbų.

Atsimenu, kai būdamas dvylikos skaičiau knygą apie žymųjį JAV generolą George’ą Custerį, kuris baigė prestižinę West Pointo karo akademiją. Kai baigiau skaityti šią knygą apie jo įspūdingą karinę karjerą, buvau tiesiog sužavėtas – ypač to skyriaus, kuriame pasakojama apie gyvenimą karo akademijoje. Tada nusprendžiau, kad tai yra tas kelias, kuriuo noriu žengti. Norėjau studijuoti karo akademijoje. Kadangi Izraelis karo akademijos neturi, o turi tik itin prestižinę karinę vidurinę mokyklą, tai nusprendžiau ten ir stoti.

Mano tėvai į tai žiūrėjo skirtingai. Mama kraipė galvą sakydama, kad jai nereikia dar vieno kario šeimoje. Tuo tarpu mano tėtis labai didžiavosi, kad sūnus seka jo pėdomis. Galiausiai jie pasiekė kompromisą, ir mano mama pasakė, kad nekliudys mano pasirinkimui, nes šiaip ar taip aš ten neįstosiu.

Tad aš stojau ir, priešingai nei tikėjosi mama, buvau priimtas. Tad ketverius metus teko krimsti mokslus karinėje vidurinėje mokykloje. Šioje mokykloje šalia karinių dalykų mokiniai yra labai stipriai mokomi ir mokslinių disciplinų. Tai yra geriausia vidurinė mokykla Izraelyje. Po pamokų, kur berniukai mokydavosi kartu su mergaitėmis, grįždavome į akademiją, ten mūsų laukdavo itin sunkios fizinės pratybos, kariniai mokymai.

Po vidurinės mokyklos, kaip žinome, Izraelio piliečiai neturi pasirinkimo – jų laukia kariuomenė, kurioje vaikinai privalo atitarnauti trejus, o merginos – dvejus metus. Gal galite pasidalinti prisiminimais iš kariuomenės laikų. Kartu labai svarbu diskutuoti ir apie kariuomenės reikšmę apskritai, nes juk ir čia, Lietuvoje, sugrįžome prie šauktinių. Lankydamasis Izraelyje susidariau įspūdį, kad kariuomenė nėra tik neišvengiama blogybė, būtina šalies saugumui užtikrinti, tačiau ir ugdymo, brandžios asmenybės formavimosi vieta.

Vienas dalykas, kurio jums nepasakiau prieš tai, yra toks, kad studijų karinėje vidurinėje mokykloje sąlyga yra ta, jog kiekvienas mokinys įsipareigoja vėliau Izraelio kariuomenėje tarnauti ne trejus, o šešerius metus. Visa tai dėl to, kad atsipirktų didžiulės investicijos, kurias kiekvienam mokiniui skiria valstybė. Kai būdamas keturiolikos pradėjo studijuoti karinėje mokykloje, žinojau, kad tokiu atveju, jei ją baigsiu, tai tarnybą kariuomenėje truks ne iki 21, o iki 24 metų.

Įstatymas dėl privalomos karinės tarnybos buvo vienas pirmųjų teisės aktų, kuriuos priėmė vos tik įkurta Izraelio valstybė. Mes paprasčiausiai neturėjome galimybės rinktis ir buvome priversti žengti tokį žingsnį, kad apsigintume. Izraelis savo nepriklausomybės pradžioje buvo apsuptas nedraugiškų valstybių – Libano šiaurėje, Sirijos šiaurės rytuose, Jordanijos rytuose ir Egipto pietuose. Nuo pat priklausomybės pirmosios dienos privalėjome kautis, kad išliktume. Vienintelis kelias buvo šaukti į kariuomenę jaunuolius.

