zw.lt nuotr.

Gegužės 22-osios vakarą Lenkų kultūros namuose Lenkų diskusijų klubas suorganizavo savo nario Aleksandro Radczenko knygos „Saulės šešėlis“ pristatymą. Į renginį susirinko maždaug 40 žmonių, kurių dauguma buvo knygos autoriaus pažįstami ir bičiuliai. Daugeliui jų pristatymas buvo antraeilės svarbos reikalas. Visi norėjo pasveikinti autorių su literatūriniu debiutu ir po to smagiai išlenkti taurelę į jo sveikatą. Taigi, iš pirmo žvilgsnio šis knygos pristatymas beveik niekuo nesiskiria nuo keliasdešimties kitų knygos pristatymų kasmet vykstančių Vilniuje. Galima nebent išskirti faktą, kad už knygos pardavimą surinkti pinigai buvo skirti Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų „Gyvybės langeliui“ paremti. Tačiau egzistuoja vienas faktorius, kuris tikrai išskiria renginį iš kitų – buvo pristatyta Lietuvos lenko lenkiškai parašyta grožinė knyga.

Radczenko yra teisininkas, žurnalistas, o per pastaruosius penkerius metus savo tinklaraščio „Inna Wileńszczyzna jest możliwa” (liet. „Kitokia Vilnija yra įmanoma“) dėka išgarsėjo ir kaip politikos komentatorius bei publicistas. Radczenko tarp Lietuvos lenkų jau seniai yra žinomas savo „netradicinėmis pažiūromis“ į Lietuvos lenkų reikalus. Kaip jis pats save apibūdino interviuGazeta Wyborcza“: „aš netelpu į Lietuvos lenko-kankinio rėmus.“

Lygiai tą patį galima pasakyti apie jo literatūrinį debiutą. „Saulės šešėlis“ (lenk. „Cien Słońca“), skirtingai nei galima būtų stereotipiškai tikėtis iš Vilniaus lenko, nenagrinėja Vilniaus ir Vilniaus krašto istorijos, neapdainuoja jų kraštovaizdžio ir architektūros, nenagrinėja lietuvių ir lenkų santykių, nekalba apie istorines traumas, nepasakoja atsiminimų apie savo kovą už lenkų teises, už lenkybę Lietuvoje, už lietuvių ir lenkų susitaikymą ar kaip „ir tada dirbo Lietuvai (ar Vilniaus kraštui)“.

Knyga pradėta rašyti 1997 m. kaip dienoraštis studijų metu Gdanske, kuriame buvo užfiksuoti tų laikų įvykiai ir patirtys. Vėliau pakeitus ir sukeitus istorijas, personažus ir pridėjus šiek tiek fantazijos, ji buvo perrašyta į grožinės literatūros kūrinį. Vis dėlto Radczenko pabrėžė, kad tai nėra autobiografinė knyga. Knygos veiksmas vyksta paskutiniame XX a. dešimtmetyje vienoje iš buvusių SSRS respublikų. Knyga susideda iš trijų dalių. Pirmoje istorija sukasi aplink jauną žurnalistą Aleksą Van Dererą, kuris yra įsimylėjęs advokatę Dorotą ir tuo pačiu atlieka žurnalistinį tyrimą apie garsaus politiko ryšius su mafija. Antroje dalyje perteikiamas dviejų mistinių veikėjų, Luke‘o ir Junioro, kurie atstovauja blogį ir gėrį, pokalbis ir jų nuotykiai Žemėje. Trečioje dalyje pateikiamos pagrindinio veikėjo Alekso Van Derero romano „Mazochistai ir Raganos“ ištraukos.

Iš esmės ši knyga pasakoja apie „laukinius 90-uosiuos“ posovietinėse šalyse ir tų laikų kartą, kuriai save priskiria Radczenko. Būtent tai buvo vienas iš esminių motyvų išleisti šią knygą – perteikti tų laikų dvasią, savo jausmus ir sentimentus tam laikotarpiui. „Dabar yra tinkamas metas pasakyti kažką apie savo kartą, nes mus jau pakeičia nauja karta“, – per pristatymą kalbėjo autorius. Jis apibūdino savo kartą kaip romantikus, pasimetusius technokratiniame, postindustriniame ir postmoderniame pasaulyje.

Galima kelti klausimą, kokiai literatūros kategorijai priskirti „Saulės šešėlį“. Pagal siužetą jį galima priskirti life-fiction žanrui. Pats knygos autorius teigia, kad tai yra pirmoji Vilniuje išleista lenkiška knyga postmodernistiniu stiliumi. Tuo tarpu Krokuvos Jogailos Universiteto profesorius Wojciehcas Kajtochas savo recenzijoje šią knygą vadina „pankiškuoju Faustu“. Anot jo, knygoje galima pajausti pankišką moto „No future“ (liet. „Nėra ateities“). Šią mintį ne kartą buvo iškėlę knygos pristatymo svečiai. Nepaisant to, knygos pasakojime ryški ir kita žinia – nepaisant daugybės šio pasaulio sunkumų ir blogio, visada verta būti gėrio pusėje ir kovoti už jį. Dėl to, anot Radczenko, šią knygą galima laikyti ir krikščioniška.

Be abejonės, Radczenko knygos pasirodymas yra didelis įvykis Lietuvos lenkų kultūrai. Ne tik todėl, kad Lietuvos lenkai labai retai išleidžia knygas, o dar rečiau leidžia grožinės literatūros kūrinius – „Saulės šešėlio“ pasirodymas žymi tam tikrą lūžį. Jis rodo, kad Lietuvos lenkų kultūra jau nebėra vien tik sovietinės tradicijos folkloriniai ansambliai, mėgėjiški Adomo Mickevičiaus ir Jułiuszo Słowackio poezijos skaitymai, kaimo kapelų ir vestuvių muzikantų koncertai ar dokumentinių filmų apie Józefą Piłsudskį peržiūros. Radczenko su savo knyga prisideda prie neseniai iškilusių Lietuvos lenkų roko muzikos grupių, menininkų, publicistų ir rašytojų, kurie iš lėto išlaisvina Lietuvos lenkų kultūrą nuo geto mąstymo, etninių-istorinių kompleksų ir suteikia jai naują, gyvybingą formą ir turinį.

Naujasis židinys