Kapinių vartų peržengimas yra simbolinis veiksmas. Perėjęs pro juos, atsiduri mažumoje, o daugumą sudaro tie, kurių jau nebėra su mumis. Įžengęs į kapines, jauti ir savo paties laikinumą, ir neišvengiamą ateitį. Vis dėlto, kad ir kaip keistai tai skambėtų, kapinės kalba ne tik apie neišvengiamą mirtį, tačiau visų pirma apie gyvenimą – jos primena mums gyvenimus tų, kurie buvo prieš mus. Kapinės yra atminties pergalė prieš užmarštį. Ne veltui poetė Wislawa Szymborska sakė, kad mirusiojo amžinybė tęsiasi tol, kol jis yra atmenamas.

Tokiu būdu apsilankymas kapinėse žymiai daugiau pasako ne apie tuos, kurie ten ilsisi, o apie gyvuosius – apie jų santykį su istorija, apie atminties būklę. Nunykusios, apleistos ar net sunaikintos kapinės yra negaluojančios atminties ženklas. Tiesa, dažnai jos gali reikšti ir selektyvią atmintį, kai dalį praeities dėl vienokių ar kitokių priežasčių rodos paprasčiau yra tiesiog pamiršti kartu su visais žmonėmis. Gal dėl to, kad svetimi, o tokiais lai ir rūpinasi tie kiti, o mes nekvaršinsime galvos, gal dėl to, kad visa tai kelia nepatogių prisiminimų apie suteptą sąžinę, tamsias dėmes mūsų istorijoje, kurią galbūt norėtume regėti tik šviesiomis spalvomis, gal paprasčiausiai labai skauda ir nežinome, kaip su tuo skausmu susidoroti, tad ir renkamės pasinėrimą į užmarštį, o gal vis dėlto, kad apskritai į praeitį nėra ko ir dairytis, nes mes, esantys čia ir dabar, ir taip turime daug ką nuveikti kurdami ateitį.

Visos šios mintys kilo lankantis atstatytose Šeduvos žydų kapinėse. Dovydo žvaigžde paženklinti kapinių vartai veikiausiai neatsitiktinai yra sumeistrauti taip, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi surūdiję. Viena vertus, šios rūdys yra simbolis to, kad šios kapinės, nors ir atstatytos, nėra naujos. Seniausias rastas antkapio akmuo liudija apie XIX amžiaus pradžią. Vadinasi, žydų bendruomenės Šeduvoje būta jau seniai, ji buvo neatskriama miestelio dalis. Tad ir šia prasme Šeduvos žydų kapinės yra aiški nuoroda ne į mirtį, o į tą būtą gyvenimą, kurį audė visi amžino poilsio čia atgulę žmonės.

Kita vertus, rūdys simbolizuoja ir mūsų surūdijusią atmintį. Šiandien kai kas galbūt ir stebėtųsi, iš kur čia atsirado tos žydų kapinės, aiškintų, kad, girdi, dabartinėje aplinkoje jos atrodo kaip koks svetimkūnis. Tokie ir panašūs teiginiai būtų visiškas nesusipratimas, nes keistas, bauginantis, siaubingas ir nenatūralus ir visiškai kitas dalykas – Šeduva be žydų bendruomenės ir netgi be kapinių, kurios bent primintų, kad jų, t.y. žydų, čia kažkada būta. Jau nekalbu apie muziejų, kuris po kelerių metų iškils greta kapinių tam, kad pasakotų apie tų žmonių gyvenimą.

Bandau įsivaizduoti, ką čia regėjo prieš kapinių atkūrimą viešėję žmonės – plynus laukus, sovietinius pastatus, vandens ir ryšių bokštus, geltonuojančius rapsų laukus, t.y. visa tai, ką ir aš pats regiu šiandien. Tačiau jie nematė tos istorijos, to būto gyvenimo. Tam tikra prasme jie buvo akli ir daugiausia ne dėl savo paties kaltės – veikiausiai jiems niekas apie tai paprasčiausiai nepasakojo. Taip ir mūsų atmintis liko dalinė, tapo pastoge, iš kurios užmarštin buvo išvaryta visa tauta,  dar paprasčiau tariant, mūsų protėvių kaimynai. Šiandien, kai žvelgiu į viename kapinių gale esančią Dovydo žvaigždę, į kurią sudėtos suskeldėjusių paminklų nuolaužos, svarstau apie mūsų atmintį, kurią ir gaiviname rankiodami tas šukes, dėliodami jas vieną šalia kitos, kad regėtume visą vaizdą, o ne tik jo dalį.

