Evgenios Levin nuotrauka

Prieš 25 metus Lietuvoje atsikūrė Kalinių globos draugija, kurios rūpestis – nuteistieji asmenys. Pasak šios draugijos Socialinio centro vadovės Mildos Bliumenzonienės, iš kalėjimo išėjusį žmogų visų pirma tenka pavalgydinti, suteikti jam nakvynę ir leisti atsigauti, tik po to galima galvoti apie naujas jo gyvenimo perspektyvas, kurioms atverti reikalinga meilė ir kantrybė.

Įkalinimo bausmės esminis tikslas – žmogaus integracija į visuomenę. Ar, Jūsų manymu, Lietuvos įkalinimo sistema atlieka šią funkciją?

Taip, iš tiesų įkalinimo bausmės tikslas – sugrąžinti žmogų į visuomenę, tačiau Lietuvoje tai negalioja. Pagrindinė problema ta, kad vykdant bausmes nėra nuteistųjų palaipsnio paleidimo į laisvę sistemos. Šiuo metu kalinys tiesiog uždaromas, jis atlieka bausmę, tiksliau tariant – „atsėdi“, o laikui pasibaigus, atsidaro durys ir jis išspiriamas lauk.

Tuo tarpu kitų demokratinių Europos bei pasaulio šalių praktika rodo, kad su žmogumi, kuriam iki bausmės termino lieka pusmetis ar trys mėnesiai, reikia dirbti atskirai. Taigi, palaipsnis paleidimas reiškia, kad žmogus iš izoliuotos teritorijos išleidžiamas į atviro ar pusiau atviro tipo vietą, kurioje pamažu pratinasi gyventi savarankiškai.

Įdomu tai, kad sovietmečiu tokia sistema buvo, tiesa, ji nesivadino „palaipsniu paleidimu“, o ir jos tikslas nebuvo integracija. Buvę kaliniai darbavosi Mažeikiuose, Kruonyje, Rokiškyje ir kitose Lietuvos vietovėse. Žmogus čia ne tik galėjo dirbti ir gyventi laisvėje ar pusiau laisvėje, tačiau ir mokytis ar net sukurti šeimą. Net ir už pakankamai sunkų nusikaltimą anksčiau ar vėliau žmogui būdavo suteikiama galimybė dirbti taip vadinamosiose „laisvose statybose“. Kalinčiam žmogui tai buvo labai svarbi perspektyva, galimybė kabintis ir pamažu tvarkytis savo gyvenimą.

Nepriklausomybės laikotarpiu to nebeliko, ir štai jau 25 metus mes turime absoliučiai uždarą įkalinimo sistemą, kuri laisvos rinkos sąlygomis iš esmės nesirūpina pozityvia kalinčio žmogaus perspektyva, o neretai turi net priešingos įtakos. Vieša paslaptis, kad šioje sistemoje – ypač vadinamuosiuose pataisos namuose – alkoholis ir narkotikai keliauja laisvai. Tad kas vyksta – nuteistieji ten nesimoko, nedirba, vartoja, geria. Kokie jie išeina iš kalėjimo? Degradavę, nenorintys nei dirbti, nei mokytis, nebemokantys bendrauti... Tenka pripažinti, kad mūsų pataisos sistema yra ydinga, ji neruošia žmogaus gyvenimui laisvėje.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad maža dalis nuteistųjų su priežiūra vyksta dirbti už įkalinimo įstaigos ribų, tačiau tokiomis sąlygomis jie neturi jokio kontakto su laisve, todėl ji nieko negali jų išmokyti.

Teko girdėti, kad norvegai Lietuvoje kuria vadinamuosius „pusiaukelės namus“. Ar tai ir yra modelis, apie kurį Jūs kalbate?

Taip. Nuteistieji tokiuose namuose gyventų, dirbtų ir mokytųsi laisvėje, ir tai jiems būtų tramplinas į savarankišką gyvenimą. Tokių namų atsiradimas Lietuvoje yra sveikintinas dalykas, tik gaila, kad, mano apskaičiavimu, tokia galimybe artimiausiu laiku galės pasinaudoti nedaug nuteistųjų, gal koks vienas procentas.

