Fotografė Joana Buivydaitė

Minint Pasaulinę visuomenės komunikavimo priemonių dieną labdaros ir paramos fondo „Bažnyčios kronika“ iniciatorius ir valdybos pirmininkas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius septynioliktus metus iš eilės paskelbė apdovanojimus žiniasklaidininkams už sąžiningos ir principingos žurnalistikos bei krikščioniškųjų vertybių puoselėjimą viešojoje erdvėje. Šiemet apdovanojimą pelnė kaunietė žurnalistė, pasaulietė pranciškonė Diana Adomaitienė už profesionalų indėlį į „Marijos radijo“ veiklą, ypač inicijuotą laidų ciklą „Pašaukė mane“, kuris ir toliau sėkmingai praturtina Pašvęstojo gyvenimo metus. Diana sutiko pasidalinti savo įžvalgomis apie katalikišką žiniasklaidą Lietuvoje.

Ilgą laiką dirbai televizijoje, vedei laidas „Ryto ratas“ ir „Dar ne vakaras“. Kaip tavo kelias atvedė į katalikišką žiniasklaidą, o konkrečiai – į „Marijos radiją“?

Iki trisdešimt trejų metų gyvenau nemąstydama apie Dievą, nes užaugau šeimoje, kurioje nebuvo jokio religinio auklėjimo. Labai gerai prisimenu, kaip vesdama LNK „Ryto rato“ laidą pristačiau Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidus Šiluvoje. Tuo metu kalbėjau su pašaipos gaidele, o vėliau taip apsivertė gyvenimas, kad tapau ne tik nuolatinė atlaidų lankytoja, bet ir pradėjau dirbti „Marijos radijuje“, kuriame lig šiol šiek tiek padedu kaip savanorė. Ši patirtis susijusi su pirmuoju apaštalo Jono laišku, kuris sako, kad „mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19). Į mano pašaipėles ir netgi priešiškumą Dievas atsakė didele meile, kurią iki šiol nėra lengva priimti. „Katalikų Bažnyčios kronikos“ apdovanojimas man – tai dar vienas Dievo meilės ženklas.

Laidą „Pašaukė mane“ rengiau iš meilės pašvęstajam gyvenimui. Ši patirtis mane labai praturtino. Avansu pamildavau kiekvieną į laidą atėjusį pašnekovą. Kai prieš mane atsisėsdavo žmogus, pamiršdavau viską, ką buvau apie jį girdėjusi, kalbindavau jį čia ir dabar. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi ką papasakoti.

Atėjusią į „Marijos radiją“ turbūt pasitiko visai kita aplinka ir darbo metodai. Kokie yra ryškiausi skirtumai tarp komercinės ir krikščioniškos žiniasklaidos? Ko katalikiškos žiniasklaidos priemonės galėtų pasimokyti iš pasaulietinių?

Dirbant komercinėje žiniasklaidoje turi atlikti konkrečią užduotį, įrašyti laidą, o tada gali išeiti. Tuo tarpu „Marijos radijuje“ darbas ir savanorystė yra taip susipynę, kad nelieka jokių ribų. Atėjęs į darbą niekada nebežinai, kada iš jo išeisi. Tai nėra gerai, nes žmogus pavargsta, dingsta jo kūrybiškumas. Žmogus nėra mašina. Katalikiška žiniasklaida iš pasaulietinės galėtų pasimokyti struktūros ir tvarkos. Viešpats nėra netvarkos, bet tvarkos Dievas.

Vyrauja požiūris, kad jeigu esi tikintis, turi aukotis neskaičiuodamas darbo valandų ir nereikalaudamas oraus atlyginimo. Tačiau šalia darbo yra šeima, pats santykis su Dievu. Mes daug darome „dėl Dievo“, tačiau kiek veikiame su Dievu? Kaip rašo filosofė Simona Weil, kalbant apie Dievą negalima vartoti žodelio „dėl“, nes viską darome Dievuje. Mes dažnai metamės į aktyvizmą, kol nukenčia malda ir pats santykis su Dievu. Blogai, kai darbas bando užimti Dievo vietą. Man „Bažnyčios kronikos“ fondo apdovanojimas yra kaip ženklas, kad Dievui visgi nereikalingas aktyvizmas, kaip ir visi kiti „izmai“, ideologijos, bet svarbus santykis tiek su Juo, tiek su šalia esančiuoju.

