„Donatai, visada klausyk Godos, vietinės Jodos“, – palinkėjime ant savo knygos „Ilgintis Kisindžerio“ man užrašė Etgaras Keretas. Veikiausiai iš tiesų taip ir būčiau pražiūrėjęs šią nuostabią trumpų apsakymų knygą, jei ne išmintingas kolegės patarimas. Būtent nuo jos ir prasidėjo mano pažintis su šiuo iš Izraelio kilusiu rašytoju, kurio kūriniuose realybė pinasi su fantazija, kurio pasaulyje nustoja galioti fizikiniai dėsniai, sutrūkinėja mums įprasta laiko tėkmė. Vis dėlto tas fantastinis pasaulis yra ne pabėgimas nuo to, kas yra čia ir dabar, o veikiau priešingai – netikėtu aspektu leidžia pažvelgti į mūsų trapią būtį, stoti akistaton su patirtomis traumomis, skausmingais prisiminimais, atmintimi, tapatybės paieškomis.

„Nerašau savo istorijų iš tuščio oro. Tai nėra kažkas, kas gimė iš nieko, o veikiau egzistuojančių emocijų ir patirčių transformacija, perkelta į pasakojimo formą“, – duodamas interviu žurnalui „The Paris Review“ teigė E. Keretas. „Visada savo galvoje nešiojuosi istoriją, kuri turėtų būti užrašyta – bent jau aš pats taip manau. Tačiau dažniausiai nerandu tam laiko. Veikia tam tikras natūralios atrankos procesas, kai galiausiai užrašomos būna tos istorijos, kurios sugeba galvoje likti ilgam laikui ir vis be perstojo neduoda man ramybės – manau, kad tai yra sąžininga sistema. Neturiu jokio konkretaus nustatyto laiko rašyti. Darau tai tada, kada tik galiu“, – priduria E. Keretas.

Teigiama, kad jo knygos Izraelyje yra labiausiai iš knygynų vagiami leidiniai. Pats autorius juokauja netgi gavęs vieną laišką, kuriame jo buvo prašoma daugiau niekada nebeleisti knygų vasarą, nes juk žymiai lengviau jas pavogti tada, kai dėvi paltą.

Savo esė, rašytame žurnalui „The New Yorker“, Etgaras pripažįsta esąs technofobas. Jis teigia tik pernai pagaliau įveikęs du dešimtmečius trukusį emocinį barjerą ir išmokęs įsirašyti televizijos laidas į vaizdajuosčių grotuvą – kas gi iš mūsų apskritai šiandien dar tokiu naudojamės? „Spėju, kad maždaug šio amžiaus viduryje, kai teleportacija padarys aviacijos verslą atgyvena, o nežabotas dirbtinio intelekto vystymas sukels pavojų pačiai žmonijos egzistencijai, aš pagaliau išmoksiu iš interneto parsisiųsti filmų“, – ironizuoja E. Keretas.

Jis pripažįsta, kad dešimtajame dešimtmetyje, kai visi jau naudojosi „Windows“ operacine sistema ir kompaktinių diskų leistuvais, jis vis dar naudojasi DOS sistema ir liaudyje vadinamais „flopikais“. Kaip leidėjai bandė jį įtikinti pagaliau pradėti naudotis „Microsoft Word“ teksto redaktoriumi, Etgaras liko ištikimas hebrajiškai programai „Einstein“. Pastaruoju metu rašytojas teigia mėginęs atsispirti ir sparčiai plintančiai socialinių tinklų madai, kuriai pasidavė tik priverstas savo leidėjo.

„Mano pasipriešinimas technologinėms inovacijoms turi tvirtą pagrindą biologijoje. Gyvūnas, kuris yra įpratęs gerti iš konkretaus vandens šaltinio, neskuba jo iškeisti į kitą, nors pastarasis gali būti ir didesnis, ir teikti daugiau pavėsio. Gyvūnas žino, kad pažįstamas senas šaltinis patenkina jo poreikius, o naujojo dugne gali glūdėti įvairiausių pavojų. Ką reiškia mažytis pavėsis ir šiek tiek didesnis kiekis vandens, palyginti su pavojumi būti sudorotam Lochneso monstro antros eilės pusbrolio?“ – klausia E. Keretas. Anot jo, nors technologinių inovacijų kasdieni vis daugėja, tačiau pats šiandienis žmogus mažai kuo skiriasi nuo savo pirmykščio protėvio.

„Kalbant atvirai, jaučiuosi puikiai atsilikdamas nuo laiko. Nors technologijos šalia manęs vystosi vis sparčiau, tačiau aš pats ir toliau žengiu savo ritmu. Atsilikimas man dažnai kainuoja, tačiau giliai širdyje jaučiu, kad mano instinktai yra geri, nes man visada prireiks daugiau laiko priprasti prie konkrečios inovacijos, nei kad truks pats tos inovacijos gyvavimas, kol ją galiausiai išstums kokia nors kita naujovė“, – konstatuoja rašytojas.

Pats E. Keretas Izraelyje yra nevienareikšmiškai vertinamas autorius. Kaip pabrėžė jį kalbinusi žurnalistė Rebecca Sacks, rašytojas savo trumpuose apsakymuose nevengė liesti temų, kurios dažnai būdavo laikomos tabu – tarkime, Holokausto. Tačiau dabar jo kūriniai jau yra įtraukti į Izraelio mokyklų kursą. „Manau, kad esu prieštaringai vertinamas kai kurių žmonių Izraelyje ir priimamas kitų. Tačiau tas pat gali būti pasakyta ir apie evoliucijos teoriją. Be to, egzistuoja stiprus ryšys tarp netikėjimo evoliucijos teorija ir manymo, kad esu prieštaringas. Man tai yra patogesnė pozicija, nei kad būtų priešingai“, – teigia E. Keretas.