Žinoma, tokios naujos institucijos yra labai reikalingos, tačiau mano patirtis rodo, kad šioje srityje daug ką galima padaryti papildomai, kartais žymiai paprasčiau, panaudojant mažesnius finansinius išteklius. Pavyzdžiui, išleisti kalinius už įkalinimo įstaigos ribų į tam tikras jau veikiančias institucijas, kuriose jie gautų ne tik darbo įgūdžių, bet ir galimybę mokytis, psichologinę pagalbą, reabilitaciją, mokytųsi kurti santykius ir užsiimti kita pozityvia veikla. Juk kalėjime neįmanoma sukurti laisvės iliuzijos, kuri realiai padėtų žmonėms integruotis į visuomenę: į įkalinimo įstaigą neateina darbdavių, socialinių darbuotojų ar psichologų, kurie padėtų pamatus tolesniam nuteistųjų gyvenimui konkrečioje, jam priimtinoje aplinkoje laisvėje.

Pažvelgę į dabartinę Lietuvos bausmių sistemą matome, jog įkalinimo laikas tik ilgėja, tačiau įkalinimo įstaigoje, kaip jau minėjau, su nuteistaisiais nieko nedaroma, kad jie būtų parengti išeiti į laisvę... Tad koks žmogus išeina po 10 ar daugiau metų, praleistų nelaisvėje? Jis yra visiškai sutrikęs, nes nebemoka gyventi pasikeitusiame pasaulyje.

Ar dabar įstatymu yra numatyta tokia galimybė kaliniui trumpam išeiti už įkalinimo įstaigos ribų?

Taip, yra. Žmonės, atitinkantys tam tikrus įkalinimo įstaigos reikalavimus, atėjus laikui gali būti išleidžiami už sienos. Bet pas mus ši praktika yra visiškas formalumas – kalinys tiesiog vaikšto aplink įkalinimo įstaigos teritoriją: kažką dirba, tvarkosi, jam gali būti nurodoma nueiti toliau nustatytu maršrutu, ir tiek. Tačiau tai taip pat kontrolė, kuri nesuteikia pozityvios kaitos bei nemoko naujų įgūdžių, kurie ateityje padėtų kabintis į gyvenimą. Tad ko tokia kontroliuojama laisvė jį gali išmokyti?

Žvelgiant iš kitos pusės, kalėjime formuojasi ir visiškai kitokia žmonių grupė, kuri užsiima sava integracija. Jie neieško kontakto su socialiniais darbuotojais, savanoriais ar organizacijomis laisvėje, jie mezga pažintis su nusikalstamomis grupuotėmis ir jau įkalinimo įstaigoje užsitikrina sau gyvenimą laisvėje už įstatymo ribų. Tokius žmonės, kai jie išeina į laisvę, pasitinka atitinkami asmenys ir jie toliau bendrauja pagal savo taisykles. Ši tendencija labai pavojinga. Būtent tai turėjo galvoje buvęs teisingumo ministras R. Šimašius teigęs, kad mūsų įkalinimo įstaigos daugumai nuteistųjų yra nusikalstamumo mokykla.

Kita vertus, pažiūrėkime, kodėl nemaža dalis asmenų į teisiamųjų suolus sėda ne po vieną ir net ne po kelis kartus? Gal visuomenė galėtų aktyviau pasidomėti, kodėl iš pataisos namų ar kalėjimo į laisvę paleistas žmogus vėl nusižengia ir sėda už grotų? Juk jei taip vyksta, vadinasi, kažkas negerai arba su tomis įstaigomis, arba su pačia bausmių vykdymo sistema. Jei mes vertiname aukštąsias mokyklas pagal tai, kokius darbus gauna ją pabaigę asmenys, kodėl mes analogiško vertinimo sistemos negalėtume pritaikyti įkalinimo įstaigoms? Paprasta statistika – jei žmogus įkalinimo bausme baudžiamas antrą, trečią ar daugiau kartų, vadinasi, mes galime kalbėti apie įkalinimo įstaigų neefektyvumą vykdant nuteistųjų integraciją.

Mūsų įkalinimo įstaigose labiausiai trūksta žmogiškumo ir paprasto, draugiško bendravimo. Nesakau, kad prižiūrėtojai turi su kaliniais būti itin „lipšnūs“ ar glėbesčiuotis susitikę. Tačiau jų uždavinys – kad žmogus, patekęs į įkalinimo įstaigą, suprastų, kodėl jis čia atsidūrė ir išėjęs daugiau čia nebegrįžtų. Gąsdinimu ar gyvenimo sąlygų bloginimu to nepasieksi, kaliniui reikia atverti perspektyvą...