O tam, kad regėtume šį visą vaizdą, negalime apeiti tragiško 1941 metų rugpjūčio, kai vos per kelias dienas nacių ir jų vietinių pakalikų rankomis buvo sunaikinta Šeduvos žydų bendruomenė. Stovėdamas masinių žudynių vietoje, mintimis nejučia grįžau į neseniai lankytas kapines. Koks kontrastas – kapai su įrašais ant paminklų, simbolizuojantys kiekvieno asmens besąlygišką vertę, ir masinė kapavietė, į kurią žmonės buvo suguldyti vien todėl, kad buvo žydai. Iš jų buvo atimtas bet koks individualumas, visi išskirtiniai bruožai. Taip Dovydo žvaigždė iš tapatybės simbolio tapo prakeiksmo ženklu. Atstatytos kapinės tik dar labiau išryškina tą skausmą, kurį junti masinių žudynių vietose, jos tik dar labiau pabrėžia visų nužmoginančių ideologijų siaubą ir pavojų, tik dar labiau atskleidžia žmogiškų būtybių kontrastus – nuo šventojo iki visiško niekšo, nuo gelbėtojo iki savo artimo budelio.

Skambant Rafailo Karpio giedamam kadišui, mąsčiau, kokie laimingi buvo tie, kurie amžinojo poilsio galėjo atgulti į paminklu pažymėtą kapą. Kokie laimingi buvo tie, kurie mirė savo mirtimi, nugyvenę gyvenimą, turėję galimybę sukurti šeimą, gimdyti vaikus, siekti išsilavinimo ir karjeros.

Tuo tarpu žudynių vietoje, kurią dabar ženklina Romo Kvinto sukurti memorialai, rodos, gali girdėti prie duobės sušaudyti vedamų žmonių raudas, gali jausti jų skausmą, jų visiems aplinkiniams adresuojamą klausimą: „Kas gi yra žmogus, pajėgus tokiai prapulčiai?“ Ten stovėdamas junti tylą, kuri įsivyravo prievarta amžiams nutildžius tokią gausybę žmonių. Negana to, jauti tuštumą ir skausmą dėl tų, kurie taip ir neatėjo į šį pasaulį. Galima svarstyti, kiek Nobelio premijos laureatų, puikių inžinierių, literatų, muzikų dėl Holokausto neteko Lietuva. Tačiau tokios kalbos gali būti suprastos ir taip, kad žmogus yra vertingas tik tokiu atveju, jei ką nors pasiekia. Vadinasi, jis turi įrodyti savo vertę, turi pagrįsti, kodėl turėtų būti atmenamas. Tačiau juk kiekvienas žmogus yra vertingas jau vien dėl to, kad jis čia yra, svarbi yra kiekviena pralieta ašara, kiekvienas išgyventas siaubas.

Iš atminties man neišdyla vienoje iš žudynių vietų pastatytas skulptoriaus R. Kvinto paminklas. Regime pravertas duris. Viena vertus, tai gali būti interpretuojama kaip slenkstis tarp būties ir nebūties, kurį čia, deja, buvo priversti peržengti šimtai žmonių. Kita vertus, aš pats tai suvokiu kaip labai asmeninį kvietimą žengti žingsnį ir eiti pro šias duris. Šis žingsnis kalba apie skirtį tarp užmaršties ir atminties, abejingumo ir rūpesčio, apipešiotos, nutylėtos istorijos ir visos istorinės tiesos. Abejingumui, užmarščiai, tylai užtenka, kad mes nieko nedarome. Tuo tarpu atmintis, tiesa, rūpestis reikalauja aktyvaus įsipareigojimo, veiksmo. Visa tai nėra savaiminė duotybė, o į aiškų tikslą nukreiptų pastangų rezultatas. Galų gale šis simbolinis kvietimas žengti žingsnį pro pravertas duris yra užuomina į tai, kas būtent ir daro mus žmonėmis – rūpinimasis artimu ir pagarba jam, gebėjimas skirti gėrį nuo blogio. Tokiose vietose aš pats susiduriu su man pačiam tiesiogiai adresuojamu klausimu apie mano paties žmogiškumą.

Tokiose vietose puikiai suvokiu, kad tie paminklai, tos atstatytos kapinės yra nusilenkimas mūsų protėviams, to, ką Gilbertas Keithas Chestertonas vadino mirusiųjų demokratija, triumfas, kai įsiklausome į praėjusių kartų mums perduodamas pamokas. Vis dėlto vien taip pasakius būtų nutylėta dalis tiesos, nes iš tiesų atstatydami kapines, statydami paminklus arba, trumpai tariant, puoselėdami atmintį, mes vis iš naujo atkuriame savo sueižėjusį žmogiškumą, atkuriame save kaip moralines būtybes. Tų kapinių, tų paminklų mums, esantiems čia ir dabar, reikia ne ką mažiau, o gal net labiau nei mirusiems, nei pražudytiems.