Aktorius ir įvairių labdaros projektų dalyvis Davidas Walliamsas – vienas populiariausių vaikiškų knygų autorių Jungtinėje Karalystėje, o dabar ir Lietuvoje („Tyto alba“ išleido jo knygas „Močiutė plėšikė“, „Berniukas milijardierius“, „Žiurkainis“, netrukus pasirodys ir baisiai juokinga „Demonė dantistė“). Interviu bbc.co.uk Davidas Walliamsas pasakoja apie savo skaitymo įpročius, atskleidžia, kokiu personažu norėtų būti ir kokį galėtų įsimylėti.  

Esate ir talentų šou „Britainʼs Got Talent“ teisėjas. Girdėti gandų, kad darbas šiame projekte įkvėpė sukurti vieną knygos „Žiurkainis“ personažą. Gal galėtumėt papasakoti apie tai plačiau?

„Žiurkainis“ – tai pasakojimas apie mažą mergaitę, kuri susidraugauja su žiurke. Knygoje veikia tikras piktadarys – jis nori iš žiurkės pagaminti mėsainį. Būtent jo personažą inspiravo vienas toks veikėjas iš talentų šou – turiu galvoje tikrai ne Amandą Holden ar Aleshą Dixon...

Užuomina aiški. Ar ateity bus ir daugiau herojų, panašių į Simoną Cowellą?

Į Simoną? Mielai sukurčiau, bet sunku pranokti tikrovę. Jis vienintelis ir nepakartojamas...

Knygoje „Žiurkainis“, be abejonės, rašoma apie žiurkainius, bet paskutiniuose jos puslapiuose skaitytojams patiekiate dar bjauresnį patiekalą... Kokį šlykščiausią patiekalą pats esate valgęs?

Ko gero, tai buvo medūza. Kartą kinų restorane meniu aptikau patiekalą iš medūzos ir, nenorėdamas pasirodyti bailus, jį užsisakiau. Jums turbūt įdomu, koks buvo jo skonis? Pasemkite saują jūros vandens ir pabandykite nuryti... Garbės žodis, daugiau niekada nevalgysiu medūzų. Nemanau, kad yra daug žmonių, kurie jas galėtų valgyti. Bet kas žino, ką netyčia esu prarijęs plaukdamas per Lamanšo sąsiaurį...

Pakalbėkime apie malonesnius dalykus: savo knygoje rašote ir apie ledus – įvairiausių skonių ir turbūt labai gardžius (na, gal išskyrus sraigių ir brokolių skonio). Kokie jūsų mėgstamiausi ledai?

Labiausiai man patinka vaisiniai ledai – vaikystėje juos dažnai valgydavau senelio namuose. Dažnai tam tikrą skonį ar kvapą mes siejame su konkrečiu žmogumi, o man vaisiniai ledai asocijuojasi su laimingos vaikystės prisiminimais. Dievinu biskvitinį pyragą su bananais, perteptą karamele ir plakta grietinėle, – jei kas yra išradęs tokio skonio ledus, mielai jų paragaučiau. Tiesą sakant, man tiktų bet kas – kad tik būtų su karamele arba šokoladu ir pyrago skonio! Tačiau gali būti, kad nepakilsiu nuo stalo – sėdėsiu ir visą dieną maumosiu gardėsius. Beje, spurgų skonio ledų taip pat neatsisakyčiau...

„Žiurkainis“ prasideda liūdna gaida – sužinome, kad nugaišo knygos herojės žiurkėnas Ugniukas. Ar vaikystėje auginote kokį gyvūnėlį? Galbūt ir Jums teko anksti susidurti su augintinio netektimi?

Vaikystėje turėjau katę vardu Smoukė, bet ji nugaišo nuo senatvės. Taip pat mudu su seserimi turėjome po žiurkėną – maniškis, Briusas, pavadintas Bruceʼo Lee garbei, mirė nuo senatvės.

Zojai labai nesiseka mokykloje – ją erzina bjaurūs vaikai ir dar bjauresni mokytojai. Galiausiai ji nušalinama nuo pamokų – beje, visiškai nepelnytai. Kaip jums sekėsi mokykloje?