Jūs nuolatos susiduriate su žmonėmis, išėjusiais iš įkalinimo įstaigos, nemaža jų dalis tiesiai ir keliauja į Lietuvos kalinių globos draugiją. Ar galite pasakyti, ką tikrąja to žodžio prasme iš kalėjimo ar pataisos namų paleistas žmogus išsineša, ką jis gauna pirmiems žingsniams laisvėje?

Pateiksiu konkretų pavyzdį, nutikusį prieš kelias dienas. Į mūsų draugiją atvyko vyras, tik ką paleistas iš pataisos namų. Su savimi jis turėjo tik rūbų maišelį ir būtiniausias priemones, atsineštas iš kalėjimo. Ir tai – viskas. Pinigų – nulis. Tiesa, jam buvo skirta pinigų suma kelionei iki Vilniaus. Tad atvažiavęs į sostinę jis tikrąja to žodžio prasme buvo be nieko. Taigi iš įkalinimo įstaigos žmogus dažniausiai tiesiog yra išmetamas į gatvę, ir jei jo niekas nepasitinka, jam belieka suktis, kaip išmano.

Anksčiau esate minėjusi, kad paleidžiamiems į laisvę nuteistiesiems yra duodamos informacinės knygelės su įstaigų kontaktais, kuriose jie gali rasti vienokios ar kitokios pagalbos.

Anksčiau vyrai tikrai atsinešdavo atmintinę, kurioje būdavo pateikiama pagrindinė informacija apie Darbo biržą, Nakvynės namus bei Socialinės paramos centrą. Tai trys institucijos, kurios turėtų padėti stotis ant kojų. Formaliai viskas teisinga ir veikia. Tačiau kai kam nors pasakau, kad realiai žmonės iš įkalinimo įstaigų yra išmetami į gatvę, man atsakoma, kad šios trys institucijos atlieka savo darbą. Bet juk nė viena iš šių įstaigų negali tiesiogiai padėti nuteistajam, nes visos jos teikia specifinę paslaugą: Darbo biržoje užsiregistravai ir lauki, Socialiniame paslaugų centre užpildai popierius ir lauki vienkartinės išmokos, Nakvynės namuose pamiegi, ryte 7 val. 30 – viso gero. Ir kur dėtis? Ką daryti?

Paimkime kaip pavyzdį vyrą, kuris ką tik išėjo į laisvę su maišeliu rankose. Vilnių jis jau pasiekė ir tam išleido visus kelionei skirtus pinigus. Kitų pinigų jis neturi, nes įkalinimo įstaigoje nieko neužsidirbo. Tad kaip jam pasiekti Darbo biržą, jei net vienkartiniam talonui pinigų neturi? Kaip jam paskambinti? O jei Darbo biržos darbuotojas davė kvietimą į darbą, kaip jam iki ten nukeliauti, kaip susitarti? O kol laukia vienkartinės išmokos bei darbo, juk taip pat nori valgyti, reikia nusiprausti bei patenkinti kitus būtiniausius poreikius – įsigyti drabužių, pasirūpinti sveikata ir t. t... Štai ir akligatvis, iš kurio be pagalbos, paramos, palydėjimo tiesiog neįmanoma išeiti.

Tuo tarpu kiti būdai – neteisėti – visada po ranka, užtenka nueiti į stoties rajoną, susirasti ką reikia, ir turi landynę, apmokymus, kaip važinėti viešuoju transportu be bilieto, kaip atpažinti kontrolierius, kaip nuo jų išsisukti, kur pasiimti kreditus ir pan. Ir jau galima gyventi... Tačiau atskirtis tik didėja, o išeitys – blanksta.

O koks šiuo atveju yra probacijos tarnybos vaidmuo?

Iš esmės probacijos tarnyba užsiima tik kontrole. Žinoma, gerai, kad ji yra, nes tai suteikia galimybę nuteistajam anksčiau laiko išeiti į laisvę, ir jis bent jau kurį laiką yra prižiūrimas laisvėje, stebima, kaip jam sekasi rasti darbą ar gyvenamąjį būstą. Kontrolė tikrai nėra vien tik blogai: žmogus reguliariai privalo registruotis, tačiau kartu ir turi su kuo pasikalbėti apie tai, kaip jam sekasi, pasiguosti ar pasitarti.

