Gegužės 26-osios naktį amžinybėn iškeliavo kunigas marijonas Vaclovas Aliulis. Atsisveikindami su Katalikų Bažnyčiai ir visai Lietuvos visuomenei nepaprastai daug nusipelniusiu žmogumi, kviečiame prisiminti jo žodžius, pasakytus 2014 m. liepos 12 d. švenčiant kunigystės 70 metų sukaktį.

Kaip jau skelbta, šią vasarą man sukako 70 metų kunigystės – retas jubiliejus, nelaukta ir neužtarnauta, bet toliau įpareigojanti Dievo dovana. Kadangi mano pašaukimas brendo Marijampolės marijonų gimnazijoje ir marijonų vienuolyne, tinka tą jubiliejų atšvęsti čia.

Per šitiek metų apsčiai prisirinko ne tik tokių dalykų, už kuriuos reikia Viešpačiui labai dėkoti, bet ir tokių, už kuriuos reikia Jį atsiprašyti. Kviečiu Jus, brangieji pamaldų dalyviai ir Marijos radijo klausytojai, man pagelbėti šiomis šv. Mišiomis tas abi užduotis atlikti.

Vietos vyskupas J. E. Rimantas Norvila pasiūlė, kad šiandien vietoj pamokslo papasakočiau savo gyvenimo paliudijimą. Mėginsiu.

Turiu būti didžiai dėkingas Dievui už savo pamaldžią Mamutę ir šventą Tėvulį, už keturis brolius ir tris sesutes; visi jie mane, mažiausiąjį, mylėjo ir gyventi mokė.

Dvasinio pašaukimo užuomazgos man buvo šventų žmonių gyvenimų istorijos. Santaikos klebono Vinco Birbilo paskolinta knyga Palaimintasis kunigas Jonas Bosko patraukė prie vienuolių saleziečių. Nepaprastai sudomino tėvelių užsakytame jėzuitų Žvaigždės žurnale išspausdintas šv. Ignaco Lojolos gyvenimo aprašymas. Šis XVI a. ispanas karininkas, įsiskaitęs į šventųjų gyvenimus, sau tarė: „Kvailas buvai, Ignacai, dėjai galvą už žemės karalių, eik verčiau tarnauti Dangaus Karaliui”. Taip ir vienuolikmetis ar dvylikmetis piemenukas nutarė: „Vaciuli, nebūk durnas, aik tarnauc dangaus Karaliui!”

Kur kreiptis? Pas saleziečius Italijon važiuoti toli, baugu, Jėzuitų gimnazijoje Kaune mokytis brangu. Išeitį nurodė gimtosios Krokialaukio parapijos klebonas Antanas Dailidė: į Marijampolę, pas marijonus. Taigi nuo 1933 iki 1940 metų – mokiausi marijonų gimnazijoje su vienerių metų pertrauka vienuolyno naujokyne. Jaučiu meilę ir didžiulį dėkingumą Marijonų gimnazijos vadovams ir mokytojams. Pusė jų buvo kunigai marijonai, kita pusė – nuoširdūs katalikai, visi puikūs specialistai ir nuoširdūs pedagogai.

Marijonų gimnazijoje ypač stipriai buvo dėstomos kalbos: lietuvių, šiuolaikinės vokiečių bei prancūzų ir senovinės lotynų bei graikų kalbos, o kai būsi pakrimtęs keleto kalbų, ne per sunku bus prireikus dar vienos kitos kalbos pramokti.

Dėkingai prisimenu karo metų studijas Kauno kunigų seminarijoje ir Teologijos fakultete. Didžiausią dvasinę ir mokslinę įtaką man darė buvęs marijonų gimnazijos direktorius, paskui teologijos profesorius kunigas Juozas Grigaitis, padėjęs man apsispręsti amžiniesiems vienuolio įžadams ir kunigo šventimams.

Per septynis kunigystės dešimtmečius patyriau daugelio kilnių asmenų globą, paramą, pagalbą. Dvasią stiprino tvirtieji vyskupai Teofilius Matulionis, Julijonas Steponavičius, Vincentas Sladkevičius, Juozas Tunaitis ir kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Tvirtai palaikė buvę mokslo draugai marijonai, ypač Jonas Paliūkas bei Pranas Račiūnas ir didysis šventas kentėtojas Pranciškus Šulskis, kurį daugelis Marijampolėje žinojote ir pažinojote: jis, sovietų kareivio atsitiktinai peršautas, paralyžiuotas išgulėjo 52 su puse metų, visada kantrus ir draugiškas, Bažnyčios ir Vienuolijos reikalais gyvenantis.

Per 70 metų esu ilgiau ar trumpiau tarnavęs 17-oje bažnyčių: dešimtyje kaip klebonas, septyniose kaip klebonų ar vikarų padėjėjas, ir niekur nebuvo blogai. Todėl jauniesiems kunigams sakau: nebijokite paskyrimo į jokią parapiją. Visur bus daug gerų žmonių, kurie palaikys ir padės. Ir sakau pašaukimo klausimą sprendžiantiems jaunuoliams: nebijokite ryžtis kunigystei; nors tai nelengvas, bet labai prasmingas kelias.

Mielai prisimenu darbščius daugelio bažnyčių vargonininkus, zakristijonus, choristus, pamaldų patarnautojus, rūpestingus bažnytinių komitetų narius, ištikimus bažnyčių lankytojus, kuklias kunigų maitintojas seseles ir pasaulietes, visą bažnytiniuose dokumentuose pagarbiai vadinamą Dievo liaudį.

