© CSC Audiovisivi – Andrea Re

Balandžio 21–22 d. Jungtinių Tautų organizacijos būstinėje Niujorke vykusiuose aukščiausio lygio debatuose buvo ieškoma naujų tolerancijos ir susitaikymo būdų. Debatų tema: „Tolerancija ir susitaikymas: Ugdyti taikią, integruotą visuomenę ir kovoti su smurtiniu ekstremizmu“. Tarp kitų 15 įvairių religijų lyderių, kalbėti buvo pakviesta Maria Voce, Fokoliarų judėjimo prezidentė.

Pirmiausia norėčiau padėkoti Jungtinių Tautų organizacijai ir Civilizacijų Aljansui už sumanymą surengti šiuos debatus bei pakvietimą juose dalyvauti. Dar labiau norėčiau jiems padėkoti už visa tai, ką padarė ir kasdien daro, pasitelkdami diplomatinius kanalus, žmogiškuosius išteklius bei kiekvieną įmanomą galimybę, siekiant broliškesnio, saugesnio ir taikesnio pasaulio.

Papasakosiu jums vieną istoriją. 1943-iaisiais, siaubingos Antrojo pasaulinio karo baigiamosios fazės metu, grupė merginų susiburia nedideliame Triento mieste, Italijos šiaurėje. Krentant bomboms tos merginos, kurioms vadovavo jaunutė mokytoja Chiara Lubich, įkvėptos naujai atrastos evangelinės meilės, nusprendžia rizikuoti savo gyvybėmis, kad palengvintų skurstančiųjų kančias. Daugybė kitų žmonių iki jų ir po jų yra padarę panašų gestą (užtenka prisiminti pabėgėlių stovyklas Libane, Sirijoje, Jordane, Irake, arba apleistuose didmiesčių priemiesčiuose), tačiau šis gestas turi jėgą ir gebėjimą į destruktyvų konflikto ciklą įlieti pasiryžimą atkurti visuomeninį audinį, atliekant taikos kūrimo veiksmus.

„Buvo karo metas ir viskas griuvo...“ – taip bus sakoma kaskart pradedant pasakoti tų merginų istoriją, – tačiau jos nusprendė nutraukti ydingąjį smurto ratą, atsiliepdamos gestais ir veiksmais, kurie konflikto atmosferoje galėjo atrodyti nerealūs ar net beverčiai.

Taip nebuvo, taip nėra! Pasakoju jums šią istoriją ne tam, kad siūlyčiau prisiminti ištyrinėtą atvejį, ne tam, kad parodyčiau pavyzdinį pasišventimą visuomenės labui, o tam, kad atkreipčiau dėmesį į faktą, jog ir šiandien esame didžiulio mąsto politinės, institucinės, ekonominės ir socialinės suirutės situacijoje, kuri reikalauja lygiai tiek pat radikalaus atsakymo, gebančio pakeisti vyraujančią paradigmą.

Konfliktai ir smurtas apėmęs plačias mūsų planetos erdves, įtraukdamas nekaltus žmones, kurių vienintelė kaltė yra ta, kad gyvena ginčijamoje teritorijoje, priklauso tam tikrai etninei grupei ar išpažįsta tam tikrą religiją.

Fokoliarų judėjime, kuriam turiu garbės atstovauti, susitikimas tarp kultūrų ir religijų (krikščionybės, islamo, judaizmo, budizmo, induizmo, tradicinių religijų) yra nuolat besitęsianti ir vaisinga patirtis. Ji siekia toliau nei tolerancija ar paprastas skirtumų pripažinimas, siekia toliau nei, kad ir koks svarbus susitaikymas, ir kuria, galima sakyti, naują tapatybę, – platesnę, bendrą ir visiems savą.

Maria Voce JTO. © CSC Audiovisivi

Tai faktinis dialogas, kuris įtraukia pačių įvairiausių įsitikinimų, net ir nereliginių, žmones ir akina pamatyti konkrečius poreikius, kartu atliepti į sudėtingiausius socialinius, ekonominius, kultūrinius, politinius iššūkius, įsipareigojant siekti vieningesnės ir solidaresnės žmonijos. Tai vyksta šalyse, kurios yra nukentėjusios ar lig šiol kenčia nuo gilios krizės, tokios kaip Alžyras, Sirija, Irakas, Libanas, Demokratinė Kongo respublika, Nigerija, Filipinai.

Matome, kad šiandien nėra vidutiniškų sprendimų metas. Jei susiduriame su ekstremaliu smurtu, – išlaikydami nepajudinamą būtinybę gintis ir apginti ypač silpniausius ir persekiojamus – į jį turėtume atsiliepti nemažesniu radikalumu, tačiau struktūriškai kitokiu, tai yra „dialogo ekstremizmu“! Dialogu, kuris reikalauja maksimalaus įsitraukimo, yra rizikingas, reiklus, provokuojantis, kuris siekia nukirsti nesusipratimų, baimės, pagiežos šaknis.

