Gegužės 7 d. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje įvykęs antrasis diasporos tyrėjų seminaras tęsia LNB Lituanikos skyriaus pastangas suburti lietuviškos diasporos temomis besidominčių akademikų bendruomenę, kuriai priklausytų ir aktualia informacija tarpusavyje dalintųsi istorikai, sociologai, kultūrologai, literatūrologai,  taip pat tarpdisciplininius ir kitus diasporos lauką apimančius tyrimus vykdantys mokslininkai.

Pirmoje seminaro dalyje į lietuvišką diasporą pažvelgta iš trijų skirtingų perspektyvų. Išeivijos menininko Jono Meko kūrybą tyrinėjantis dr. Ramūnas Čičelis (Vytauto Didžiojo universitetas) savo pranešime „Filotopinė žiūra diasporos tyrimuose: galimybės ir ribos“ rėmėsi filosofo Arvydo Šliogerio veikaluose išplėtota filotopijos idėja. Pastebėjęs, jog J. Mekas myli vietą: tiek gimtąsias Semeniškes, tiek Niujorko rajoną, kuriame gyvena, jis taip pat konstatavo, jog Amerikos lietuvis nutolo nuo lietuvių bendruomenės, nors išlaikė ryšį su keliais lietuviais draugais. Mažai kontaktų su kitais JAV išeiviais turėjo ir literatūros kritikė Birutė Ciplijauskaitė, kurios darbus tyrinėja Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė Akvilė Šimėnienė. Ji apie B. Ciplijauskaitę, vieną iš svarbiausių ispanų literatūros kritikos figūrų, itin daug nuveikusią XX a. poezijos ir moterų literatūros tyrinėjimuose, pirmą kartą išgirdo bakalauro studijų metais, pagal mainų programą išvykusi į Ispaniją. Savo darbe A. Šimėnienė įžvelgia tris B. Ciplijauskaitės kritikos paradigmas: idealistinės stilistikos (analizuojamas estetikos ir žmogiškosios patirties santykis grožinio teksto formoje), fenomenologinę ir feminizmo, nors kritikė nėra klasikinė feminizmo autorė ir savęs prie šios krypties tyrėjų nepriskiria. Vilniaus dailės akademijos doktorantė J. Bernotaitytė aptarė savo disertacijos „Lietuvių dailės reprezentacija JAV XX a. 6–9 dešimtmečiuose: organizacinis aspektas“ rengimą. Pranešimo pradžioje dailės istorikė, prisiminusi išeivijos spaudoje rastą frazę, jog „Pešasi kaip lietuvis dailininkas“, pajuokavo, kad būtent tai ji ir tyrinėja. Trumpai pristačiusi savo disertacijos tyrinėjimų lauką, J. Bernotaitytė priėjo prie išvados, jog nors JAV veikė net penkios lietuvių dailininkų organizacijos, dėl nuolatinių tarpusavio nesutarimų nė viena jų nesugebėjo užimti lyderės pozicijos. O tai, pasak istorikės, trukdė tiek individualiai lietuvių menininkų raidai, tiek rengiant bendras, Lietuvos meną ir pavienių menininkų darbus pristatančias reprezentatyvias parodas. 

 „Tinklai, tinklai, tinklai. Pažintys, pažintys, pažintys“, – tokiais žodžiais savo pasisakymą diasporos tyrimų tarptautiškumui skirtame pusvalandyje pradėjo Vilniaus universiteto istorikas Tomas Balkelis, su kurio pavarde Lituanikos skyriaus darbuotojai susiduria gana dažnai, mat ne vienas šio mokslininko  darbas yra išleistas užsienyje (pvz., jo knygą „The Making of Modern Lithuania“ („Moderniosios Lietuvos kūrimas“) 2009 metais išleido prestižinė akademinė „Routledge“ leidykla). Pasak T. Balkelio, surasti kelią į tarptautinių tyrimų lauką, paskelbti savo darbus užsienio žurnaluose gali kiekvienas, tik reikia išdrįsti peržengti tą barjerą ir išmokti rašyti tarptautinei auditorijai, juk, pastebėjo jis, lietuviškai diasporai aktualius klausimus sprendžia ir kitų tautų diasporos. T. Balkelis taip pat atkreipė dėmesį į faktą, kad anglosaksiškoje akademinėje tradicijoje akademinis rašymas vis labiau linksta prie populiaraus stiliaus: knygos skiriamos išsilavinusiems skaitytojams, kurie nebūtinai yra vienos ar kitos srities specialistai. Nereikia pamiršti ir to, kad šiandieninė akademinė leidyba yra pagrįsta verslo santykiais: brangiai kainuojančias akademines knygas (minėtoji T. Balkelio knyga kainuoja apie 90 svarų) perka didžiosios šalių nacionalinės ar universitetų bibliotekos (pvz., Britų biblioteka, Kongreso biblioteka JAV, Stanfordo, Yale ir kt.).