Vis dėlto, jei mes kalbame apie žmogų su visais jo poreikiais, turime matyti visumą to, ko jam reikia laisvėje, kad gyventų. O dabar susidaro įspūdis, jog mes vartom žmogų kaip kokį daiktą ir jam priekaištaujame, kodėl jis nepadaro to, kas mums savaime suprantama...

Man rodos, Lietuvoje turėtų būti organizacijos ar institucijos su savo savanoriais, kurios realiai atliktų į laisvę išėjusių žmonių palydėjimą, matytų jį kaip visumą, su visais jo poreikiais, globotų su meile bei rūpesčiu. Juk viskas prasideda nuo santykio ir tik per tai galima rasti išeičių net iš kebliausių situacijų. Pavyzdžiui, man pačiai ne kartą teko eiti ir kalbėtis su antstoliais, kurie buvo pasirengę viską, kas jiems priklauso, pasiimti iš žmogaus nedelsiant, tačiau imi kalbėtis ir matai, kad susikalbėti įmanoma. Tad jei į laisvę išėjusieji žinotų, jog yra savanoris ar institucija, kuri tik atėjusio neišmes į gatvę, o pamaitins ir apnakvins, suteiks galimybę atsigauti ir padės adaptuotis, tikrai pakartotinai padarančių nusikaltimus asmenų skaičius smarkiai sumažėtų.

Bet visuomenė apie nuteistuosius yra susidariusi savo stereotipus – raumeningas skustagalvis, piktas ir agresyvus, tokiam nėra ko padėti... O su kokiais žmonėmis susiduriate Jūs?

Kartais su jų pykčiu tenka susidurti ir man, tačiau tas pyktis – iš nevilties, nes žmogus apėjo minėtų organizacijų ratą ir nieko nepešęs, nusivylęs liko prie užtrenktų durų.

Vis dėlto tie, su kuriais mes dirbame dar įkalinimo įstaigoje, kurie pirmu taikiniu iš pataisos namų vyksta pas mus, yra ne pikti, bet sutrikę, nieko nežinantys ir pilni baimių. Kalbantis su mūsų darbuotojais jiems dreba balsas ir pila prakaitas, nes jie tikrai nieko nežino, ir tai akivaizdžiausias įrodymas, kad iš įkalinimo įstaigos žmonės yra paleidžiami visiškai nepasiruošę gyvenimui laisvėje. Aš nematau jų agresijos, priešingai, jie patys jaučiasi pažeidžiami ir silpni. Stebiuosi, kaip jie išsilaiko neapsivogę po to, kai kalėjimo durys yra uždaromos ir jie šiame pasaulyje lieka vieni (artimieji gali būti mirę, arba gyvenantys kitame Lietuvos gale, o gal net užsienyje, arba patys esantys socialinėje atskirtyje, todėl pas tokius net nesinori grįžti).

Tad kokios galimybės žmogui, išėjusiam į laisvę, viską pradėti iš naujo?

Su savanoriais buvome sukūrę tokį teorinį modelį: iš kalėjimo tuščiomis, kaip ir visi, paleidžiamas sveikas, išsilavinęs, be priklausomybių ir pozityviai nusiteikęs vyras. Įsivaizduokime, kad jis taip pat yra vienas kaip pirštas ir jam belieka kabintis į mūsų socialinę sistemą. Kad ir kaip modeliavome, supratome, jog ir toks idealiai parinktas žmogus neatlaikytų visos šios konkrečios situacijos beviltiškumo.

Kiekvienam žmogui būtina sala, kur jis galėtų sustoti, ramiai pagalvoti, apsvarstyti kitus žingsnius, su kažkuo pasikalbėti ir apsispręsti, jau nekalbant apie būtiniausių poreikių patenkinimą. Dalis nuteistųjų tiesiog neatlaiko laisvės iššūkių, nepajėgia vieni susitvarkyti su jais Todėl kalėjimo sienos su grotomis, prižiūrėtojais ir reguliariai patiekiamu viralu jiems neretai tampa saugesnės nei laisvė.

Todėl būtina tiesti tiltus tarp kalėjimo ir laisvės. Juk jei įkalinimo įstaigose būtų žmogiškų santykių, kurie nieko nekainuoja, taip pat, jeigu būtų mezgamas santykis su laisve, tuomet atlikusio bausmę žmogaus palydėjimas būtų nuoseklesnis, ir mes pasiektume žymiai pozityvesnių rezultatų.

