Islamo tematika – viena didžiausių šiandienos aktualijų. „Turime suprasti, kas vykta, kad nepasiduotume baimei“, – teigia ne vienas. Jūsų dėmesiui – keletas įrankių.

Pagreitis, kurį sužadino musulmoniškos mozaikos „perdėliojimas“, yra išties įspūdingas. Štai keletas datų ir vietovių, galinčių padėti geriau jį pajusti.

2015 m. vasario 14-oji: Libijoje veikianti ISIS pareiškia, kad užėmė Sirtės miestą, prieš tai užėmusi Derną. Šalyje – chaosas, viena prieš kitą stoja genčių karinės grupuotės. JTO mėgina tarpininkauti.

2015 m. kovo 18-oji: Tunise keletas teroristų užpuola Bardo muziejų, kur žūsta 21 žmogus, iš kurių 20 – turistai. Žudikai šlovina ISIS.

2015 m. kovo 24-oji: tarp Turino provincijos ir Albanijos demaskuojama džihadistų grupuotė, kuri Italijoje verbavo jaunus žmones įsitraukti į Sirijoje ir Irake ISIS vykdomą karą.

2015 m. kovo 25-oji: Jemene Saudo Arabija sudaro koaliciją su dešimtimi kitų arabiškų šalių, siekdama atakuoti priešus: šiitus husius (balandžio 8 d. Iranas išsiunčia karinius laivus į Adeną).

2015 m. kovo 31-ąją: Lozanoje po ilgų derybų JAV, Prancūzija, Vokietija, Kinija ir Rusija, tarpininkaujant ES, susitaria dėl branduolinio ginklo klausimo. Izraelis iškart prieštarauja.

2015 m. balandžio 1-oji: Turkijoje vos per dvi dienas nužudomas teisėjas, užpuolama prezidento Erdogano būstinė, tris kartus perspėjama dėl galimo sprogmenų buvimo lėktuvuose, policija nužudo įtariamą savižudę. Blokuojami socialiniai tinklai.

2015 m. balandžio 2-oji: Garisoje, Kenijos rytuose, keletas teroristų, priklausančių somalių shabab grupuotei, per išpuolį universitete nužudo mažiausiai 150 studentų. Labiausiai taikomasi į krikščionis, tuos, kurie negali atmintinai pacituoti Korano.

2015 m. balandžio 4-oji: Jarmuke, palestieničių pabėgėlių stovykloje, esančioje už 8 km nuo Damasko, ISIS užima pusę kvartalo, kurį lig tol valdė Assadui ištikimos jėgos. Nežmoniškomis sąlygomis priversti gyventi 18 tūkstančių žmonių.

2015 m. balandžio 5-oji: „Boko Haram“, Nigerijos džihadistai, įvykdė eilinį savo išpuolį: Kwajafa kaimelyje puldami vietos mečetę nužudė mažiausiai 25 asmenis.

Pati tikriausia karo įvykių kronika. Visos šios žinios – didžiulio susirūpinimo šaltinis, – vienintelė galimai teigiama žinia yra Lozanos susitarimas. Tokių naujienų akivaizdoje neįmanoma likti abejingam, visame pasaulyje, o ypač Europoje, auga baimė matant šliaužiančią hidrą, kuri, atrodo, visur atgimsta iš savo pelenų. Islamo hidra, kurios išsiliejančius kontūrus sunku apibrėžti, kurios neįmanoma apriboti.

Priešas, pasirodo, užėmęs pozicijas jau ir Europoje, pavyzdžiui, vos kelios dešimtys kilometrų nuo Italijos pakrančių ant Libijos krantų įsitvirtino gausi „kolonija“, susijusi su islamiška al-Baghdadi valstybe.

Atrodo, kad Europa yra galutinis Kalifato taikinys. Simbolinis taikinys, tarsi patvirtinantis, jog taip plačiai aptartas „civilizacijų susidūrimas“ yra tikrovė.

Yra tokių, kurie įpučia daugiau ugnies, pasinaudodami popiežiaus žodžiais apie šiek tiek visur pasaulyje persekiojamus krikščionis ir teigdami, kad vyksta „religinis karas“.

Išties nevyksta joks religinis karas: ISIS fanatikai, pavyzdžiui, Jarmuke žudo kitus musulmonus, galvojančius kitaip nei jie. Kalifato pasekėjų beprotybė yra paprasčiausias gyvuliškumas, kurį reikia sustabdyti. Jemene vyksta karas tarp šiitų ir sunitų, kovojančių dėl valdžios šioje Saudo Arabijos pusiasalio šalyje. Nieko daugiau. Musulmonai prieš musulmonus. Su religija tai neturi nieko bendro.

Jonas Paulius II vengė krikščionių suplakimo su Vakarais, kuris buvo daromas 2003-iaisiais, kai iki paskutinės akimirkos smerkė JAV įsikišimą į Iraką. Šiandien vėl dera pabrėžti aiškią skirtį, egzistuojančią tarp Vakarų ir krikščionybės. Krikščionys gyvena visur. Taškas.