Jaunystėje porą mokslo metų, 1946-1948, buvau Marijampolėje neoficialus moksleivių kapelionas ir Šv. Vincento bažnyčios klebonas, o paskui daugiausia tarnavau Vilniaus krašto lietuviškose ir mišriakalbėse parapijose. Čia pavyzdžiu man švietė būrys uolių kunigų lietuvių, taip pat draugiški lenkai kunigai ir prelatai.

Be galo turiu būti dėkingas Apvaizdai ir Lietuvos vyskupams bei vyskupijų valdytojams, kad nuo 1965 metų skyrė man darbą Lietuvos vyskupijų Liturginėje komisijoje. Vyskupai ir valdytojai išsiderėdavo iš valdžios reikalingus leidimus, parūpindavo mums bažnytinių knygų keliomis kalbomis, ir mes galėjome parengti lotynų ir lietuvių kalbomis po Vatikano II Susirinkimo atnaujintas liturgines knygas: apeigyną, mišiolą bei mišiolo skaitinius, kasdien vartojamus bažnyčiose, taip pat stambų Liturginį maldyną. Valdžia leisdavo šias knygas rengti ir spausdinti, paisydama Vatikano II Susirinkimo reikalavimų ir Amerikos lietuvių katalikų spaudimo. Dėkoju Apvaizdai, kad talentingasis, genialusis kunigas Česlovas Kavaliauskas apie 1968-1972 metus priėmė mane į talką, rengiant naują Šventojo Rašto Naujojo Testamento lietuvišką vertimą.

Dėkingas tas knygas leidžiant talkinusiems keliems šviesiems katalikams inteligentams – kalbininkams ir dailininkams. Taip pat esu dėkingas Dievo Apvaizdai, kad per keliolika metų darbo Lietuvos Biblijos draugijoje mano bičiuliais tapo daugelis nuoširdžių krikščionių nekatalikų. Vyskupų įgaliojimu dalyvavęs Lietuvos Sąjūdyje, įsigijau keliolika bičiulių, žymių lietuvių inteligentų, kuriuos vardyti nedrįstu pradėti, kad kai kurių reikalingų nepraleisčiau.

Nuo Sovietų valdžios, palyginti, nesu daug nukentėjęs. Atsitiktinai pusantros savaitės buvęs suimtas, keturis kartus patyręs marijonų vienuolynų išsklaidymą, valdžios reikalavimu 1974 m. buvau atleistas iš kunigų seminarijos dėstytojo ir vicerektoriaus pareigų. Sovietiniai organai dukart mėgino mane užverbuoti: vieną kartą grasindami botagu, kitąkart viliodami pyragu, bet, dėkui Dievui, pavyko ramiai apsiginti.

Slaptuose seselių teologijos ir katechetikos kursuose kartu su jėzuitu kunigu Jonu Boruta ir monsinjoru Albinu Deltuva darbavomės apie aštuonetą metų, bet neįkliuvome, kaip ir daugsyk vestomis slaptomis rekolekcijomis seselėms. Matyt, jos gerai laikydavo paslaptį, o valdžia turėjo pakankamai bėdų su kunigais kovotojais – Sigitu Tamkevičiumi, Juozu Zdebskiu, Alfonsu Svarinsku ir jų bendražygiais. Šie buvo tikri žaibolaidžiai, nukreipiantys į save valdžios rūstybę, ir šalia jų daugeliui kunigų buvo galima kiek ramiau dirbti. Gėrėjausi jų drąsa, bet pats jos tiek neturėjau.

Dešimtis marijonų kunigų buvo įkalinti: Vladas Mažonas ir Juozas Rakickas lageriuose žuvo, Pranas Račiūnas iškalėjo 16 metų, Pranciškus Adomaitis – dukart po 10 metų, Prosperas Bubnys 11 metų. Man labai toli iki jų narsumo.

Turiu prisipažinti, kad dažnai būdavau susitraukęs, susigūžęs. Paskendęs popieriuose, knygose, kartais apleisdavau draugiškumo pareigas. Trims ar keturiems artimiems ligoniams dėl nerangumo nepasisiūliau patarnauti sakramentais. Dėl nedrąsos nenuvažiavau patarnauti 1991 m. sausio 13-osios sužeistiesiems. Nesugebėjau apsaugoti artimo draugo kunigo Jono Paliūko (†1990) kultūrinio palikimo, nevykusiai tvarkiau kai kuriuos marijonų vienuolynų ūkinius reikalus.

Daug šventų darbų atlikau, deja, netyromis rankomis…

Dieve, būk man gailestingas. Tu gi nori išgelbėti visus nusidėjėlius, taip pat ir nupuolančius, suklystančius savo tarnus. Tikiu, jog nori ir mane amžinai išgelbėti.

Nuoširdžiai dėkoju šių pamaldų dalyviams čia, Marijampolės bazilikoje, taip pat visiems, sveikiesiems ir ypač ligoniams, su mumis besimeldžiantiems prie Marijos radijo imtuvų. Dėkui, dėkui, kad pagelbėsite man Viešpatį atsiprašyti ir Jam padėkoti už visa, ką gero Bažnyčiai ir Lietuvai nuveikė maniškė kunigų karta.

Belieka klausimas: ko norėtų kunigas jubiliatas palinkėti savo klausytojams? Atsakau: maldos dvasios! Būtinai kas rytas ir kas vakaras gerai minutei susikaupti ir sąmoningai pasikalbėti su mus mylinčiu Jėzumi. Melsti, ne kad Jis vykdytų visus mūsų norus, bet kad mes pamėgtume ir mokėtume su meile vykdyti Jo šventus norus. Jei tikrai nuoširdžiai tai darysite, į jūsų gyvenimą ateis daug gerų dalykų.

Dar kartą dėkui daugybei Dievo man duotų sutikti tvirtų ir ištikimų žmonių. Be jų mano gyvenimėlis būtų tuščia vieta. Amen.