Nacionalinės 9–12 klasių mokinių tiriamųjų ir kūrybinių darbų konferencijos „Aš ir kalba“ dalyviai. Rengėjų archyvo nuotrauka

Taip jau atsitinka, kad gyvenime tenka kiek pasklaidyti žodynus. Naudingas daiktas ir reikalingas. Didelis, storas – kaipgi kitaip: nuo Dictionarium trium lingvarum iki lkz.lt – žiūrėk, ir susikaupė tų žodžių... Ir visi jie gražūs (negražių žodžių nebūna): skambūs, melodingi, turinys kirčiuotus ir nekirčiuotus, ilguosius ir trumpuosius skiemenis, morfologines apibrėžtis, sintaksines funkcijas ir taip toliau. Bet gegužės mėnesį gražiausias žodis vėl. Tai paslaptingas žodis: vėl, švieski man vėl – skamba ir kaip temperamentingo šlagerio frazė, ir kaip kažkoks magiškas užkeikimas, atskiriantis šviesą nuo tiesos, naktį nuo dienos. Tai pradžios žodis – juk saulelė vėl atkopdama ir budindama svietą ne tik pavasario, bet ir literatūrinio lietuviško žodžio pradžią paskelbė. Tai laiko žodis – veiksmas vyksta dar kartą, iš naujo (DLKŽ). Tai trumpas ir universalus žodis, kuris net ir slapyvardžiu gali tapti...

Dar kartą, iš naujo 2015 m. gegužės 8 d. rinkosi Lietuvos mokiniai į Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakultetą. Dar kartą, iš naujo juos kvietė svetingi ir draugiški, kolegiški ir geranoriški Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros ir viso Lituanistikos fakulteto žmonės. Dar kartą (jau ketvirtąjį[1]), iš naujo nuskambėjo jau girdėti žodžiai: sveiki atvykę į Nacionalinę 9–12 klasių mokinių tiriamųjų ir kūrybinių darbų konferenciją „Aš ir kalba“. Į kvietimą atsiliepė mokiniai iš įvairių Vilniaus, Klaipėdos, Kėdainių, Ukmergės, Lazdijų, Kauno mokyklų, kuriose lietuvių kalbos mokosi ir kaip gimtosios, ir kaip valstybinės, – tai žadėjo būsiant pranešimus itin įvairiapusiškus. Konferencijos organizatorių atstovai – LEU Lituanistikos fakulteto Kalbotyros ir komunikacijos katedros dėstytojai ir studentai, Vilniaus privačios „Saulės“ bei Simono Daukanto gimnazijų mokytojai lituanistai – dalyvius pasitiko plačiai šypsodamiesi: juk ne tik konferencija vėl įvyks ir vėl skambės puikūs (ankstesnių metų praktika neleido tuo abejoti) pranešimai, bet ir kai kurie žmonės vėl atvyko – kaip ir pernai, kaip ir užpernai. Kaip ir kasmet. Kas, kad mokiniai dažniausiai kiti – trauka kalbai, trauka susitikti su bendraminčiais dar kartą išlieka tokia pati.

Kaip ir kasmet, konferencijos dalyvių, klausytojų, akademinės bendruomenės narių lūkesčiai buvo išpildyti su kaupu. Konferencijos pradžioje gėrėjęsi dviem jaunatviškomis dainomis, atliekamomis gimnazistų, visa auditorija pasinėrė į kalbos pasaulį – tirštą, turtingą, įvairų, provokuojantį, galbūt pavojingą, nes kai kurie pranešėjai, dalyvaujantys konferencijoje nebe pirmą kartą, matyt, niekaip iš tų kalbos platybių sugrįžti į „normalų“ gyvenimą negali...