Dera demaskuoti jų atžvilgiu rodomą neteisingumą, – drąsiai ir stipriai, – tačiau nederėtų demonizuoti jokio tikėjimo. Priešingai, reikia vengti religijų supriešinimo. Greičiau jau turėtume kalbėti apie politikas, karines bei etnines atskirų šalių strategijas. Pavyzdžiui, kai buvo nuverstas Gaddafi režimas, niekas nepagalvojo, kad jo valdžioje buvę genčių vadai, nuvertus diktatorių, dabar norės savo dalies.

Yra gyvas ir troškimas suprasti. Visuotinai sutrikus būtina sumažinti abipusį nežinojimą. Europos knygynuose auga susidomėjimas islamo klausimu, kaip tai liudija vis gausiau apkraunami stendai, pateikiantys naujienų apie ISIS, Siriją, „Boko Haram“, džihadistų vėją, sklendžiantį virš Sacharos.

Dvi knygos sulaukė ypač didelio susidomėjimo Prancūzijoje, islamo ir krikščionių santykių forposte – šalyje gyvuoja didžiausia Europos musulmonų bendruomenė. Turiu omenyje Michelio Houellebecqo, „Paklusimas“ bei Erico Zemmour „Būk klusnus“. Abi gvildena tą pačią problemą, nors ir iš skirtingų išeities taškų: Europos kultūros krizę, susiduriant su islamiškąja.

M. Houellebecqo knygoje pasakojama apie politinę ir kultūrinę perspektyvą, kurios taip bijomasi Europoje ir apie kurią svajoja musulmoniškos šalys: Senojo Žemyno „paklusimas“ nesustabdomam musulmoniškojo elemento augimui visuomenėje. „Toji Europa, kuri buvo žmonių visuomenės kulminacija, tiesiogine žodžio prasme nusižudė per keletą dešimtmečių“, – sako Redigeris, vienas romano veikėjų – intelektualas, atsivertęs į islamą ir paskirtas suislaminto Sorbonos universiteto rektoriumi. Knyga kelia klausimą, ar įmanoma galvoti, kad Europos kultūrinė ir pilietinė krizė pasiekė tokią kulminaciją, jog gali vien pasiduoti ir nebesugebės išgyventi.

„Islamo paaiškinimas tiems, kas bijo musulmonų“: keletas įvadinių pastabų

Tuo tarpu Italijoje pasirodė knyga pavadinta „Islamo paaiškinimas tiems, kas bijo musulmonų“ (Citta nuova, 2015). Tai bandymas papasakoti apie islamą, pasitelkiant daugiau balsų, tiek krikščionių, tiek musulmonų, – dialogo ir bendradarbiavimo dvasia. Atėjo metas suvienyti jėgas prieš fanatizmą, radikalizmą ir neteisingumą. Kaip sakė Baruchas Spinoza, žmonių elgesį reikia ne išjuokti, apgailėti ar smerkti: jį reikia suprasti. Tai nereiškia pateisinti, tačiau pirmiau nei kaltės – ieškoti priežasties.

Yra tūkstančiai motyvų, skatinančių atsižvelgti į musulmonus, tačiau Vakarams sunkiai sekasi suprasti pasaulį, kuris netelpa į jo supratimo ribas. Vakarai nesugeba suprasti islamo, bet ir islamas nesugeba suprasti Vakarų, nors čia jau gyvena milijonai musulmonų.

Koks likimas ištiko 2011-ųjų „Arabijos pavasarį“? Egipto generolas al-Sisi griežtai nubaudė keletą labiausiai išryškėjusių Tahririo aikštės pasipriešinimo organizatorių. Panašu, kad vien Tunise demokratija skinasi kelią. Lengvas pradžios entuziazmas greitai išgaravo, deja, ir dėl trumparegiško Vakarų požiūrio, neva gana nesunkiai pavyko išspręsti santykių su Saudo Arabija problemas, tikint, jog ganėtinai gerai sugebėjome eksportuoti demokratiją. Prie nesėkmės prisidėjo ir vietos valdžios žmonių nepasiruošimas, arabų visuomenės susiskaldymas tarp tų, kurie siekia naujovių, ir tų, kuriems rūpi vien tradicija. Prisidėjo ir atotrūkis tarp kartų.

Net ir Europa, taikioji ir sutaikinta Europa, parėmė karą, motyvuodama jį siekiu nuversti maniakišką ir žiaurų diktatorių Gaddafi, negalvojant apie tolesnę strategiją.

Dabartinio konflikto priežasčių arba atsakomybės neturėtume ieškoti vien Vakaruose: musulmonų pasaulio viduje taip pat daugybė pūliuojančių problemų. Vien gilus skilimas ir priešiškumas tarp šiitų ir sunitų primena totalinį karą.