Dar vienas dalykas, kurio neminėjau kalbėdamas apie vidurinę mokyklą, yra parašiutininkų kursai, kuriuos man teko baigti. Taigi būdamas vos 17 metų amžiaus jau buvau išlaikęs šuolių parašiutu egzaminus. Tad natūralu, jog kariuomenėje aš pasukau į specialiąsias desantininkų pajėgas. Ten išėjau itin sudėtingą apmokymų kursą, kuris tęsėsi maždaug metus. Tada buvau nusiųstas į komandinio vadovavimo kursus. Po jų buvo nuspręsta, kad jau galiu tapti karininku, tad buvau išsiųstas į karininkų rengimo kursus. Tad po dvejų metų tarnybos aš, kaip jaunas karininkas, jau dalyvavau pirmojoje tikroje karinėje misijoje – 1978 metų Litanio operacijoje. Per šią operaciją vadovavau desantininkų būriui.

Galiu pasakyti, kad po savo pirmosios patirties tikroje karinėje operacijoje, aš supratau, kad tai nėra mano pašaukimas. Tai nėra dalykas, kurio lauktum ir trokštum. Tai yra kažkas, ko dažniausiai sieki išvengti.

Vėliau jau kilau karjeros laiptais ir tapau kuopos vadu. 1982-ųjų karinės kampanijos metu aš, jaunas kapitonas, jau buvau antras pagal rangą vadas desantininkų batalione. Pirmą mūšio dieną žuvo bataliono vadas, tad netrukus man teko perimti jo pareigas. Tuo metu man dar nebuvo nė 24-erių.

Per savo karinę karjerą išmokau labai daug svarbių dalykų. Vienas jų yra tikros draugystės pamokos. Kai esi kariuomenėje, žinai, kad šalia esantys žmonės yra tie, kurie atskubės į pagalbą esant reikalui, kad jie nepaliks tavęs bėdoje. Išmoksti jais pasikliauti. Tai yra draugystė, išbandyta sudėtingiausiomis sąlygomis. Tada pradedi suvokti, kas yra draugystė.

Kitas dalykas, kurio išmoksti kariuomenėje, yra improvizacija. Izraelis yra labai maža valstybė, kurios gyvavimo pradžioje gyventojų būta mažiau nei milijonas. Tačiau ji yra pajėgi nugalėti reguliariąsias kitų valstybių kariuomenes. Mums pavyko apginti savo šalį, nes buvome įspausti į kampą. Kai esi tame kampe, turi rinktis – arba pasiduodi, arba kovoji, kad išsivaduotum iš to kampo.

Manau, kad man tai buvo puiki mokykla. Mėgstu improvizuoti. Kai susiduriu su problema, ieškau kūrybingų sprendimų. Nesivadovauju mąstymu, kad problemai A automatiškai tinka kažkoks išankstinis sprendimas. Reikia būti kūrybingam, nes kiekviena problema yra skirtinga. Reikia rasti būdą tą problemą įveikti, o ne ją apeiti. Tai du labai skirtingi dalykai – įveikti ir apeiti. Apeidamas tu neišsprendi problemos.

Kai nesi turtingas gamtos išteklių ar kitų resursų, privalai ieškoti inovacijų. Būtent tai ir padarė Izraelis.

Kurį laiką palikime Izraelį kiek atokiau. Po privalomos karinės tarnybos žmogus gali nuspręsti siekti išsilavinimo ir karjeros arba likti kariuomenėje. Vienas privalumas yra tas, kad po kariuomenės jis jau kitaip žvelgia į gyvenimą. Nors aš pats mokiausi karinėje mokykloje, tačiau vis dėlto po jos turėjau ribotą pasaulio supratimą. Jei po mokyklos manęs būtų paklausę, ką noriu studijuoti universitete, veikiausiai kažką būčiau atsakęs. Tačiau po kariuomenėje praleisto laiko man jau atsivėrė kitos perspektyvos – buvau labiau subrendęs, geriau žinojau, ką noriu daryti su savo gyvenimu.