Jo kūriniuose dažnai galima rasti atsikartojantį vaizdą, kai personažas palieka kapines ir prie vartų nusiėmęs nuo galvos dėžutėje palieka vienkartinę kipą. E. Keretas teigia, kad šis vaizdinys yra bandymas kalbėti apie tapatybinius dalykus. „Man kipa yra žydiškos tapatybės simbolis. Kartoninė kipa simbolizuoja tapatybę, kuri ne visiškai priklauso tau – tu ją paimi, kai žengi į kapines, ir grąžini prieš jas palikdamas. Pagaminta iš kartono, ji savo prigimtimi taip pat yra laikina ir greitai sunykstanti. Kartoninė kipa man reiškia komplikuotą mano paties kaip agnostiko santykį su manąja žydiška tapatybe. Sąvoka „sekuliarus žydas“ dažnai yra vartojama labai užtikrintai, tarsi tai būtų duotybė, tačiau už jos slypi daug dviprasmiškumo ir komplikuotumo“, – pašnekesyje su „The Paris Review“ žurnaliste atvirauja E. Keretas.

Savo kūrinius jis rašo hebrajų kalba ir nė nemėgina slėpti, kad į kitą kalbą išversti jo kūriniai praranda dalį savo žavesio ir unikalumo. „Hebrajiškas slengas, kurį vartoju, atstovauja unikaliai kalbai, kuri du tūkstančius metų egzistavo išskirtinai kaip rašto kalba tik tam, kad tam tikru istoriniu momentu būtų „įšaldyta“. Tai sukūrė sakytinę kalbą, kuri išsaugojo savo biblines šaknis, tačiau taip pat iš būtinybės buvo labai atvira ir išgalvotiems bei importuotiems žodžiams – juk per du tūkstančius metų atsirado poreikis žodžiams, kurie šioje kalboje paprasčiausiai neegzistavo. Įtampa tarp tradicinės kalbos ir labai chaotiškos, anarchistinės kalbos sukuria tokią sakytinę kalbą, kuri tiesiog trykšta išskirtine energija ir leidžia keisti registrus sakinio viduryje. Visi šie lingvistiniai aspektai pradingsta verčiant. Aš esu itin laimingas, kad galiu dirbti kartu su veikiausiai geriausiais vertėjais, ir mes dažnai kartu tiesiog verkiame ir keičiamės paguodos apkabinimais“, – teigia E. Keretas.

Šie jo žodžiai man primena režisieriaus Jimo Jarmuscho mintis, išsakytas apie poeziją. „Aš vertinu poetus labiau nei kitus menininkus. Jūs negalite išversti jų darbų, nes jie yra visiškai susiję su jų kultūra ir kalba. Poezija yra labai abstraktus dalykas, labai tribalistinis, nes tik paties poeto gentis gali mėgautis jo kalbos muzika… Kalbos problemos daro šią planetą tokią gražią ir keistą. Mes visi gyvename toje pačioje planetoje, tačiau negalime kalbėtis vieni su kitais… Kalbos problemos man yra pats liūdniausias ir gražiausias dalykas. Mes galvojame apie dalykus skirtingais būdais, nes mūsų kalbos struktūros yra skirtingos, todėl viskas tampa labai įdomu“, – viename savo interviu teigė J. Jarmuschas. Tokiu būdu vertimas, viena vertus, tampa neišvengiamu ir skausmingu praradimo procesu, tačiau, kita vertus, vertėjas tampa kūrėju, paverčiančiu kūrinį, su kuriuo jis dirba, kažkuo kitu, nei jis buvo iki tol. Taip, E. Keretas nerašo poezijos, tad galbūt šios citatos ir negalima jam pritaikyti be jokių išlygų, tačiau jis pats būtent ir atskleidžia, kad jo kūrinių vertimas vis dėlto jau yra kitaip skambanti muzika, nors ir siekianti perduoti tą pačią žinią.

Dalis E. Kereto knygų yra išverstos ir į arabų kalbą. Pats autorius teigia, kad tai yra svarbus žingsnis siekiant dialogo, kuris nebūtų paremtas tik pragmatiniais sumetimais. „Kai mano knyga atsidūrė lentynose, leidėjas man pasakė, kad ji perkama gana gausiai. Tačiau jis nebuvo tikras, ar šias knygas perka smalsūs skaitytojai, ar „Hamas“ žmonės, kurie vėliau jas sudegina“, – pasakoja Etgaras.

Paklaustas, kas nutiks su tomis istorijomis, kurių jis vis dėlto neužrašys, ir ar jos galiausiai prisibels į kito rašytojo duris, E. Keretas atsako: „Nemanau, kad jos ras kitą žmogų, kuris jas užrašytų, nes tos istorijos gimsta iš labai specifinių susimovimų. Žinau tai, kad istorijos, kurių neužrašau, vėliau turi tendenciją vėl išnirti kitokiame ir dažnai labai nustebinančiame kontekste.“

Visa tai veikiausiai reiškia, kad ir toliau galiu su nekantrumu laukti ne tik naujų E. Kereto knygų, tačiau ir rašinių, kuriuos tarsi brangakmenius išsirankioju toje sraunioje interneto srovėje. O kol kas metas knygai „Autobuso vairuotojas, kuris norėjo būti Dievas“, kuri taip kantriai laukė savo eilės greta visų kitų į vorą išsirikiavusių knygų.

Straipsniui panaudota medžiaga iš „The New Yorker“ ir „The Paris Review“