Iki šiol Lietuvoje socialinė integracija tėra popierinė samprata, nors, formaliai žiūrint, visos institucijos veikia. Tačiau nėra nė vieno, atsakingo už galutinio rezultato pasiekimą. Būkime atviri: po dešimties metų, praleistų kalėjime be jokios atsakomybės, žmogus, išėjęs į laisvę, negali staiga tapti 100 proc. atsakingas už viską.

Bet kur slypi problema? Kodėl per 25 Nepriklausomybės metus niekas iš esmės nesikeičia?

Visa problema – požiūris į žmogų. Mes turime suvokti, kad tai kitoks žmogus, nes jis gyveno kitokioje aplinkoje, nebaigė mokslų, nekeliavo po užsienius, neturėjo pozityvios, kūrybingos veiklos. Mes net negalime jų lyginti su kitais, nes jų praeitis vienaip ar kitaip pastūmėjo nusikaltimo link.

Visi šie žmonės, kurių iki šios dienos mūsų įkalinimo įstaigose yra apie 9 tūkst., valstybės požiūriu yra tuščia vieta, visiškas nulis. Bet juk mūsų mažoje Lietuvoje 9 tūkst. žmonių yra nepaprastai daug, todėl labai svarbu, kad iš įkalinimo įstaigų jie išeitų motyvuoti gyventi kitokį gyvenimą. Tačiau kol šios įstaigos nieko nesiima, o visuomenė nekreipia dėmesio į prastai atliekamą jų darbą, niekas ir nepasikeis. Ir toliau iš kalėjimų išeis neparuošti laisvei žvėriukai, kurie nieko nemoka, nieko negerbia, nieko nežino, nieko nenori, ir toliau visuomenėje vešės nepasitikėjimas buvusiais kaliniais bei visa teisingumo sistema.

Ir vis dėlto, ar Jūsų praktikoje dažnos sėkmės istorijos?

Jų tikrai yra, mano patirtis rodo, kad jei su nuteistuoju laiku pradedama kalbėti žmogiškai, tai galima pasiekti pozityvių rezultatų, nes nėra labai daug tokių, kurie savo ateitį sietų su kriminaliniu pasauliu.

Žinoma, galima sakyti, kokia jau čia sėkmės istorija, jei žmogus per 2–3 metus atsistojo ant kojų... Bet juk jis atsistojo... Išties šiems žmonėms adaptuotis ir išmokti gyventi laisvėje reikia daug laiko, ir tai tik dar sykį parodo, kad be palydėjimo, bičiuliško palaikymo ir kantrybės, jiems vieniems pradėti gyventi – misija neįmanoma. 

Jei įvairių institucijų darbuotojai tiesiog atlieka savo funkcijas, tačiau jiems visiškai neįdomus žmogus, tuomet natūralu, kad vienas paliktas į gyvenimą jis kabinasi nelegaliais būdais, nes, tiesą sakant, nieko kito iš jo visuomenė ir nebesitiki... Ypač po ilgos izoliacijos žmonės atbunka, nebesiorientuoja aplinkoje, pasimeta ir visko ima bijoti. Tuomet iš didelės baimės ima gąsdinti kitus. Taip ir susidaro užburtas ratas, iš kurio niekas nebepajuda... O tereikia žmogų paimti už rankos ir parodyti jam kryptį. Juk kiekvienas žmogus yra vertybė, todėl turi būti atitinkamas ir požiūris į jį. Turime atsukti veidu į šiuos žmones ir mokytis sugyventi visi drauge...

Nepasakyčiau, kad šis darbas iš manęs reikalauja labai didelių pastangų, tiesiog jei tau žmogus rūpi, darai tai, ką gali, nenumeti ragelio, kai tau skambina, kad ir po darbo, nes paprasčiausiai jautiesi įsipareigojęs padėti žmogui. Štai ir viskas. O jei jau apsiėmei rūpintis žmogumi, turi eiti drauge su juo per įvairias įstaigas, jo artimuosius, skolas ir praeitį, jausmus ir sveikatą. Drauge su juo turi apmąstyti kiekvieną tolesnį žingsnį ir taip pamažu judėti į priekį. Tik tokia reali pagalba gali kažką keisti. Juk iš esmės šis žmogus visko mokosi iš naujo, todėl palydėtojas jam yra būtinas. Čia lyg po sunkios traumos vėl išmokti vaikščioti – be palaikymo ar mediko konsultacijų sunkiai tai įsivaizduojama.

Kalbino Gediminas Kajėnas