Galiausiai, o tai ne ką mažiau svarbu, aš kariuomenėje jaučiausi puikiai, nes dariau kažką dėl savo tėvynės. Man tai svarbu ir nesigėdiju kalbėti apie meilę savo šaliai. Šiandien jaunimas dažnai vengia kalbėti apie patriotizmą ir idealizmą. Jie mieliau kalba apie savęs realizavimą. Tačiau manau, kad yra nuostabu prisidėti prie savo šalies gerovės ir visiškai nesvarbu, ar tu esi Izraelio pilietis, ar Lietuvos.

Žvelgiant į Jūsų karjerą, atrodė, kad ji klostėsi labai kryptingai – karinė mokykla, kopimas karjeros laiptais kariuomenėje. Rodos, lėktumėte automagistrale, kurios gale regėti aukščiausi Izraelio gynybos pajėgų postai. Kaip nutiko, kad galiausiai iš karybos pasukote prie diplomatijos? Be to, įdomu paklausti ir to, kokie kariuomenėje įgyti įgūdžiai labiausiai praverčia diplomatinėje karjeroje?

Po 1982 metų Libano karo buvau paaukštintas ir tapau majoru. Buvau labai jaunas. Tačiau baigiantis šešeriems metams, kuriuos privalėjau atitarnauti kariuomenėje, nusprendžiau pasitraukti. Karas buvo labai sunkus, buvo labai daug aukų. Kariuomenės vadai buvo nustebinti mano sprendimo, nes man buvo žadama puiki karjera. Vis dėlto paėmiau metų pertrauką, per kurią dariau įvairių dalykų – darbavausi vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoju, užsiėmiau pardavimais.

Po metų man buvo pasiūlyta nauja pozicija kariuomenėje, tad aš grįžau. Buvau paaukštintas į pulkininkus leitenantus, tapau bataliono vadu ir buvau atsakingas už būsimų karininkų rengimą labai svarbioms pozicijoms. Tada, 1988 metais, kai man buvo trisdešimt, supratau, kad atėjo laikas nuspręsti, ar lieku armijoje ir seku savo tėvo pėdomis, ar atėjo laikas daryti kažką kito.

Viena mano svajonių buvo tapti teisininku. Beje, jau buvau įgijęs visuotinės istorijos bakalauro laipsnį, nes šios studijos buvo dalis mano karinės tarnybos. Tai buvo bendra kariuomenės programa su Tel Avivo universitetu, ir šios programos dėka kariai galėjo įgyti bakalauro išsilavinimą.

Studijuoti teisės aš įstojau į Tel Avivo universitetą ir netrukus pamačiau vieną mane sudominusį skelbimą – Užsienio reikalų ministerija ieško jaunų diplomatų. Nors tuo metu savęs jau nelaikiau jaunuoliu, tačiau padaviau prašymą. Buvau tikras, kad manęs nepriims. Juk kiekvienais metais aplikuojančių yra 2 ar 3 tūkst., o galiausiai po viso atrankos proceso lieka vos 15 ar 20 laimingųjų. Maniau, kad didelių galimybių neturiu, tačiau po metų buvau atrinktas.

Galiausiai turėjau apsispręsti, nes tuo pačiu metu gavau itin viliojantį pasiūlymą iš kariuomenės. Man buvo žadamas pulkininko laipsnis. Kitas pasirinkimas buvo viską pradėti nuo pradžių, t. y. tapti eiliniu. Tai nėra taip lengva, nes kariuomenėje buvau atsakingas už vadovavimą 500–600 žmonių ir biudžetą, siekiantį daugiau nei 10 mln. JAV dolerių.

Vis dėlto nusprendžiau sukti į diplomatiją. Kariuomenės vadovybė dėl to buvo nustebusi ir manė, kad geriau mane kuriam laikui tiesiog paskolins Užsienio reikalų ministerijai. Jie taip ir padarė. Tuomet pradėjau apmokymus, skirtus pradedantiesiems darbuotojams. Pradžioje kelias savaites ar net mėnesius be aukštesnio rango diplomato priežiūros nė negalėjau išsiųsti neįslaptintos informacijos.