Visai neblogai. Visada būna mokytojų, kurie tau patinka ir kurių tu nemėgsti. Pavyzdžiui, darbų mokytojas man mokėdavo už tai, kad per jo pamokas nešnekėčiau. Turėjome dvi pamokas iš eilės – jeigu ištverdavau nekalbėjęs pusantros valandos, gaudavau 50 pensų. Žinoma, kartais aš užsimiršdavau ir imdavau pliurpti su draugais – tada tekdavo grąžinti pinigus mokytojui. Pasirodo, aš jį taip erzinau, kad jis rado vienintelį sprendimą... Man pasisekė, kad lankiau geras mokyklas ir man buvo leista pasireikšti. Labai svarbu, kad mokytojai padėtų vaikui išsiaiškinti, kam jis gabus, ir laiku nukreiptų jį teisinga linkme.

Kai mokiausi pradinėje mokykloje, valgykloje dirbo virėja, vardu ponia Pierce. Visi vaikai jos bijojo. Vos jai pasirodydavo, kad vaikas nepatenkintas maistu, ji imdavo šaukti grūmodama didžiuliu metaliniu šaukštu: „Jei ir toliau raukysies, išsukiosiu tau pirštus.“ Atsimenu, vieną dieną pietums buvo troškinti persikai, – aš jų labai nemėgau, bet taip bijojau išspjauti ar palikti lėkštėje, kad laikiau tą košę burnoje kaip koks žiurkėnas, kol parėjau namo...

Knygoje „Žiurkainis“ pateikiate nemėgstamiausių dalykų sąrašą. Ar Piersas Morganas žino, kad jis ten užima tik šiek tiek aukštesnę poziciją nei žiurkės (bet žemesnę nei bezdalai)?

Kol kas dar nežino, bet esu tikras, kad netrukus jam apie tai kas nors praneš tviteryje. Man atrodo, kad jis mėgaujasi tuo, kad yra nemėgstamas, ir priims tai kaip garbės ženklą. Mėgstu į savo knygas įraityti juokelių, kuriuos suprastų tik suaugusieji, ir kadangi esu susidūręs su Piersu, buvo nesunku apsispręsti, kam ši garbė atiteks „Žiurkainyje“...

Kokiu literatūriniu personažu labiausiai norėtumėt būti?

Naujoje „Didžiųjų lūkesčių“ ekranizacijoje vaidinau poną Pamblčuką, taigi, rinkčiausi kokį nors Dickenso personažą. Paimkim kad ir mis Havišam – ji išties nuostabus personažas, tik nesu tikras, ar norėčiau ja būti. Bet Artfulas Dodžeris – visai kitas reikalas! Jis – gana mielas niekšelis. Vaikystėje, skaitydamas knygą ar žiūrėdamas filmą, norėjau būti juo, svajojau suvaidinti būtent jį, o ne Oliverį – Oliveris man buvo pernelyg nuobodus. O Artfulas Dodžeris yra savotiškai žavus – jis juk leidžia dienas vogdamas, o ne lankydamas mokyklą!

Kokį literatūrinį personažą galėtumėt įsimylėti?

Larą iš romano „Daktaras Živaga“. Beje, jos garbei pavadinta mano žmona. Sutikite, „Daktaras Živaga“ – viena gražiausių meilės istorijų. Kažkodėl pačios geriausios istorijos pasakoja apie prarastą meilę...

Kokią knygą, jūsų manymu, turėtų perskaityti kiekvienas?

Šiais laikais žmonės pamiršta skaityti poeziją, mat ji atrodo jiems nuobodi. Paimkite Philipo Larkino „Sekminių vestuves“ (Whitsun Weddings) arba „Rinktines poemas“ (Collected Poems) ir tikrai nenusivilsite. Atradau, kad labai naudinga skaityti poeziją prieš miegą – kartais eilėraščiai savo sąsajomis ir plėtote primena sapnus. Jeigu seniai skaitėte poeziją, pradėkite nuo Philipo Larkino. Tai išties puikus poetas, jo įvaizdžiai nėra perdėtai įmantrūs ar gluminantys – jis tiesiog rašo taip, kaip yra. Be to, Larkinas leidžia prisiliesti prie savo sielos taip, kaip šių laikų autoriai jau nebesugeba, ir atskleidžia skaitytojui savo tamsiąją pusę – aš manau, kad tai labai drąsu.