Dviejuose konferencijos posėdžiuose, kuriuos itin profesionaliai moderavo studentų ir mokinių poros, pranešėjai drauge su nemenka auditorija – dėstytojais, studentais, mokytojais, mokiniais – svarstė įvairiausius kalbinius reiškinius, gilinosi ne į vieną kalbotyros šaką. Taip jau atsitikdavo, kad kone kasmet konferencijos dalyviai nesitarę ir lyg netyčia pasiūlydavo konferencijos temą: vienais metais didelis dėmesys tekdavo kalbos politikai, kitais metais auditorija mėgaudavosi tarminiu žodžiu, išskriejančiu iš jauno žmogaus, besididžiuojančio savo tarme, lūpų. Šiais metais ant bangos pakilo onomastika. Jaunieji kalbos tyrėjai domėjosi savo ir draugų vardais, pavardėmis, jų kilme ir reikšme, aiškino asmenvardžių paskirtį, mėgino nusakyti, kokios kilmės vardai dominuoja. Kiti, matyt, tikri savo gimtųjų miestų patriotai, tyrė vietovardžius, vandenvardžius, džiaugėsi naujais atradimais ir skatino pažinti gimtąjį kraštą. Taip pat pasirodė besą ir vertėjų, ir šiuolaikinio – elektroninio – diskurso tyrėjų, ir mokinių, neblogai įvaldžiusių statistinės analizės metodus – kaip grožinių tekstų tyrimo priemonę. Mokiniai demonstravo brandą ir sąmoningumą vertindami viešąsias diskusijas žiniasklaidoje bei ištyrę paauglių kalbos ypatumus siuntė optimistinę žinią: jeigu kalbos vartotojas, jaunas žmogus, sąmoningai laužo bendrinės kalbos normas, nes tapatinasi su viena ar kita neformaliąja grupe, vadinasi, jis tikrai tas normas išmano, nes kitaip jų laužyti tiesiog nebūtų įmanoma. Iš tiesų džiugu, jog jauni, šiuolaikiniai žmonės, neretai kalbantys keliomis užsienio kalbomis, turi išsiugdę neblogą gimtosios kalbos jausmą, kuris leidžia tarsi perjungti stilistinį kalbos registrą reaguojant į kalbėjimo situaciją, tikslą, adresatą. Visgi kalba, kaip ir žmogus, yra įvairi ir visokia.

Konferencijos valandos prabėgo žaibu. Nei auditorija pavargo, nei jiems įgriso, nei norėjosi išeiti – visi buvo aktyvūs klausytojai, įdėmiai gilinęsi į pateikiamą turinį, mezgę prasmingą ir būtiną dialogą su pranešėjais, labiau patyrusiais kalbos tyrėjais – fakulteto dėstytojais ir mokslininkais. Ne mažiau patenkinti buvo ir panešėjai, iš organizatorių rankų ėmę dosnių rėmėjų – Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto, Lietuvių kalbos instituto, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, „Gimtojo žodžio“ leidyklos, Vilniaus „Saulės“ privačios gimnazijos – gausias dovanas.

Nedaug kas beliko pridurti. Nebent tik tai, jog nemaža buvo galima suprasti konferencijos metu apie kalbą ir žmogų. Džiugiausia, jog vėl patvirtintas gyvybinis žmogaus ir kalbos ryšys – žmogus negali be kalbos, o kalba be žmogaus nefunkcionuotų. Žmogui besikeičiant keičiasi ir kalba. Kalba prisitaiko prie žmogaus, žmogus perpranta kalbos sistemą tiek, jog gali drąsiai ją laužyti ir eksperimentuoti. Ir dar. Teisus buvo populiarus rašytojas teigęs, kad žodyną žmonės atsiverčia ne tada, kai nežino kokio žodžio. Žodynas ne tik žodžių buveinė, bet ir išminties, paslapties ir prasmės knyga – taip aiškino rašytojas – tėvas savo vaikui, būsimam rašytojui. Tiesa ta, jog tas trumpas žodelis vėl, apie kurį DLKŽ pateikia vos kelis žodžius, o morfologinis analizatorius tik šykščias santrumpas, atveria žmogiškosios būties esmę ir vertę: vėl susitikti, vėl (pa)būti su kolegomis, bendraminčiais, draugais. Vėl sugrįžti ir pasikalbėti. Ir žinoti, jog labai greitai, apsisukus metų ratui, susitiksi vėl. Kad dar kartą (ir ne vieną!), iš naujo būtis bus įprasminta nuolat, cikliškai grįžtant prie kalbos, apmąstant buvimą kalboje, kaip žmogaus dvasios namuose, randant vis naujas tyrimo kryptis, vis naujus intriguojančius aspektus. Ir dar kartą, iš naujo konstatuoti: esu kalboje. Esu su kalba. Esu AŠ ir Kalba.

Audrius Gabnys, Vilniaus Simono Daukanto gimnazija


[1] https://www.youtube.com/watch?v=YoKs4ZC7WQc

https://www.youtube.com/watch?v=56Xp9Dm8V2Q