Manau, kad iš pradžių savęs diplomatu paprasčiausiai ir nelaikiau. Viskas buvo sudėtinga, buvo sunku dalyvauti priėmimuose, kalbėtis su žmonėmis apie nieką. Pirmas dalykas, kurio ieškodavau atėjęs į priėmimą, buvo išėjimo ženklas.

Kelis mėnesius dirbau eiliniu, ir man tai buvo linksmas laikas, nes neturėjau jokių atsakomybių, galėjau daryti, ką noriu. Tačiau tuomet man paskambino vienas ministerijos vadovų ir pareiškė, kad jiems labai sunku mane „suvirškinti“, kad jie dar niekada nėra turėję tokio patyrusio žmogaus ministerijoje. Jis manęs paprašė padėti ką tik atidarytoje ambasadoje Etiopijoje. Buvo 1990 metai ir teko dorotis su krize, kai 20 tūkst. Etiopijos žydų susirinko prie ambasados maldaudami, kad būtų paimti į Izraelį. Jis man sakė, kad esu tas tinkamas žmogus, galintis padėti išspręsti šią problemą. Negalėjau priešintis ir priėmiau paskyrimą, kuris labai tiko ir kariuomenei. Tapau vyriausiuoju žymiosios kampanijos Solomon koordinatoriumi. Per šią operaciją mes oro transportu iš Adis Abebos mažiau nei per 36 valandas išgabenome 15 tūkst. žydų. Manau, kad tai buvo lūžinis taškas ir mano paties karjeroje, nes per ją galėjau suderinti savo karinius ir diplomatinius įgūdžius. Po šios operacijos puikiai supratau, kad tikrai negrįšiu į kariuomenę ir tęsiu savo diplomato karjerą.

Jūsų diplomatinė karjera prasidėjo įspūdinga misija Etiopijoje. Gal galite plačiau papasakoti apie kitus savo paskyrimus, kol galiausiai buvote paskirtas Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje?

Etiopijoje praleidau dvejus metus, ir tai buvo labai įdomus ir iššūkių pilnas laikas. Atsidūriau karo sūkuryje, nes Etiopijoje vyko pilietinis karas. Vėl girdėjau šūvių garsus, kartais turėdavome netgi glaustis slėptuvėje.

Po to trejus metus praleidau Londone. Tada sugrįžau į Izraelį, kur vadovavau pradedančiųjų diplomatų mokymo kursams. Vėliau teko būti ir ambasadoriumi Turkijoje, ir diplomatinės misijos Kanadoje pavaduotoju. Grįžęs į Izraelį, įkūriau strateginį biurą, o mano paskutinis darbas užsienyje iki atvykstant į Lietuvą buvo vadovavimas Politikos departamentui mūsų ambasadoje, Vašingtone. Tai yra mūsų svarbiausia ambasada. Galiausiai Izraelio užsienio reikalų ministerijoje dar darbavausi Europos biuro vadovu ir buvau atsakingas už Izraelio ir Lietuvos bei kitų Baltijos valstybių santykius.

Galiausiai buvote paskirtas dirbti Lietuvoje. Užduosiu gana tradicinį klausimą – ką žinojote apie Lietuvą prieš čia atvykdamas? Kiek tas įsivaizdavimas pasikeitė susidūrus su konkrečia tikrove?