Šios institucijos aplinkoje savo veiklą vykdo „Civilizacijų aljansas“, kuris siūlo alternatyvų ir konstruktyvų globalinės sąveikos naratyvą ir siekia pabrėžti tai, kas jungia žmoniją jos daugialypėje saviraiškoje, užuot akcentavus vien tai, kas iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, ją skiria. Tad išties labai vertinga kalbėti apie civilizacijų aljansą!

Jei susiduriame su ekstremaliu smurtu, į jį turėtume atsiliepti nemažesniu radikalumu, tačiau struktūriškai kitokiu, tai yra „dialogo ekstremizmu“! 

Vis dėlto dera savęs paklausti, ar šiandien negalėtume žengti kiek arčiau šios naujos perspektyvos šaknų, siekiant ne vien civilizacijų aljanso, bet to, ką galėtume pavadinti „aljanso civilizacija“; visuotinės civilizacijos, kuri leistų tautoms jaustis dalimi didžiojo nuotykio, daugiašakio ir patrauklaus, – žmonijos kelionės vienybės link. Siekti civilizacijos, kuriai dialogas atvertų kelią pripažinti vienas kito laisvę, lygybę ir buvimą broliu.

Tarp daugybės organizacijų, kurios čia atstovaujamos, leiskite man paminėti ir New Humanity, nevyriausybinę organizaciją, kuri šioje būstinėje atstovauja mūsų judėjimui ir kuri vysto bei palaiko jos iniciatyvas, yra oficiali UNESCO partnerė. Tokio plataus ir daugiašakio forumo akivaizdoje neįmanoma išvengti klausimo: ar JTO neturėtų permąstyti savo pašaukimo, naujai suformuluoti savo pamatinės misijos? Ką kito reiškia šiandien būti Jungtinių Tautų organizacija, jei ne buvimą institucija, kuri išties dirba dėl tautų vienybės, išlaikant pagarbą jų be galo turtingam identitetui?

Be abejo, labai svarbu dirbti siekiant išsaugoti tarptautinį saugumą, tačiau saugumas, kad ir koks svarbus, nebūtinai prilygsta taikai. Vidiniai ir tarptautiniai konfliktai, gilus susiskaldymas, kurį stebime pasauliniu mastu, drauge su didžiosiomis vietinio ir globalaus neteisingumo apraiškomis reikalauja atsivertimo turint omenyje pasaulio valdymo konkrečius faktus ir apsisprendimus. Todėl Chiara Lubich suformulavo moto, kurį pasiūlė šioje vietoje 1997-aisiais: „mylėti kito tėvynę taip kaip savo“, kol bus pasiekta visuotinė brolystė.

Negalime galiausiai užleisti teritoriją tiems, kurie mėgina daugybę įsiplieskusių konfliktų pateikti kaip „religinius karus“. Karas pagal apibrėžimą yra nereliginis. Militarizmas, ekonominė hegemonija, visų lygių netolerancija yra šių konfliktų priežastys, kurias pastiprina daug kitų socialinių bei kultūrinių veiksnių, o religija jiems būna tik tragiškas pretekstas.

Viskas, ką stebime daugybėje planetos vietų, pradedant Vidurio Rytais, baigiant Afrika, neužmirštant ir tų šimtų žuvusiųjų, kurie bėgo nuo karo ir nuskendusiųjų Viduržemio jūroje, mažai ką turi bendro su religija. Iš kurio taško žvelgtume, turėtume kalbėti ne apie religinius karus, o daug konkrečiau, realistiškiau ir proziškiau apie karo religiją.

Tad ko imtis?

Kupina vilties ir įsitikinimo Chiara Lubich po 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolių, karinės intervencijos Afganistane (2001) ir Irake (2003) rašė: „Nepasiduokime! (….) Daugybė ženklų rodo, kad iš sunkios tarptautinės konjunktūros gali galiausiai išnirti naujas suvokimas, jog būtina kartu veikti vardan bendrojo gėrio – turtingos ir mažiau turtingos šalys, turinčios sofistikuotą arba ne tiek karinę ginkluotę, konfesinės arba ne – turėti drąsos „išrasti taiką“. „Šventųjų karų“ laikai baigėsi. Karas niekada nėra šventas, niekada toks nebuvo. Dievas to nenori. Tik taika yra išties šventa, nes pats Dievas yra taika.“

Prie šio naujo požiūrio plitimo religijos gali reikšmingai prisidėti: likdamos ištikimos savo pamatiniam įkvėpimui ir aukso taisyklei, kuri jas visas sujungia. Religijos nori būti savimi, ne įrankiu, naudojamu kitų jėgų, net ir patiems kilniausiems tikslams, ne formule, išrasta prie rašomojo stalo, siekiant išspręsti konfliktus ar krizes, bet dvasiniu procesu, kuris įsikūnija ir tampa bendruomene, kuri dalinasi ir įprasmina šiandienos žmogaus džiaugsmus ir skausmus, siekiant suburti vieną visuotinę žmonijos šeimą.

Iš italų k. išvertė S. Žiugždaitė