Trečioje seminaro dalyje doc. dr. Dalia Kuizinienė (VDU) ir doc. dr. Žydronė Kolevinskienė (Lietuvos edukologijos universitetas) aptarė lietuviškos diasporos tyrimų dabartį ir ateitį. D. Kuizinienė priminė, kad išeivijos tema pradėta tyrinėti prieš 25 metus, kai Lietuvą ėmė pasiekti lietuviškos diasporos archyvai, pradėtos perleisti išeivių knygos. Kaunas netruko užimti pirmaujantį vaidmenį lietuviškos diasporos tyrimuose. Viena iš to priežasčių buvo ta, jog pirmieji atkurto VDU rektoriai buvo išeiviai – JAV lietuviai prof. Algirdas Avižienis ir prof. Bronius Vaškelis. Šiame universitete įkurtas ir Lietuvių išeivijos institutas. Anot D. Kuizinienės, nors šiandien turime užtektinai tiek visuminių istorinių darbų, tiek darbų, kuriuose taikoma aspektinė analizė, yra nemažai ir neištirtų nišų, pvz., memuaristinės knygos, kuriose išeiviai aprašo savo keliones į Lietuvą. Ž. Kolevinskienė pritarė, kad nuveikta tikrai labai daug: leidžiamas lietuvių migracijos ir diasporos studijoms skirtas „Oikos“ žurnalas, didelė dalis užsienio lietuvių spaudos suskaitmeninta ir įdėta svetainėje epaveldas.lt, kiekvienais metais ginamos disertacijos, magistro ir bakalauro darbai išeivijos literatūros, kultūros temomis. Docentės nuomone, svarbu pradėti tyrinėti literatūros kūriniuose fiksuojamą lūžį, kai iš vienos kalbos pereinama į kitą, jos nuomone, savo eilės laukia ir tekstai, rašomi ne lietuvių kalba (pvz., Linos Ramonos Vitkauskas, Daivos Markelis, Gint Aro ir kitų autorių kūriniai).

Diasporos tyrėjų seminarą pratęsė dr. Lauros Laurušaitės monografijos „Tarp nostalgijos ir mimikrijos: lietuvių ir latvių pokario išeivijos romanai“ pristatymas, kuriame knygą aptarė autorė bei literatūrologai – dr. Manfredas Žvirgždas ir seminare dalyvavę R. Čičelis ir D. Kuizinienė. Analizuodama išeivijoje parašytus romanus, L. Laurušaitė taiko postkolonializmo teoriją, kuri Rytų Europoje iki šiol vertinama gana skeptiškai. Anot knygos autorės, prie postkolonializmo teorijos, kaip tinkamo įrankio romanams atrakinti, ją atvedė faktas, kad Vakaruose lietuviai ir latviai buvo laikomi antrarūšiais juodadarbiais. Ji priminė anksčiau seminare išsakytą T. Balkelio mintį, jog perspektyvu atrasti raktą, kuris pasirinktą temą atvertų tarptautinei auditorijai. Pasirinktas analizės būdas leido L. Laurušaitei prieiti prie išvados, jog, žvelgiant per postkolonializmo prizmę, lietuvių ir latvių romanus galima lyginti su chrestomatiniais postkolonializmo kūriniais, kaip antai, Salmano Rushdie romanais. Pasak D. Kuizinienės, postkolonializmo metodika monografijoje naudojama itin sėkmingai. „Atrodytų: ką netikėto galima pasakyti apie Birutę Pūkelevičiūtę arba Marių Katiliškį?“, – klausė D. Kuizinienė. Anot jos, L. Laurušaitė įterpia analizę į kitokius – naujus – kontekstus: hibridinės tapatybės, kūno kolonizavimo ir kt. M. Žvirgždo nuomone, monografijos autorė užčiuopė baltiškąją jungtį. Pasak jo, latvių literatūra Lietuvoje menkai tyrinėjama ir verčiama, svarbūs vardai neįvedami į pasaulinės literatūros kontekstą, kuriame vyrauja anglai, prancūzai, kai kurių mažesnių tautų rašytojai. R. Čičelis atkreipė dėmesį į L. Laurušaitės išskirtą triksterio figūrą, kuri balansuoja tarp priešybių, į viską žvelgia iš šalies. Anot jo, lietuvių išeivijos literatūroje, skirtingai nuo latviškosios, distancija, kurią sukuria triksteris, nebuvo pakankama, kad atsirastų ši įdomi figūra. „Galbūt tam reikia stipresnio racionaliojo prado?“, – klausė mokslininkas.

Renginys parodė, kad skirtingo pobūdžio tyrimus, kuriuos vienija diasporos tematika, vykdantys mokslininkai gali vieni kitiems pagelbėti, suteikdami naudingos informacijos ir praplėsdami bendrąsias žinias apie lietuvišką diasporą. Lituanikos skyriaus, kuriame dirba daugelį metų diasporos spauda besidomintys specialistai, erdvė tokiems pokalbiams yra ideali: seminare ne kartą nuskambėjo mintis, kad dažnai nueinamas ilgas kelias, sugaištama daug laiko, kai ieškoma medžiaga yra lengvai prieinama. – Tereikia žinoti, kur ir kaip jos ieškoti. 

Valdonė Budreckaitė