Manau, kad būtų arogantiška sakyti, kad pažįstu Lietuvą. Man tai – niekada nesibaigiantis mokymosi procesas. Kiekvieną dieną išmokstu vis kažką naujo. Štai kad ir vakar tiesiog vaikščiojau pats vienas Neries pakrante ir pirmą kartą pamačiau tuos krantinių užrašus, skelbiančius: „Aš tave myliu“ ir „aš tave myliu“. Štai ir sužinojau kai ką naujo, ir tai mane džiugina. Manau, kad klaida manyti, jog galima atvykti į šalį ir pažinti ją per dvi savaites. Aišku, kai ką žinojau apie Lietuvą, tačiau tam tikri dalykai, kad ir Rusijos baimė, suprantami tik tokiu atveju, jei čia gyveni. Aš to nesuvokiau, kai rūpinausi mūsų šalių diplomatiniais santykiais iš Jeruzalės. Tik matydamas sekmadieniais iš bažnyčių keliaujančius žmones – ar tai būtų katalikų, ar stačiatikių bažnyčios – gali suprasti, kodėl Lietuva suvokiama kaip religine prasme konservatyvi šalis.

Vienintelis dalykas, kuris man buvo didžiulis siurprizas – tai labai šiltas sutikimas. Dabar galiu sakyti, kad esu diplomatijos veteranas ir per visą savo karjerą neturėjau tokio tikro ir nuoširdaus priėmimo. Buvau to sujaudintas. Jei kalbėtume apie bendravimą su eiliniais žmonėmis, tai čia jaučiuosi kaip namie. Dar niekur svečioje šalyje neturėjau tiek daug vietinių draugų. Tuo labai džiaugiuosi.

Aš taip pat dažnai sulaukiu klausimo, kodėl Izraelis tiek ilgai užtruko, kol galiausiai atidarė ambasadą Lietuvoje? Klausimas teisingas ir dalis mano atsakymo yra tiesiog tokia, kad niekada nėra vėlu. Aš tuo tikrai tikiu – niekada nėra vėlu atsiprašyti, niekada nėra vėlu atidaryti ambasadą, niekada nėra vėlu padėkoti. Tikiuosi, kad kuo greičiau mums pavyks pasiekti tai, jog atrodys, kad mūsų ambasada čia veikė visada.

Aš nuo pat pradžių stengiuosi perduoti žinią, kad mes čia esame ne kaip dekoracija. Esame tam, kad čia veiktume, kad į naują lygį pakeltume Lietuvos ir Izraelio santykius. Nors ambasada atidaryta tik sausio 26 dieną, tačiau pasiekėme iš tiesų nemažai ir labai įvairiose srityse – gynyboje, švietime, žemės ūkyje. Be to, stengiamės pristatyti ir Izraelio filmus „Kino pavasaryje“, Lietuvoje koncertavo ir Izraelio grupė „Lola Marsh“.

Vienas pirmų dalykų, kurį padariau tą pačią dieną po to, kai prezidentei įteikiau skiriamuosius raštus, buvo apsilankymas su visa savo komanda Paneriuose. Manau, kad labai svarbu ieškoti kelių gerinti mūsų valstybių santykius, tačiau kartu labai svarbu imtis žingsnių, kad praeitis nebūtų pamiršta, kad mokiniai mokyklose būtų supažindinami su ta istorija.

Gal galite papasakoti apie savo įprastinę diplomato darbo dieną?

Dar nuo kariuomenės laikų esu įpratęs miegoti labai trumpai. Jau šeštą rytą būnu pasirengęs dirbti, tad sunkiausias dalykas man yra sulaukti, kol prasidės oficiali darbo diena ambasadoje, o ji prasideda apie devintą. Per tą laiką aš patikrinu savo „Facebook“ paskyrą – esu labai aktyvus socialiniuose tinkluose, nes tai puiki priemonė bendrauti su žmonėmis.

Tada prasideda darbo diena ambasadoje. Šiandien turime 13 žmonių komandą. Darbo pradžioje skaitau gautus laiškus, žiūriu, ar nėra kokių ypatingų nurodymų iš Jeruzalės. Taip pat laukiu, kol personalas supažindins mane su tuo, kas tą dieną dominuoja žiniasklaidoje. Labai svarbu neatsilikti nuo aktualijų pulso, kad neiškristum iš konteksto, kad būtum pasirengęs reaguoti ir apskritai žinotum, apie ką sukasi kalba.