Žinoma, stiprioji katalikiškos žiniasklaidos pusė yra galimybė skleisti Gerąją Naujieną. Kai atėjau į „Marijos radiją“, tikinti buvau jau apie 10 metų. Man buvo didelė privilegija kalbėti apie Dievą ir tai, ką praktiškai išgyvenu. Darbinė veikla visiškai sutapo su mano vidiniu gyvenimu. Ir toliau labai norėjau likti „Marijos radijuje“, tačiau nebegalėjau suderinti darbo su įsipareigojimais šeimai.

Kaip vertini katalikiškos žiniasklaidos Lietuvoje kokybę?

Manau, kad interneto dienraštis Bernardinai.lt yra ganėtinai profesionalus. Kalbant apie radijo ir televizijos laidas, visada yra kur tobulėti. Krikščioniškoje žiniasklaidoje turi būti pusiausvyra tarp dvasingumo ir profesionalumo. Reikalingi profesionalai, bet vien profesionalumo čia neužtenka. Krikščioniškai žiniasklaidai esminis yra darbuotojo santykis su Dievu. Kita vertus, nesakau, kad užtenka remtis vien dvasingumu. Jeigu Dievas davė talentą, reikia labai stipriai tobulėti, pasinaudoti tomis pačiomis priemonėmis, kuriomis naudojasi pasaulietinė žiniasklaida: važiuoti į seminarus, mokymus ir t.t. Žurnalistas, kad ir kur dirbtų, privalo nuolatos ugdytis. Žinoma, ir patys vadovai turi rūpintis darbuotojų kvalifikacijos kėlimu, sudaryti tam sąlygas.

Kaunas tarpukariu ir sovietmečiu buvo lietuvybės ir katalikybės židinys. Ar, tavo nuomone, jo reikšmė išlieka tokia pat ir šiandien?

Tikrai taip, Kaunas maitina visą Lietuvą talentingais ir charizmatiškais žmonėmis. Į Vilnių išvyksta daug Kaune gimusių ir augusių žmonių, aktyviai veikiančių visuomeniniame gyvenime. Juk ir „Marijos radijas“ įsikūrė Kaune, čia lig šiol yra pagrindinė studija. Kaune administruojamas „Katalikai.lt“ tinklalapis, įsikūrusi „Artumos“ redakcija, Kauno arkivyskupijos spaudos tarnyba. Vos keli žmonės daro nepaprastai didelį darbą, kuris pasiekia visą Lietuvą.

Kaunas kažkodėl pernelyg nuvertinamas, Lietuvoje netgi stengiamasi supriešinti miestus, kas mane itin stebina. Galvoju, juk visi esame lietuviai, tai kodėl norime susipriešinti ir taip patys save susilpninti? Kaip sako Evangelija, suskilusi karalystė neišsilaiko. Kiekvienas miestas turi savo stipriųjų pusių, kurias reikia suvienyti. Kauną matau kaip labai stiprų veikėją Lietuvos dvasiniame gyvenime. Net ir turėdami skirtingų nuomonių, galime atrasti bendro veikimo būdus. Tie priešingumai yra gražūs ir papildantys vieni kitus. Mes kažkodėl vis dar bijome kitokio žmogaus ir dažnai bendraujame ne su tuo, kas jis yra iš tiesų, bet su jo fantomu.

Ko norėtumei palinkėti „Marijos radijui“ ir visai krikščioniškai žiniasklaidai?

Norėčiau palinkėti, kad tai, apie ką kalba katalikiška žiniasklaida, iš tiesų taptų jos savastimi: kad, kalbėdama apie santykį su Dievu ir kitu žmogumi, iš tikrųjų matytų šalia esantį žmogų ir padėtų jam skleistis. Galima pastatyti gražiausių pastatų, įdiegti moderniausią techniką, bet jei jos nevaldys žmogus, ji taps bevertė. Didžiausia vertybė yra žmogus.