Daugybė jaunų musulmonų, ypač arabų, gyvenančių musulmoniškos daugumos šalyse, krypsta ISIS, „Al-Qaeda“ ar panašių teroristinių organizacijų link. Vienas iš neabejotinų motyvų yra „arabiškojo pažeminimo problema“, už kurią trokštama atkeršyti. Nederėtų pamiršti ir didžiulio masto neraštingumo dėl visiško švietimo sistemos žlugimo. Mokyklos ir universitetai atiduoti į skrupulų neturinčių imamų ir šeichų rankas. Vidurio rytuose gyvena milijonai jaunų ir suaugusių žmonių, kurie nė karto gyvenime nėra dirbę ir kurie nėra matę nieko kito, vien karą ir pažeminimą. Tai nieko nepateisina, tačiau neįmanoma analizuoti teroristų verbavimo sistemos, nesusimąstant apie šias „klystančiųjų mases“ arabų pasaulyje.

Tahriro aikštė Kaire 2012 m. lapkritį

EPA nuotrauka

Daugybė musulmonų šeimų, atvykusių į Europą, nesugeba atlaikyti kultūrinio šoko ir „sprogsta“, palikdamos aplink save griuvėsius: tikriausiai ne atsitiktinai „Charlie Hebdo“ ir Kopenhagos teroristai yra šių tradicinių musulmoniškų šeimų griuvėsių vaikai. Būdama integrali, musulmoniška šeima paprastai sugeba suvaldyti ir kompensuoti asmeninę, tarpšeimyninę ar išorinę įtampą.

Ateizmas, Dievo išstūmimas iš visuomenės musulmonui yra visiškai nepriimtinas dalykas: jeigu dauguma reaguoja ramiai, ieškodama argumentų, nemažai yra ir tokių, kurie, fanatiškų imamų paraginti, smurtu priešinasi šiam tam tikros europinės kultūros „skilimui“.

Išliekant šioje perspektyvoje, nederėtų nuvertinti ir žmogaus teisių problemos. Istoriškai šios teisės nėra vienodos visose šalyse ir nėra vieno, juos remiančio, filosofinio pagrindo.

Poligamija, šydas, galimybė siekti valdžios... yra daugybė įtampos taškų šioje srityje, nors mėginimas jas apibrėžti ir jų laikytis taip pat atrodo neišvengiamas.

Šiame be galo sudėtingame kontekste, manau, svarbu imtis kelių atsargumo priemonių. Pirmiausia turime įtikinti save, kad mes, europiečiai, gerai nepažįstame musulmonų, jų tradicijų, jų originalių kultūrų. Ir atvirkščiai. Iš to seka, – ir tai yra antras aspektas – kad, vertindami atskirus konfliktus ir karinių neramumų zonas, turime atsižvelgti į egzistuojančius didelius skirtumus.

Žiniasklaidos vaidmuo pristatant menkai pažįstamą visatą yra didžiulis. Deja, ji dažnai ir mielu noru nepadeda – adekvačiam ir protingam – abipusiam vakariečių ir musulmonų pasaulio supratimui. Pasirenkamas skandalų ieškojimas, kraujo troškimas, refleksijai ir dialogui nepalanki politika, dominavimas medijose tam tikrų religinių lyderių, kurie nedaro nieko, kad padėtų teisingai suprasti įvykius ir jų motyvus, pokalbių laidos, užpildytos ksenofobiškų ir fašizmo išsiilgusių asmenų, neonacių ir „Auksinės aušros“ atstovų… Žiniasklaidą turėtume priimti blaiviai, vengdami automatiškai tikėti tuo, ką sako žmogus iš ekrano. Tai yra trečioji atsargumo priemonė.

Galiausiai – ketvirtas pastebėjimas: socialinius tinklus plačiai naudoja arabų pasaulis ir ISIS, paslaptinga politinė-karinė organizacija, kurios filosofija ir teologija yra keletu šimtmečių atsilikusi nuo Vakarų pasaulio ir didžiosios musulmonų pasaulio dalies. Tačiau siekdama savo iškrypėliškų tikslų ji neatsisako labiausiai sofistikuotų technologijų. Šis „naudojimas“ nepagrįstas jokiomis mintimis, vien grynu intuityvumu ir instinktyvumu. Socialiniai tinklai gali perteikti geriausius dalykus, kaip nutiko su Tahririo aikštės jaunimu, ištroškusiu laisvės, tačiau ir pačius blogiausius: internete verbuojami teroristai, randami vadovėliai, kaip pasigaminti ginklus, kuriamos karinių išpuolių strategijos ir technikos, kaip pažaboti priešą...

Todėl ši knyga pristato musulmonų ir krikščionių autorių tekstus, sunitų ir šiitų, arabų ir europiečių, kurie dialogo dvasia mėgina nutapyti realų islamo paveikslą – jo didžius siekius, laimėjimus ir pralaimėjimus bei vis dar atviras darbo aikšteles.

Pagal Citta nuova.it parengė S. Žiugždaitė