Man taip pat labai svarbu susitikti su žmonėmis. Noriu matyti ne tik ministrus ir kitus aukšto rango pareigūnus, noriu susitikti su įvairiais žmonėmis, kurie kai ko pasiekė savo srityje, buvo įvertinti, pastebėti. Štai vakar susitikau su ugniagesių vadu ir pakviečiau jį į Izraelį, kur susitikime su kolegomis iš šios šalies būtų galima ieškoti galimų bendradarbiavimo sričių. Vėliau susitikau su naujuoju Valstybės saugumo departamento vadovu. Pakviečiau jį birželį aplankyti Izraelyje vyksiantį seminarą apie iššūkius saugumui, terorizmą ir specialiąsias pajėgas. Vėliau keliavau į Užsienio reikalų ministeriją, kur aptarėme galimą premjero vizitą Izraelyje spalio mėnesį. Grįžęs susitikau su naujais personalo darbuotojais. Man labai svarbu su kiekvienu jų užmegzti ryšį, ir pirmas dalykas, kurį jis daro naujame darbe, yra susitikimas su manimi, kad aptartume darbo specifiką ir planus. Šiandien susitikau su naujuoju Vilniaus meru, kurį, aišku, irgi pakviečiau į Izraelį, kur jis spalį dalyvaus Jeruzalėje vyksiančioje merų konferencijoje.

Galiausiai pabaigai paklausiu, ko norėtumėte palinkėti ne tik čia susirinkusiems mokiniams, tačiau apskritai jauniems žmonėms?

Aš turiu tris vaikus. Praėjusią savaitę mano vyresnioji duktė ištekėjo. Tai buvo labai emocinga savaitė. Mano abu sūnūs dabar tarnauja kariuomenėje. Po daugelio atskirai praleistų mėnesių mes pagaliau vėl susitikome. Buvo nuostabu, ir mes labai daug juokėmės.

Vienas mano sūnų – Ofekas – turėjo šiokių tokių sunkumų mokykloje. Jis tiesiog viską darydavo savaip – niekada neruošdavo namų darbų. Nebūdavo savaitės, kad nesulaukčiau kurio nors jo mokytojų skambučio. Dabar pagaliau viskas ramu, ir niekas daugiau nebeskambina. Dabar jam puikiai sekasi. Nebuvo taip, kad jo neskatinčiau mokytis. Aš tą dariau, tačiau supratau, kad jis tiesiog yra labai laimingas jaunuolis. Kai kalbėdavau su juo apie mokyklą, jis tiesiog sakydavo, kad yra labai laimingas, ir tai geriausias jo gyvenimo laikotarpis. Man tai buvo labai svarbu, kad tas jausmas išliktų, kad jis nebūtų užgniaužtas, numarintas grasinant bausmėmis, verčiant mokytis. Jis nebuvo geriausiais pažymiais besimokantis mokinys, tačiau man buvo svarbu matyti jį besišypsantį.

Jūs esate jauni, kiekvienas turite su ateitimi susijusių svajonių. Linkiu, kad tos svajonės išsipildytų. Tačiau to nebus, jei patys nedalyvausite procese. Tai reiškia, jei kažko trokštate, tai to ir siekite, pasitikėkite savimi. Yra didelis skirtumas tarp troškimo ir netikėjimo savimi ir troškimo, lydimo pasitikėjimo savimi. Galiausiai nepraraskite džiaugsmo visame tame procese, nes juk svarbiausia ir yra paprasčiausiai būti laimingam. Apsidairykite, kiek daug aplink yra rimtų, stresuotų žmonių, visą laiką susirūpinusių. Tačiau aš tikiu, kad galima ir siekti savo svajonių, ir kartu likti laimingam.

Ačiū Jums už pokalbį.