Kur ir kada labiausiai mėgstate skaityti?

Maloniausia skaityti, kai niekas netrukdo, – tada ryju knygas vieną po kitos... Deja, tokią prabangą galiu sau leisti tik per atostogas. Pavyzdžiui, neseniai perskaičiau Iano Kershaw knygą „The End“ apie paskutines hitlerinės Vokietijos dienas – knyga taip mane įtraukė, kad sugraužiau ją vos per kelias dienas. Taip pat perskaičiau Gittos Sereny biografinę knygą „Albert Speer: His Battle with Truth“. Mano galva, tai viena geriausių visų laikų biografijų – patraukliai parašyta, joje gausu detalių.

Kur labiausiai mėgstate rašyti?

Nuskambės banaliai, bet labiausiai mėgstu rašyti savo kabinete. Tiesa, „Berniuką milijardierių“ parašiau filmuodamasis Los Andžele – man taip ilgai tekdavo laukti, kol pakvies į filmavimo aikštelę, kad galėjau ramiai sau rašyti persirengimo kambaryje. Vienu metu buvau taip pasinėręs į knygą, kad kai galiausiai režisieriaus asistentas pasibeldė į mano duris, riktelėjau: „Minutėlę, pabaigsiu skyrių ir išeisiu!“ Trumpiau tariant, visiškai pamiršau, ką ten veikiu... Tai idealus variantas – man moka už tai, kad vaidinčiau filme, bet tuo pačiu aš per pertraukėles galiu rašyti knygas...

Ko jūsų klausia skaitytojai per susitikimus?

Dažniausiai klausimus man užduoda vaikai – beje, tikrai įdomius. Paprastai jiems rūpi, kodėl aš nusprendžiau parašyti taip, o ne kitaip: pavyzdžiui, kodėl personažas knygos pabaigoje miršta? Taip pat vaikai nori žinoti, iš kur „traukiu idėjas“. Aš jiems atsakau, kad visiems gali kilti idėjų. Visi buvome vaikais ir mokame žaisti, o žaisdami prigalvojame įvairiausių veikėjų ir scenarijų. Man knygų rašymas – tai žaidimų tąsa, tik aš žaidžiu mintyse. Tai smagus, bet daug pastangų reikalaujantis užsiėmimas – rašytojas nuolat kažką keičia, daro klaidų, pasuka klystkeliais, kurie niekur neveda, pradeda knygas, kurias palieka taip ir nebaigęs... Knygų rašymas – nelengvas procesas. Pavyzdžiui, aš rašydamas visada klausiu savęs: ko skaitytojas dabar mažiausiai tikisi? Kas dabar mane labiausiai nustebintų? Tai padeda man susikoncentruoti – juk pradėdamas knygą, niekas nenori iš anksto žinoti, kuo ji baigsis. Pabaiga turi būti netikėta...

Ką patartumėte pradedantiems rašytojams?

Svarbiausia – idėjos, o ne rašymo įgūdžiai. Sugalvokite originalią idėją, o paskui galėsite ją tobulinti popieriuje. Taip, rašyba, gramatika, skyryba – svarbu, bet to galima išmokti. Juk skaitytojus patraukia įdomi idėja, o ne gramatiškai taisyklingi sakiniai. Žmonės reaguoja būtent į idėjas. Ir, žinoma, į gerą pavadinimą. Vienas nuostabiausių knygos pavadinimų – „Čarlis ir šokolado fabrikas“. Žiūrėdamas į knygą norom nenorom galvoji: „Man turėtų patikti – juk šokoladas patinka!“ Vadinasi, svarbiausia – geras pavadinimas ir puiki idėja. Žinoma, lengviau pasakyti, nei padaryti...

Parengė Jūratė Dzermeikaitė