Užaugusiam nedarnioje šeimoje, tegul tai leidžia akimirkai nurimti – tu ne vienas šiame kelyje.

Svarstau. Visada svarstau. Žvelgdama į mėlyname danguje pakibusius debesėlius arba į svyrantį nešvarių indų bokštą virtuvėje. Svarstau visada. Kiek daug klausimų. O atsakymai...

Visi aplinkiniai tokie patenkinti, tokie normalūs. Lyg jų veidai sakytų, kad kitoniškumui čia vietos nėra. Atsitrenkiu į laiko tvirtai sumūrytą nepripažinimo sieną, kuri saugo jų baimę. Gal jie taip ginasi nuo to, ko nesugeba suprasti.

Atstūmimas. Nepripažinimas. Tarsi turėčiau jausti kaltę, kad turiu poreikių, kad mano krūtinėje plaka širdis. Kaltė, kad esu gyva, stipriai prisiūta prie manęs. Nepavyksta nuo jos pasislėpti. Kur einu aš, ji visad slenka iš paskos. Rodos, būna akimirkų, kai laisvės iliuzija leidžia giliau įkvėpti, tik staiga išdygsta ji – kaltė. Ir aš vėl susitraukiu kaip vynuoginė sraigė į savo kiautą.

Kažkokia nesąmonė, kad sielojuosi dėl to, ko jau seniai nebėra. Tartum viskas pasiliko ten, praeityje – užrakinta, užpustyta kasdieninių rūpesčių sluoksniais. Tik geliantis skausmas turi savyje tiek galios ir gyvybingumo, kad jo pakaktų tūkstančiams kitų gyvenimų. Kur jį dėti? Tempiu su savimi.

Gerai. Juk užaugau. Esu ale protinga. Galiu pati rinktis, tik neapleidžia pojūtis, kad renkasi mane, kai aš neviltingai stoviu eilėje ir laukiu savo progos pagaliau būti laiminga. Gal rytoj, gal poryt – tik ne šiandien.

Pagauta pykčio, daužydama savo trapią savivertę ir idealistinę pasaulėžiūrą, kartu daužiau ir indus. Visada taip ryšiai brėždavau ribą tarp savęs ir jų. O pasirodo, kad linija atskyrė tik mane nuo laimės.

Proto priremta prie tiesos sienos, garsiai klausiu: „Iš kur turėčiau semtis pasitikėjimo gyvenimu. Iš kur turėčiau imti meilės jam. Juk niekad nemačiau, kaip šie turi atrodyti. Jie tartum mitas, tik ne praktiški dalykai, sutinkami kasdien.“ Bet niekas neatsako.

Aš pavydžiu tiems normaliems, kaip norėčiau jų akimis pažvelti į savo gyvenimą. Įvertinti. Kažin ką išvysčiau? Pasiekimus, įformintus diplomais, auksiniu žiedu ant bevardžio piršto. O slegiantį skausmą ar išvysčiau besikaupiantį akių kampučiuose kaskart, kai sulaukiu atsakymo: „Ne“? Net tada, kai stovit eilėje prie kasos kas nors nesąžiningai užlenda arba kai dėl kažko supypina gretimai važiuojantis vairuotojas ir net tada, kai tenka pasikalbėti su agresyviai nusiteikusiu žmogumi. Ar tada matyčiau savo skausmą?

Beveik nieko neturiu. Tik viltis manęs nepalieka. Nors nematau jos, jaučiu, kad viltis šalia, net tada, kai paskendusi melancholijoje nebeieškau, už ko galėčiau griebtis. Tikiu, kad jai reikia laiko, kad viltis stiprės jam bėgant. Belieka pasikliauti viltimi, gyvenimu, kuris man duotas, ir po truputėlį artėti prie tolumoje žybsinčio blaivaus gyvenimo džiaugsmo.